Dviračiais – per pavojingas kalnų perėjas Kaukazo kalnuose

Dvi­ra­čiais – per pa­vo­jin­gas kal­nų pe­rė­jas Kau­ka­zo kal­nuo­se

Į 3535 met­rų aukš­ty­je esan­čią At­sun­tos pe­rė­ją Kau­ka­zo kal­nuo­se (Sa­kart­ve­las) ke­tu­ri šiau­lie­čiai Vy­tau­tas Anu­žis, Man­tas Po­ce­vi­čius, Da­lius Kri­siu­kė­nas ir Egi­di­jus Ku­li­kaus­kas už­my­nė ai­dint ap­lo­dis­men­tams ir šūks­niams. Pa­vo­jin­gais kal­nų ke­liu­kais į pe­rė­ją atė­ję žy­gei­viai ne­ga­lė­jo at­si­ste­bė­ti, kaip ši ket­ve­riu­kė pe­rė­ją įvei­kė dvi­ra­čiais. Šian­dien, žiū­rė­da­mi į ke­lio­nės nuo­trau­kas ir vaiz­do įra­šus, bi­čiu­liai pa­tys ste­bi­si: ar mes ten tik­rai bu­vo­me?

Lo­re­ta KLIC­NER

loreta@skrastas.lt

Pra­džia – iš Tbi­li­sio

Trys sa­vai­tės – tiek sa­vo ato­sto­gų Sa­kart­ve­le pra­lei­do ke­tu­ri dvi­ra­čių en­tu­zias­tai iš Šiau­lių: ar­chi­tek­tas Vy­tau­tas Anu­žis, drau­di­mo bro­ke­ris Man­tas Po­ce­vi­čius, in­ži­nie­rius Da­lius Kri­siu­kė­nas ir pa­rei­gū­nas Egi­di­jus Ku­li­kaus­kas. Vi­si ne pir­mus me­tus va­ži­nė­ja dvi­ra­čiais, da­ly­vau­ja kal­nų dvi­ra­ti­nin­kų var­žy­bo­se ir tik­rai ži­no, ką reiš­kia iš­tver­mė, kaip val­dy­ti dvi­ra­tį. Bet ši ke­lio­nė bu­vo sun­kiau­sias iš­šū­kis, jo­je pa­sie­kė aukš­čiau­sią taš­ką dvi­ra­čiu.

Prieš ke­lio­nę Vy­tau­tas dė­lio­jo marš­ru­tą. Vie­ną ra­tą Sa­kart­ve­le jie ap­su­ko prieš dve­jus me­tus. Šį kar­tą no­rė­jo pa­kil­ti į Oma­lo, Tu­še­ti­jos sos­ti­nę, o kad ne­rei­kė­tų grįž­ti tuo pa­čiu ke­liu – per­si­kel­ti per At­sun­tos pe­rė­ją į Chev­su­re­ti­jos re­gio­ną, vė­liau iš Tbi­li­sio pa­siek­ti Ka­che­ti­jos re­gio­ną. Kiek liks lai­ko – skir­ti Tbi­li­siui.

„Pas­kai­tė­me, kaip ang­lai įvei­kė At­sun­tos pe­rė­ją, ra­šė, kad bu­vo la­bai sun­ku. Pa­gal­vo­jo­me, ne­gi esam to­kie pra­sti dvi­ra­ti­nin­kai ir neį­veik­sim, kai kaž­ko­kie se­nu­kai įvei­kė? Sa­kom, gal šiaip pa­si­skun­dė“, – pri­si­me­na ke­lio­nės am­bi­ci­jas Egi­di­jus.

Iš Ry­gos į Tbi­li­sį jie at­skri­do apie tre­čią va­lan­dą nak­ties. Iš­si­pa­ka­vo dvi­ra­čius, o pa­ka­vi­mo prie­mo­nes – tris ritinius – Man­tas iš­slaps­tė krū­muo­se ne­to­li oro uos­to. Kai po tri­jų sa­vai­čių su­grį­žo, trū­ko tik bal­to mai­šo.

