Naujausios
Dviratiškiausia moteris kasdien numina 30 kilometrų
Šiemet Joniškio rajone dviratiškiausiu žmogumi išrinkta pašto darbuotoja Marcijana Rimdeikienė iš Pročiūnų kaimo, kasdien numina daugiau kaip 30 kilometrų. Moteris ne tik spaudą, laiškus, bet ir duonos kepalėlį arba kelias silkes į tolimesnį kaimelį bei vienkiemį dviračiu atgabena.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Išrinko vertą apdovanojimo žmogų
Kai šiais metais dviratiškiausiu rajono gyventoju buvo paskelbta Marcijana Rimdeikienė, Kalvių pagrindinės mokyklos mokytojos pasidžiaugė ir ją pasveikino: „Pagaliau apdovanojimą skyrė tikrai vertam žmogui. Kiti gal kartą per savaitę nuvažiuoja 10 ar 20 kilometrų, o ši moteris pedalus mina kiekvieną dieną“.
Kasmet dviratiškiausio rajono gyventojo taurę Ekologinio švietimo centras skiria pavienių asmenų, organizacijų, įstaigų pasiūlytam žmogui, kuris daugiausia laiko praleidžia važiuodamas ekologiška transporto priemone. Titului pelnyti paštininkę pasiūlė giminaitė Valerija Normantienė. Jos nuomone, neteisinga, jei vieni tik sodą ar parduotuvę dviračiu pasiekia, nes žmogus, kuris keliais ir šunkeliais 30 kilometrų kasdien pas jo laukiančius gyventojus skuba, tuo džiaugiasi, sako, kad sveikatą grūdina, pamirštamas. Už kantrybę bei nuoširdumą praėjusiais metais pašto 90-mečio proga ši moteris apdovanota padėkos raštu.
Keliauja bet kokiu oru
Pati Marcijana Rimdeikienė negalvoja apie apdovanojimus. Jos toks darbas: ankstų rytą skubėti į Kalvių paštą, susirinkti, išsisikirstyti laiškus, laikraščius, tam tikromis dienomis — pensijas, ir nerti į merkiantį lietų ar saulės spinduliais plieskiančią kaitrą, ar galynėtis su vėju.
„Mūsų darbas nebuvo lengvas nei seniau, nei dabar, nes visą laiką savo aptarnaujamus kaimus — Butaučius, Plikiškius, Kalvius, Linkaičius, Pročiūnus bei Šilelių vienkiemį — pasiekiu dviračiu. Kartą atėjo jauna moteris iš Joniškio, sakė, toks darbas jai prie širdies, turi savo automobilį, dviračio nereikės. Tąsyk pusmetį su dar viena kolege tapome bedarbėmis. Tačiau nuo balandžio iki lapkričio mėnesio laikraščius automobiliu vežiojusi moteris, susižalojo, o paskui jau nebegrįžo, — prisimena M. Rimdeikienė. — Mūsų atlygis niekada nebuvo didelis. Tarybiniais laikais gaudavau 50 rublių ir jaučiausi laiminga, nes tos moterys, kurios vadinosi kolūkio laiškanešėmis, o ne pašto — teuždirbdavo 30— 35 rublius.“
Maudynės lediniame vandenyje
Paštininkė pasakoja pašte pradėjusi dirbti vos 17 metų. Prieš tai laukininkystėje plušėjo, burokų laukus „plėšdavo“. Kadangi šeima sunkiai vertėsi, reikėjo padėti. Tik 8 klases baigusi mergina klampodavo dumblinais keliais, per paplūdusius laukus trumpindama kelią. 1966 metais, kai įsidarbino, dar ne visur buvo praėjusi melioracija.
„Žmonės per kanalus, upeliūkščius permesdavo kokias “kartis“, kuriomis pereidavau. Bet žiemą jos apledėję, sykį nusprūdau ir iki kaklo panirau į ledinį vandenį. Su visu krepšiu, likusiais laikraščiais. Laimė, ėjau namų link, jau ratą apsukusi, “terba“ nebuvo labai pilna, — nemalonų nuotykį pasakoja paštininkė. — Kartais važiuojančią šunys apstoja. Buvo sykį įkandęs į ranką.“
„Šiaip mane keturkojai myli. Namie turiu net keturis — du kambary, o du — lauke,“ — šypsosi paštininkė.
Abu kiemą saugantys sargiai — priklydėliai. Žmonės galėtų pasimokyti gerumo ir atjautos iš M. Rimdeikienės. Vienas šunelis priklydęs atsitūpė prie tvarto, paskui — prie kambario durų ir niekur nesišalino. Iš pradžių moteris jo nerišo prie grandinės, manė, gal išbėgs į namus, gal šeimininkas atsiras. Bet po poros savaičių suprato, kad niekas jo nepasiges.
Antrasis šuo vis į ančių kiaušinius įsisukdavo. Ir jį priglaudė.
Iš buvusios geležinkelio stoties į jos namus atpėdino katinas.
Žmones aprūpina ir maistu, ir vaistais
M. Rimdeikienė — laukiama nuošalių kaimų gyventojų, nes paštininkas — bene vienintelis juos aplankantis žmogus iš pašalies.
„Man jau dabar sakė: kad tik tu dar dirbtum, kol mes gyvi būsim, — šypsosi moteris. — Juk tenka ne tik laikraštį ar pensiją, bet ir duonos kepaliuką, keletą silkių, aliejaus nuvežti, vaistų parūpinti iš felčerės ar iš miesto vaistinės. Kartais pas žmogų numinu vien dėl pirkinių.“
Galbūt paštininkės geraširdiškumą lemia jos prisiminimai iš sunkios vaikystės, jaunystės ir padėka močiutei, kuri prieš tris dešimtmečius jaunai šeimai dovanojo namus.
„Šioje 1936 metais statytoje troboje gyveno vieniša senutė. Ji giminių neturėjo ir namuką užrašė man. Testamentu padovanojo mano gimimo dieną. Ji mane pamilo, vis laukdavo ateinančios, poterius kalbėdama“, — braukia ašarą Marcijana Rimdeikienė.
Autorės nuotr.
KOMPANJONAS: Marcijanos Rimdeikienės neatskiriamas kompanjonas yra dviratis. Jau daug jų sudilo kasdien bevažinėjant.
ŠUO: Šis namus saugantis šuo — priklydėlis. Šeimininkė negali gyvo padaro išvaryti.
APDOVANOJIMAI: Marcijana Rimdeikienė namuose matomoje vietoje pasidėjo apdovanojimus — dviratiškiausio rajono žmogaus taurę, diplomą ir padėkos raštą.
citat: Tenka nuvežti duonos kepaliuką, keletą silkių, aliejaus, vaistų parūpinti.