Džiaugsmą ir meilę skleidžia lėlės

Artūro STAPONKAUS nuotr.
Ireną Berštienę (kairėje) ir Editą Varnelienę draugėn suvedė lėlės.
Šiaulietės lėlininkės Edita Varnelienė ir Irena Berštienė Panevėžyje pristato parodą „Spalvotos“. Ekspozicijoje – knygų ir vaizduotės herojai, „mylimukai“, sumanyti išradingų kūrėjų. Tarpusavyje puikiai sutaria ne tik parodos autorės, harmoningai ekspozicijoje deri ir jų lėlės – žaismingos ir paslaptingos.

Spalvinga paroda

Paroda „Spalvotos“ Panevėžio Elenos Mezginaitės viešosios bibliotekos Smiltynės bibliotekoje veiks iki gegužės 31 dienos.

Parodoje autorės pristato per 20 lėlių ir vienuolika „mylimukų“.

„Lėlė reikalauja labai daug laiko išteklių, kilo mintis alternatyvai – paimti putų polistirolo bumbuliuką, jį naudoti vietoje kūnelio. Prie jo prilipdžius veidelį, kojytes, rankytes, sparniukus ir gauname „mylimuką“, – paaiškina E. Varnelienė.

Kūrėjų lėlės – ryškios, išraiškingos, spalvingos. „Spalvotos“ pavadinta ir paroda, kurioje pristatomos ne tik lėlės, bet ir vasaros projektas – fotografijos.

Irenos Berštienės nuotraukose įamžintos keturios moterys, personažus sukūrusios kelių spalvų rūbais. Kadangi draugės dėl pandemijos negalėjo keliauti, nusprendė sugalvoti kažką kito – tai ir buvo spalvinga fotosesija.

Karantinas, juokiasi E. Varnelienė, išėjo ir į gera – ne tik įgyvendino fotosesijos idėją, bet liko ir daugiau laiko kurti lėlėms.

„Kai reikia rengti parodą, būną sudėtinga turėti pakankamai lėlių. Ko gero, šį kartą daugiausia lėlių eksponuojame“, – sako lėlininkė.

Ankstesnė E. Varnelienės ir jos mokinių lėlių paroda veikė Šiaulių rajono savivaldybės Kultūros centro Ginkūnų filiale – prieš karantiną lėlininkė turėjo būrelį, kuriame mokė moteris lėlių meno.

Kūryba – meditacija

Lėles E. Varnelienė pradėjo kurti prieš 12–13 metų: „Bandžiau tapyti, bet neužkabino, dariau visokias seges, o paskui atradau lėlę.“

Pirmoji lėlininkės paroda buvo pristatyta 2011 metų rugsėjo mėnesį, per Šiaulių dienas – apie tai primena išsaugota laikraščio iškarpa.

Kaskart E. Varnelienė dalyvauja Šiaulių miesto savivaldybės bibliotekos Lieporių filialo organizuojamoje lėlių-knygų herojų parodoje.

Lėlių-knygų herojų parodų sumanytojas buvo Sergėjus Peršinas, dabar jau buvęs bibliotekos darbuotojas. Idėją tęsia filialo vedėja Regina Vertelienė, suburianti lėlininkes. Lėlės Lieporių bibliotekoje skatina lankytojus atsiversti knygas – tokia kūrybos idėja.

E. Varnelienė šioms parodoms yra sukūrusi Baroną Miunhauzeną, Princesę su varle, Elenytę iš pasakos „Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių“, Franką Kruką, Don Kichotą, Džiuljetą, filmo herojų Pianistą.

Panevėžyje eksponuojamos ir senesnės, ir naujausios lėlės, sukurtos ne viena technologija.

E. Varnelienė įprastai kuria iš ore stingstančio modelino. Žiemą dalyvavo kursuose – pabandė kurti iš kepamo molio.

Labiausiai lėlininkę žavi ir traukia pats gamybos procesas, meditacija: „Skubame, lekiame visur, o kuriant susikaupi, laikas dirbant ištirpsta, žiūrėk, jau laikas į lovą. Atsidavei kūrybai ir nepajutai, kad tos valandos praėjo, bet suteikė malonumą. Ir nesvarbu, kad kitą kartą gal ir nepavyksta lėlė, kaip buvo užmanyta.“

E. Varnelienei itin patinka kurti klounus. Kurdama nori, kad lėlė ką nors veiktų. Taip gimsta žvejys Motiejus su lydeka, miegantis leliukas, klounė Amelija, gaudanti drugelius, mergaitė smaližė, valganti ledus, porelė pasimatyme ar koketės.