Pa­si­kei­tę va­liu­tos, nu­si­pir­kę vie­ti­nio ry­šio ope­ra­to­rių kor­te­les te­le­fo­nams, iš­my­nė į bun­dan­tį Tbi­li­sį. Rei­kė­jo su­lauk­ti, kol at­si­da­rys par­duo­tu­vės, kad nu­si­pirk­tų du­jų mais­tui ga­min­ti.

Mies­te pa­si­ti­ko tak­sis­tai ir val­ka­tau­jan­tys šu­nys. „Įva­žia­vom į to­kį ra­jo­ną, kaip mū­sų pie­ti­nis, už kam­pų šu­nys lo­ja ir vi­si pik­ti. Ties san­kry­ža jie su­si­rin­ko į bū­rį ir kaip gau­ja vil­kų su­po mus, – ne­jau­kų su­si­ti­ki­mą pri­si­me­na Man­tas. – Prieš dve­jus me­tus to­kių vaiz­dų ne­ma­čiau. Bet kai iš kal­nų su­grį­žom į Tbi­li­sį, šu­nys ne­bek­rei­pė dė­me­sio, gal jau bu­vo­me pa­na­šūs į vie­ti­nius?“

Ant že­mės ke­liau­to­jus ban­dė nu­leis­ti tak­sis­tai, iš­gir­dę, kur ket­ve­riu­kė ren­gia­si va­žiuo­ti. „Ne­pa­vyks, nie­kaip, su­plė­šy­sit pa­dan­gas, su­lau­žy­sit dvi­ra­čius. Kai pa­sa­kė­me, kad va­žiuo­si­me to­liau į kal­nus už Oma­lo, jie juo­kė­si su­si­ries­da­mi“, – pa­sa­ko­ja Egi­di­jus.

Iš­ban­dy­mas karš­čiu

Iš Tbi­li­sio pa­trau­kė au­tost­ra­da, nes ki­to pa­si­rin­ki­mo ir ne­bu­vo. Eis­mas in­ten­sy­vus, dul­kės, karš­tis. „Ka­dan­gi eis­mas ne­tvar­kin­gas, jie tur­būt vai­ruo­ja įsi­tem­pę ir ne­mie­ga prie vai­ro, jau­tė­mės sau­giai – nie­kas neuž­ka­bi­no, len­kė at­sar­giai“, – pa­sa­ko­jo Egi­di­jus.

Pa­ke­lė­je su­sta­ty­ti pre­kys­ta­liai su ar­bū­zais, čiurč­che­la, me­du­mi ir ki­to­mis gė­ry­bė­mis. Da­lius ste­bė­jo­si: „Ga­li kris­ti ant stab­džių ir vi­siems vis­kas ge­rai?“

Prie vie­no pre­kei­vio su­sto­jo ir pa­tys – nu­si­pir­ko 16 ki­log­ra­mų ar­bū­zą, nes ma­žes­nių ne­bu­vo. Par­da­vė­jas di­de­liu pei­liu pjaus­tė rie­kes – vie­na po du ar tris ki­log­ra­mus. „Kar­pis!“ – juo­ka­vo ke­liau­to­jai, im­da­mi di­džiu­les ar­bū­zo „šyp­se­nas“.

Pa­ke­liui į Oma­lo ieš­ko­jo nak­vy­nės, nes no­rė­jo ge­rai iš­si­mie­go­ti, nu­si­praus­ti. In­ter­ne­te pa­ma­tė sve­čių na­mus, bet už­su­kę į kai­mą, jų ne­ra­do. Nak­vy­nę su­ra­do vie­ti­nė mer­gi­na. „Kaip Pa­lan­go­je anks­čiau – vis­kas nu­drož­ta, lo­vos įdu­bu­sios. Šei­mi­nin­kė sa­kė, kad at­neš pa­ta­ly­nę ir din­go“, – vaiz­dą pie­šia Man­tas. Iš­si­de­rė­jo na­mi­nio vy­no, bet jis bu­vo ac­to sko­nio. Ne­pa­ten­kin­ti vy­nu, pa­ta­ly­ne vy­rai grei­tai su­lau­kė at­sa­ko – šei­mi­nin­kės sū­nus kie­me ėmė šū­kau­ti, te­ko ke­liau­to­jams ieš­ko­ti gra­žios pie­vos pa­la­pi­nėms.

Iš pra­džių kal­nuo­se jie my­nė as­fal­tuo­tu ke­liu, ke­pi­no 32 laips­nių karš­tis, jo­kio še­šė­lio, sta­ti įkal­nė. Kai su­ra­dę me­dį vi­si su­lė­kė po juo at­si­gai­vin­ti, su­sto­jo gru­zi­no ma­ši­na. „Vy­ras at­ne­šė mums kriau­šių. Toks gru­zi­niš­kas sve­tin­gu­mas. Kaip bū­tų ge­rai, kad kas nors ko­kio šal­to gė­ri­mo at­vež­tų!“ – pa­sva­jo­jo.

Už­ki­lę į pir­mą­ją pe­rė­ją, nu­si­lei­do iki gy­ven­vie­tės at­si­ger­ti ir pa­val­gy­ti. Kal­nuo­se jau­tė žvė­riš­ką ape­ti­tą. Egi­di­jus juo­kia­si: „Val­gy­da­vom tol, kol lie­žu­viu rei­kė­da­vo mais­tą pa­grūs­ti, nes ne­ži­nai, ka­da vėl taip val­gy­si.“ Egi­di­jus iš praė­ju­sios ke­lio­nės jau­tė nuo­skau­dą, kad per ma­žai val­gė chin­ka­lių (khin­ka­li) – vie­ti­nių kol­dū­nų, to­dėl pla­na­vo kirs­ti tol, kol ne­be­no­rės į juos žiū­rė­ti. Vi­si pui­kiai de­ri­no ir chin­ka­lius, ir cha­ča­pu­rius.

Nak­vy­nę ra­do vi­du­ry lau­kų jau­kiuo­se sve­čių na­muo­se. Vy­tau­tas už­fik­sa­vo die­nos sta­tis­ti­ką: 75 km, 1 255 m ver­ti­ka­laus pa­ki­li­mo.

Ser­pan­ti­nų „ar­mo­ni­kos“

Min­da­mi link Oma­lo, šiau­lie­čiai ži­no­jo, kas prieš sa­vai­tę liū­tys už­ver­tė ak­me­ni­mis ar­ba nu­plo­vė da­lį Tu­še­ti­jos kal­nų ke­lio, ku­ris pa­ten­ka tarp pa­vo­jin­giau­sių au­to­mo­bi­lių ke­lių pa­sau­ly­je ir yra vie­nas aukš­čiau­siai kal­nuo­se esan­čių ke­lių. Dau­giau ne­gu pu­sę me­tų jis bū­na už­da­ry­tas, o dau­gu­ma tu­še­tų lei­džia­si žie­mo­ti į že­mu­mas. Orų pro­gno­zės vėl ro­dė lie­tų, tad ne­sku­bė­jo. Ap­si­gy­ve­no prie upės, kur pra­si­de­da pa­ki­li­mas į Oma­lo.

Ne­to­li sto­vyk­la­vie­tės vie­ti­niai šven­tė gim­ta­die­nį. „Kai pa­ma­čiau gar­so ko­lo­nė­les ir dar mik­ro­fo­ną, su­pra­tau, kad bus rim­ta“, – juo­kia­si Egi­di­jus. Gru­zi­nai bu­vo vai­šin­gi – at­ne­šė dvi­ra­ti­nin­kams tris ieš­mus šaš­ly­ko, su­mau­to ant iš­drož­tų me­di­nių pa­ga­liu­kų. Su­gu­lę mie­go­ti dar il­gai gir­dė­jo gru­zi­nų dai­nas ir tos­tus.

Ke­liau­to­jams kri­to į akis, kad gim­ta­die­ny­je ne­ma­ty­ti mo­te­rų. Apsk­ri­tai, jei­gu „din­de­riau­ja“, tai tik vy­rai. Mo­te­ris ma­tė prie ke­pi­mo kros­nių, jos rū­pi­no­si, ką iš­plau­ti, su­tvar­ky­ti, bet nė vie­na ne­gliau­dė sau­lėg­rą­žų kur nors sau­lės ato­kai­to­je. O vie­tos vy­rai tai mėgs­ta.