Daugiausiai laiko prireikė sukurti retro merginai dryžuota suknele su kėde. Lėlės išbaigtos iki mažiausių smulkmenų – nuo drabužių, batelių iki aksesuarų. Išraiškingai lėlei sukurti prireikia ir mėnesio.

Geros emocijos

I. Berštienė parodoje pristato naujausias lėles, nes sukurtos pas autorę ilgai neužsibūna – kūrėja labai mėgsta dovanoti. Nors dažnai kuria lėlę sau, bet ji vis tiek iškeliauja.

Parodai Panevėžyje lėlininkė iš Lieporių bibliotekos „pasiskolino“ savo kūrinius – Mauglį, Robinzoną Kruzą.

„Kuo man patinka lėlininkystė? Tuo, kad labai, labai plačiai gali save išreikšti. Lėlininkystė apima jausmą, judesį, tekstūrą, stilių, spalvas, formas, išraišką, emocijas. Man patinka šiek tiek stilizuotos, su sustingusia emocija lėlės. Kuo žmones ir save pradžiuginsi? Emocija. Pirštelių lankstumas, rankų padėtis, sėdėjimo maniera – viską išgyveni, sudedi lyg dalelę savęs.“

Lėlininkyste I. Berštienė susidomėjo prieš 10–11 metų. Draugė vesdavo pamokėles, kuriose mokė visko po truputį.

Kai I. Berštienė sukūrė pirmąją lėlę, išgirdo paskatinimą: „Tu daryk, tau išeina!“

„Ilgai paskui žiūrėjau į tą lėlytę, tikrai, taip smagu darosi – iš žalio molio emociją nulipdyti! Aš labai savikritiška, su kiekviena lėlyte matau savo klaidas, įžvelgiu trūkumus, siekiamybė – padaryti vis geresnę ir geresnę lėlę.“

Lėlininkei labai patinka daryti storas lėles – išraiškingų formų gražuoles.

„Užkoduoji lėlėse kažkokią paslaptį, žmonės paskui tikriausiai atranda – vienas tą, kitas kažką kitą. Dabar namuose pas mane tuščia, lėlių nėra, man jų trūksta. Vaizduotę sujudina lėlė, jau nekalbu apie jaukumą ir interjero paįvairinimą. Kažką turi tos lėlės, ne veltui nuo senų senovės jas kurdavo, žaisdavo.“

Mylimiausios lėlės I. Berštienė dar nesukūrė – myli visas. Lėlės niekada nekuria supykusi ar blogos nuotaikos, pavargusi. Kūrybai reikia vidinės būsenos, nes, tiki, kad viskas, ką jaučia, tarsi persikelia į lėlę.

Į lėles iš pasąmonės persikelia ir daugybė iš aplinkos surinktų patirčių – matyti veidai, sutikti žmonės, spektaklio akimirka ar net atminty likęs saulėlydis.

„Kiekvienam kūrėjui žiūrovas reikalingas, kai matai, kad spindi žmogaus akys, žiūrėdamos į tavo darbą, tiesiog saldu darosi“, – sako lėlininkė.

„Mylimukus“ I. Berštienė vadina linksmąja dalimi, jie greičiau sukuriami. Mylimukas – tai maža, gera emocija.

Lėlių magija suvedė ir abi lėlininkes draugėn.

I. Berštienė džiaugiasi, kad turi bendramintę, galvojančią panašiai, su kuria gali dalytis paslaptimis: „O kas žaviausia mūsų kūrybinėje draugystėje – mes nekopijuojame, nes mums to nereikia. Sulipome su savo fantazijomis, su idėjomis ir kitais pomėgiais. Labai vertinu draugystę.“

Tarpusavyje puikiai sutaria ne tik parodos autorės – harmoningai ekspozicijoje deri ir jų lėlės.

Kaip ir E. Varnelienė, I. Berštienė kuria iš ore stingstančio modelino, mokėsi kurti ir iš kepamo molio.

Kursuose, sako lėlininkė, gali išmokti technologiją, bet kito meistro darbo kopijuoti nesinori, daug geresnis jausmas kurti savo.

„Tam ir kuriame, kad saviraiška būtų, esi laimingas darydamas, ką darai – savo. O dar kai žinai, kad tavo darbai kažką džiugina, dvigubas džiaugsmas, grįžtamoji emocija.“

Lėlininkės jau galvoja apie būsimas parodas: rugpjūtį yra pakviestos į Gruzdžių miestelio jubiliejų, turi kvietimą ir į Bridus. Planuoja, kad į būsimas parodas prijungs dar viena kūrėja – Arūnė Galinskienė, kuri siuva meškinus, zuikius.