Iki Tu­še­ti­jos sos­ti­nės bu­vo li­kę 72 km. Vi­są ke­lią te­ko min­ti ser­pan­ti­nais. Au­to­mo­bi­liai ve­žė į vir­šų žy­gei­vius. Jie plo­jo, mo­ja­vo dvi­ra­ti­nin­kams, ku­rie su daik­tais my­nė į sta­čias įkal­nes. Ja­vai­niais ir šo­ko­la­dais gy­vi ke­liau­to­jai nuo maž­daug 600 met­rų pa­ki­lo iki 2752 met­rų – be­veik 2200 met­rų ver­ti­ka­liai į vir­šų.

„Pri­va­žia­vau prie Vy­tau­to su Da­lium, jie ro­do į ser­pan­ti­ną: žiū­rėk, ten min­sim. Ser­pan­ti­nas kaip ar­mo­ni­ka! Gal­vo­ju, ei­na švilpt, tik­rai ne­min­sim į to­kį, – ti­kė­jo­si Egi­di­jus. – Ka­dan­gi mes vie­nas ki­tą nuo­lat per dan­tį trau­kiam, ma­niau, jie ma­ne, se­nu­ką, no­ri pa­mo­ty­vuo­ti. Kaž­kur vis tiek nu­suk­sim, bet pa­si­žiū­riu į sa­vo na­vi­ga­ci­ją, tik­rai – mū­sų ke­lias!“

Lau­kė Aba­no pe­rė­ja (2850 m).

„Ser­pan­ti­no po­sū­kiai la­bai sta­tūs, tie­siog ne­be­ga­li įmin­ti. Šo­ki nuo dvi­ra­čio, spau­di abu stab­džius, nes ki­taip nu­si­vo­lio­si nuo gal 30 pro­cen­tų šlai­to, – pa­sa­ko­ja Egi­di­jus. – Iš pra­džių ne­ga­lė­jau dvi­ra­čio pa­stum­ti, nors mū­sų dvi­ra­čiai su daik­tais svė­rė apie 35–40 ki­log­ra­mų. Kvė­puo­ti sun­kiau, ko­jos pra­si­ka­sa ant žvy­ro, pa­stu­mi 30 met­rų ir sto­ji. At­sik­vė­puo­ji, vėl pa­stu­mi. O vir­šū­nę ap­gau­bė de­be­sys, nie­ko ne­si­ma­to, gal­vo­ji: ką aš čia vei­kiu?“

Nu­si­lei­di­mas ser­pan­ti­nais bu­vo grei­tas. Te­ko šil­tai ap­si­reng­ti, nes tem­pe­ra­tū­ra nuo 35 laips­nių ši­lu­mos apa­čio­je nu­kri­to iki 10 laips­nių. Man­tas pri­si­pa­ži­no dar nie­ka­da taip grei­tai ne­si­lei­dęs nuo kal­no. Da­lius sa­kė, kad ypač pa­vo­jin­gos šla­pios ir sli­džios kal­nų uo­lie­nos.

Per­si­ver­tus per pe­rė­ją, ki­to­je šlai­to pu­sė­je bu­vo gied­ra. Iki Oma­lo li­ko 30 km. Prie­ky­je dar lau­kė vie­nas kal­nas. Pra­dė­jo tem­ti. Iš­var­gin­ti sun­kaus ki­li­mo, prie upės pa­ma­tė pik­ni­ko sta­lus ir mo­jan­čius gru­zi­nus. Vy­tau­tas vė­liau feis­bu­ke pa­ra­šė: „Tar­si mi­ra­žas mo­ja du gru­zi­nai ir kvie­čia val­gy­ti: atei­kit, iš­kep­sim kiau­ši­nie­nės, šaš­ly­ko!“ Ir tik­rai – iš­ke­pė kiau­ši­nie­nės su vie­ti­niu sū­riu, po to – dvie­jų rū­šių šaš­ly­ko, nes bu­vo ką tik pa­pjo­vę avi­ną.

„Jei­gu kas bū­tų nu­fil­ma­vęs, kaip mes val­gėm! Jie tik ne­šė ir ne­šė, o mes šla­vėm: mė­sa, ar­bū­zas, kiau­ši­nis, sū­ris, vėl mė­sa... Ke­pe­nė­lių gy­ve­ni­me ne­val­gau, bet kir­tom, au­sys lin­ko“, – pa­sa­ko­ja Egi­di­jus. Už so­čią va­ka­rie­nę ne­no­rė­jo lik­ti sko­lin­gi, su­mo­kė­jo 50 la­rių (1 eu­ras – apie 3 la­riai).

Nuė­ję sta­ty­ti pa­la­pi­nių pa­ma­tė vie­ni­šą dvi­ra­ti­nin­ką, li­pan­tį į kal­ną. „Ei, va­ryk čia!“ – pa­si­kvie­tė. Pa­si­ro­do, jis – uk­rai­nie­tis, dve­jų me­tų iš­va­žia­vęs su tė­vais į Ame­ri­ką. Taip kom­pa­ni­ja su­si­ra­do bend­ra­ke­lei­vį Alek­są.

Tą die­ną ke­liau­to­jai įvei­kė 53,5 km, pa­ki­lo 2312 m, 1316 m nu­si­lei­do, my­ni­mo lai­kas – še­šios va­lan­dos.

To­kio ta­ko ne­si­ti­kė­jo

Ki­tą ry­tą pa­sie­kė Oma­lo. Tu­še­ti­jos sos­ti­nę jie įsi­vaiz­da­vo daug gra­žes­nę, bet ra­do ir ap­griu­vu­sių lūš­ne­lių. Pas vie­ti­nę mo­čiu­tę pa­val­gė, į­si­kro­vė te­le­fo­nus, ba­te­ri­jas. Par­duo­tu­vė­je, pa­na­šio­je į tam­sią klė­tį, pa­si­pil­dė mais­to at­sar­gų.

Nak­vy­nę ra­do gra­žia­me se­no­vi­nia­me, res­tau­ruo­ta­me ir tu­ris­tams pri­tai­ky­ta­me Dart­lo mies­te­ly­je. „La­bas“, – juos už­kal­bi­no vie­ti­nis vai­ki­nas, pa­si­ro­do, stu­di­juo­jan­tis Vil­niu­je ISM uni­ver­si­te­te, o čia at­va­žia­vęs pas mo­čiu­tę ato­sto­gų.

Ry­tą at­si­kė­lę ke­liau­to­jai nė neį­ta­rė, kas jų lau­kia.

Prie Gi­re­vi kai­mo pa­sie­kė Sa­kart­ve­lo pa­sie­nie­čių punk­tą, ku­ria­me juos už­re­gist­ra­vo. Ži­no­jo, kad iš­my­nus iš vir­šu­kal­nių pa­sku­ti­nia­me punk­te rei­kės iš­si­re­gist­ruo­ti. Jei­gu atei­si į pa­sku­ti­nį pa­sie­nio punk­tą be pir­mos re­gist­ra­ci­jos, ga­li kil­ti įta­ri­mų, gal pra­smu­kai iš Ru­si­jos?

Nuo Gi­re­vi ke­lias bai­gė­si, pra­si­dė­jo ne­žy­mė­tas kal­nų ta­kas. Egi­di­jus bu­vo op­ti­mis­tas: na, už to kal­niu­ko pra­si­stu­miam, o ten bus „fai­niai": „Ir pra­si­dė­jo, kuo to­liau – tuo „fai­niau“, ne­šėm, kė­lėm dvi­ra­čius.“

Vie­no­je ta­ko pu­sė­je – sta­tus šlai­tas, ki­to­je dvi­ra­tis re­mia­si į uo­las. Šo­nuo­se esan­tys krep­šiai kliū­da­vo į uo­las, rei­kė­jo sau­go­tis, kad dvi­ra­tis ne­nub­lokš­tų nuo šlai­to.

Ant di­džiu­lių ak­me­nų ir kal­nų už­griu­vų dvi­ra­čius rei­kė­jo už­si­kel­ti.

„Už­si­ver­čiau dvi­ra­tį ant sa­vęs – ir pyk­tis, ir juo­kas ima. Ti­kė­jo­mės, kad bus la­bai sun­ku, bet ne­ma­nėm, kad ta­kas bus toks siau­ras ir dvi­ra­tis su kup­ri­nė­mis ne­tilps. Pras­tu­mi dvi­ra­tį ki­lo­met­rą ir atei­ni daik­tų at­si­neš­ti“, – iš­ban­dy­mus pri­si­me­na Egi­di­jus.

Kai kur ta­ku stum­tis dvi­ra­tį bu­vo per su­dė­tin­ga, rei­kė­jo kirs­ti upę. Iki juos­mens bri­do į šal­tą sriau­nią tėk­mę. Su dvi­ra­čiu bris­ti sau­giau, nes esi sun­kes­nis, o kai grįž­ti pa­siim­ti daik­tų į kran­tą, tu­ri sau­go­tis, kad upė ne­nub­lokš­tų. „Pas­kui strik­si ant šil­tų ak­me­nų, kad ko­jos su­šil­tų“, – šyp­so­si pri­si­mi­nęs Egi­di­jus.

Pa­ki­lus į kal­nus ne­li­ko te­le­fo­no ry­šio, in­ter­ne­to, ne­ga­lė­jo pa­skam­bin­ti nė pa­gal­bos te­le­fo­nu 112. Rei­kė­jo bū­ti­nai pa­siek­ti sto­vyk­lą, nes ant šlai­to pa­la­pi­nės ne­pas­ta­ty­si – už­mi­gęs nu­gar­mė­si.

Tą die­ną jie įvei­kė apie 29 km, pa­ki­lo 1 069 m, 505 m nu­si­lei­do, ta­čiau tai bu­vo die­na su dvi­ra­čiais ant pe­čių.

Sto­vyk­lo­je šiau­lie­čiai su­ti­ko lie­tu­vių žy­gei­vių gru­pę, ku­rių daik­tus ne­ša ark­liai. Žo­džius „NE­ŠA ARK­LIAI“ grei­tai pa­ga­vo dvi­ra­ti­nin­kų au­sys. Su vie­ti­niais su­si­de­rė­jo, kad ark­liai per­neš di­džią­sias kup­ri­nes per At­sun­tos pe­rė­ją. Vy­tau­tas tai pa­va­di­no ge­riau­siu san­do­riu per vi­są ke­lio­nę, nes „nu­ga­rų rea­bi­li­ta­ci­ja bū­tų kai­na­vu­si bran­giau“. Iki pe­rė­jos bu­vo apie 10 km.

Ry­tą vy­rai iš­my­nė pa­siė­mę šil­tes­nių dra­bu­žių, mais­to. Grei­tai pa­si­vi­jo žy­gei­vius, li­pan­čius į pe­rė­ją. Ta­kas ki­lo vis sta­tes­niu kam­pu. Neį­ti­kė­ti­na, kaip šlai­tais li­pa ne­di­de­li ir lie­si kal­nie­čių ark­liai!

Pa­ga­liau pa­sie­kus At­sun­tos pe­rė­ją, esan­čią 3535 m aukš­ty­je, juos pa­si­ti­ko žy­gei­viai – plo­jo, šau­kė, ne­gai­lė­jo komp­li­men­tų, va­di­no „su­per­me­nais“.

Aukš­čiau­sia­me taš­ke dvi­ra­ti­nin­kai ne­tu­rė­jo daug lai­ko nė pa­si­džiaug­ti įspū­din­gais vaiz­dais. Ap­si­ren­gė šil­tais dra­bu­žiais, pa­si­fo­tog­ra­fa­vo, už­kan­do ir my­nė to­liau. Pa­ki­lo stip­rus vė­jas, su­ki­nė­jo­si ke­lios snai­gės. Nu­si­lei­dę iki 2 480 m, pa­sie­kė pa­sie­nio po­stą, ku­ria­me juos iš­re­gist­ra­vo. Tą­dien įveik­ta 17 km, ver­ti­ka­lus pa­ki­li­mas – 1 237 m, nu­si­lei­di­mas – 1 176 m. Ša­ti­li (Sha­ti­li) mies­te­ly­je, gar­sė­jan­čia­me gy­ny­bi­niais įtvir­ti­ni­mais, pir­mą kar­tą po tri­jų die­nų ga­vo na­mi­nio mais­to.

Vien en­tu­ziaz­mo neuž­ten­ka

Kal­nuo­se ke­liau­to­jai su­ti­ko vos ke­le­tą dvi­ra­ti­nin­kų – be pa­ke­lei­vio Alek­so iš Ame­ri­kos, dar my­nė ke­li iš Slo­va­ki­jos, sto­vyk­lo­je su­ti­ko apie 60 me­tų hi­piš­ką po­re­lę iš Aust­ri­jos. Vi­si jie no­rė­jo pa­siek­ti At­sun­tos pe­rė­ją. Šiau­lie­čiai ban­dė at­kal­bė­ti, net sa­vo mė­ly­nes ro­dė, bet slo­va­kai bu­vo la­bai en­tu­zias­tin­gi, o aust­rai aiš­ki­no, kad lie­tu­viams sun­ku kal­nuo­se, nes mes kal­nų ne­tu­ri­me.

Grįž­tant link Tbi­li­sio jų ke­lias ve­dė pro vie­ną se­niau­sių gru­zi­nų mies­tų, se­ną­ją ša­lies sos­ti­nę Mcche­tą (Mtskhe­ta). Se­ni vie­nuo­ly­nai, baž­ny­čios, siau­ros se­na­mies­čio gat­ve­lės ir tu­ris­tai – tie­siog su­grį­ži­mas į ci­vi­li­za­ci­ją. Nak­vo­ti ap­si­sto­jo prie Tbi­li­sio jū­ros.

Kaip ir pla­na­vo, ap­lan­kė Ka­che­ti­jos vy­nų ir vy­nuo­gy­nų re­gio­ną, ap­žiū­rė­jo Sig­na­chį (Sigh­nag­hi), o grį­žę į Tbi­li­sį, jį iš­mai­šė ir pės­čio­mis, ir dvi­ra­čiais. Man­tas su Vy­tau­tu dar spė­jo nu­va­žiuo­ti trau­ki­niu į Je­re­va­ną (Ar­mė­ni­ja).

Pri­si­min­da­mi ke­lio­nę vy­rai šyp­so­si: lai­mės kū­di­kiai, nes ne­pa­ty­rė rim­tų trau­mų, ne­skai­čiuo­jant ke­lių skry­džių per gal­vą. Ne­bu­vo rim­tų ge­di­mų, iš­sky­rus gu­zą pa­dan­go­je, vie­ną pra­dur­tą ir vie­ną nu­leis­tą pa­dan­gą, įply­šu­sias kup­ri­nes. Bu­vo nu­lin­ku­si Man­to dvi­ra­čio ga­li­nio per­me­tė­jo au­se­lė, bet, pa­si­ta­ręs su in­ži­nie­riu­mi Da­liu­mi, jis šil­dė me­ta­li­nę au­se­lę ug­ny­je ir ly­gi­no kal­da­mas ak­me­niu: Da­lius sa­kė, šan­sai, jog su­lūš – 50 ir 50.

Di­džiu­lė do­va­na ke­lio­nė­je bu­vo ge­ras oras ir vaiz­dai, ne­nu­sa­ko­mi žo­džiais: ci­vi­li­za­ci­jos be­veik ne­pa­lies­tas Tu­še­ti­jos na­cio­na­li­nis par­kas, kal­nų slė­niai, tar­pek­liai, kriok­liai. Kal­nų vaiz­dai tar­si te­ra­pi­ja di­di­no mo­ty­va­ci­ją. Ne­pa­lūž­ti pa­dė­jo ir vy­riš­ka kom­pa­ni­ja.

„Pas mus drau­gai neuž­jaus. Pa­vyz­džiui, ne­duos sa­vo mais­to ir ke­lias die­nas grauš: ar no­ri val­gy­ti? Bet ži­nai, kad šian­dien grau­žia ta­ve, ry­toj – ki­tą“, – juo­kia­si Egi­di­jus.

„Kai esi pa­var­gęs emo­ciš­kai ir fi­ziš­kai, ge­rai pa­si­juok­ti iš sa­vęs, iš ki­tų. Mes juo­ka­vom ir pa­čią sun­kiau­sią die­ną, ir ta­da, kai mū­sų pa­ke­lei­vis Alek­sas ne kar­tą ver­tė­si per gal­vą“, – šyp­so­si Da­lius.

Jie ne­si­skirs­to ke­lio­nė­je pa­rei­go­mis, kas kurs lau­žą, kas bus at­sa­kin­gas už biu­dže­tą ar pa­na­šiai. „At­va­žiuo­ji il­sė­tis ir ne­tu­ri da­ry­ti kaž­ką už ki­tus. Jei­gu su­lū­žo dvi­ra­tis, mes vi­si žiū­ri­me ir ieš­ko­me spren­di­mo“, – paaiš­ki­na Egi­di­jus kom­pa­ni­jos tra­di­ci­jas.

Kiek­vie­nas ke­liau­ja su sa­vo pa­la­pi­ne, nes ga­li pail­sė­ti, kaip no­ri, pa­bū­ti sa­vo erd­vė­je: no­ri mie­gi, no­ri traš­ki­ni sau­sai­nius, no­ri – už­si­ra­šai die­nos įspū­džius. Tie po­ra ki­log­ra­mų tik­rai at­si­per­ka.

No­rin­čius ke­liau­ti į Sa­kart­ve­lą dvi­ra­čiais, ke­liau­to­jai per­spė­ja: kal­nai šio­je ša­ly­je, ki­taip ne­gu Slo­va­ki­jo­je ar Aust­ri­jo­je, nė­ra pri­tai­ky­ti dvi­ra­ti­nin­kams. Nė­ra marš­ru­tų, tro­be­lių, ser­vi­so.

Tas kal­nų marš­ru­tas, ku­riuo jie my­nė, tik­rai ne dvi­ra­čių mė­gė­jams, įsi­ti­ki­nę ke­liau­to­jai. Bet jūs įvei­kėt? „Ten ne­nu­va­žiuo­si, jei­gu mi­ni į Kry­žių kal­ną ar į Rė­ky­vą“, – juo­kia­si Egi­di­jus. O Vy­tau­tas pri­du­ria: „Rei­kia iš­tver­mės, nes kiek­vie­ną die­ną tu­ri min­ti apie 100 ki­lo­met­rų."

„Aš bu­vau kaip li­čio ba­te­ri­ja, nu­sė­du­si iki nu­lio“, – sa­vi­jau­tą pri­si­me­na Egi­di­jus. „Bet rau­do­nojo vy­no per­py­li­mas pa­dė­jo?“ – juo­kia­si kom­pa­ni­ja.

Vy­tau­to ANU­ŽIO nuo­tr.

Iš­šū­kiai dar lau­kia. Iš kai­rės: Man­tas Po­ce­vi­čius, Egi­di­jus Ku­li­kaus­kas, Da­lius Kri­siu­kė­nas.

Vy­tau­tas Anu­žis sa­kė, kad sun­ku­mus kal­nuo­se at­pir­ko ne­nu­sa­ko­mo gro­žio vaiz­dai.

Kirs­ti upę dvi­ra­čiu te­ko ne kar­tą.

At­sun­tos pe­rė­ja, 3535 m.

Dart­lo kai­mas, 1850 m aukš­tis.

Sta­čiais šlai­tais net ir ne­štis dvi­ra­čius bu­vo pa­vo­jin­ga.

Ge­riau­sias ke­lio­nės san­do­ris – ark­liai per­ne­šė di­džią­sias kup­ri­nes per At­sun­tos pe­rė­ją.

Tbi­li­sis.

Da­liaus KRI­SIU­KĖ­NO nuo­tr.

Pa­ke­liui iš Oma­lo.

Nak­vy­nė pa­la­pi­nė­se ant pa­sau­lio kraš­to.

Adža­ri­jos cha­ča­pu­ris – Adžia­ru­lis. Vi­du­ry­je – varš­kė, ant jos – ža­lias kiau­ši­nis ir svies­to ga­ba­lė­lis.

Tu­še­ti­jos kal­nų spal­vos.

Va­ka­ri­nis Tbi­li­sis iš­si­sky­rė sa­vo ap­švie­ti­mu.

Egi­di­jaus KU­LI­KAUS­KO nuo­tr.

Kal­nų ta­kai Tu­še­ti­jos slė­niuo­se.

Kal­nų vaiz­dai įkvėp­da­vo min­ti to­liau.

Tu­še­ti­jo­je ark­liai – ir su­si­sie­ki­mo prie­mo­nė, ir tu­ris­tų pa­gal­bi­nin­kai.

Ša­lia – ir gro­žis, ir iš­šū­kiai.

Sig­na­chis (Sigh­nag­hi), Ka­che­ti­jos re­gio­nas.