Dvi žydų berniuko mamos

Dvi žy­dų ber­niu­ko ma­mos

Ke­lių žmo­nių gy­vy­bes nuo Ho­lo­kaus­to iš­gel­bė­ję ir Pa­sau­lio Tau­tų Tei­suo­liais pri­pa­žin­ti Še­du­vos (Rad­vi­liš­kio ra­jo­nas) gy­ven­to­jai Sta­nis­lo­vas bei Liu­do­vi­ka Pa­luc­kai šio gar­bin­go ap­do­va­no­ji­mo ne­su­lau­kė. Jį Iz­rae­lio vals­ty­bės am­ba­sa­da įtei­kė gar­bių še­du­vių gi­mi­nai­čiams.

Ap­do­va­no­ji­mo įtei­ki­mo ce­re­mo­ni­jo­je da­ly­va­vo ir Iz­rae­ly­je šiuo me­tu gy­ve­nan­tis še­du­vių iš­gel­bė­tas Pin­chas No­lis, ku­rį Pa­luc­kai pa­krikš­ti­jo kaip sa­vo sū­nų Pet­riu­ką.

Lai­ma AGA­NAUS­KIE­NĖ

alaima@skrastas.lt

Še­du­vo­je – trys Pa­sau­lio Tau­tų Tei­suo­liai

„Svei­ki, aš esu Pin­chas No­lis, pa­sku­ti­nis Še­du­vo­je gi­męs ir li­kęs gy­vas žy­das. Dar esu ži­no­mas Pet­riu­ko Pa­luc­ko var­du ir už tai esu dė­kin­gas ma­ne iš­gel­bė­ju­siai ma­my­tei Liu­do­vi­kai“, – tram­dy­da­mas jaus­mus per Še­du­vos gim­na­zi­jo­je su­reng­tą Pa­sau­lio Tau­tų Tei­suo­lių ap­do­va­no­ji­mo ce­re­mo­ni­ją kal­bė­jo prieš 76 me­tus nuo mir­ties iš­gel­bė­tas vy­ras.

Lie­tu­viš­kai tar­da­mas žo­dį „ma­my­tė“, P. No­lis ban­dė pa­slėp­ti aky­se su­ži­bu­sias aša­ras. Jos tvis­kė­jo ir kar­tu iš Iz­rae­lio at­vy­ku­sios jo duk­ros Si­mo­nos aky­se. Kiek su­tri­ku­sios jau­du­lio su­krės­tą se­ne­lį ste­bė­jo jo paaug­lės anū­kės Ta­mar ir El­la.

Aša­ros tven­kė­si ir at­siim­ti ap­do­va­no­ji­mo at­vy­ku­sių S. bei L. Pa­luc­kų anū­kų Ri­man­to, Gin­ta­ro ir Vid­man­to aky­se.

Be še­du­vių S. ir L. Pa­luc­kų, ren­gi­ny­je Pa­sau­lio Tau­tų Tei­suo­liu pa­skelb­tas ir 25-erius me­tus Še­du­vo­je ku­ni­ga­vęs kle­bo­nas My­ko­las Ka­ro­sas.

Tai jo ir Pa­luc­kų dė­ka iš mir­ties gniauž­tų 1941 me­tais bu­vo iš­va­duo­ta kū­di­kio be­si­lau­kian­ti Su­la­mi­ta No­lie­nė ir vė­liau Pa­luc­kų na­muo­se gi­męs jos sū­nus Pin­chas.

Su­la­mi­tos vy­ras ir ki­ti du sū­nūs kar­tu su šim­tais Še­du­vo­je gy­ve­nu­sių žy­dų (jų prieš Ant­rą­jį pa­sau­li­nį ka­rą Še­du­vo­je bu­vo per 900) bu­vo nu­žu­dy­ti.

1955 me­tais Še­du­vo­je mi­ręs ku­ni­gas M. Ka­ro­sas ne­tu­ri ar­ti­mų­jų, to­dėl pir­mą kar­tą is­to­ri­jo­je Pa­sau­lio Tau­tų Tei­suo­lio ap­do­va­no­ji­mas įteik­tas ins­ti­tu­ci­jai. Jis bus per­duo­tas Še­du­vo­je sta­to­mo mu­zie­jaus „Din­gęs štet­las“ eks­po­zi­ci­jai.

Še­du­vos gim­na­zi­jos bend­ruo­me­nė at­min­ty­je sau­go ne vie­ną gra­žią aki­mir­ką apie tuo­me­ti­nė­je Še­du­vos pro­gim­na­zi­jo­je de­šimt­me­tį ti­ky­bą dės­čiu­sį švie­suo­lį, eru­di­tą, hu­ma­niš­ku­mu, to­le­ran­ci­ja ir lab­da­rin­gu­mu gar­sė­ju­sį drau­džia­mo­sios lie­tu­vių spau­dos pla­tin­to­ją ku­ni­gą M. Ka­ro­są.

Kle­bo­nas ak­ty­viai da­ly­va­vo mies­te­lio ir vals­čiaus sa­vi­val­dy­bių veik­lo­je. Jis yra vie­nas iš 159 Lie­tu­vos dva­si­nin­kų, ku­rie ži­no­mi kaip žy­dų gel­bė­to­jai.

Ste­buk­lui pri­lygs­tan­ti Pet­riu­ko is­to­ri­ja

Ar­chi­tek­tas P. No­lis, sa­vo vai­kys­tę pri­si­me­nan­tis kaip Pa­luc­kų sū­nus Pet­riu­kas, Še­du­vo­je lan­kė­si ir prieš tre­jus me­tus, kai čia bu­vo ofi­cia­liai pri­sta­ty­tas pro­jek­tas „Din­gęs Štet­las“, žy­dų ma­si­nių žu­dy­nių vie­to­se pa­sta­ty­ti trys pa­mink­lai bei ati­deng­tas mo­nu­men­tas Še­du­vos žy­dams at­min­ti.

Tą­kart vi­suo­me­nei pa­pa­sa­ko­ta jo ir ma­mos iš­gel­bė­ji­mo is­to­ri­ja ne vie­ną pri­ver­tė nu­brauk­ti aša­rą.

Vai­kys­tę Lie­tu­vo­je pra­lei­du­sio P. No­lio ma­ma, tė­tis ir du bro­liai Še­du­vo­je gy­ve­no dar iki ka­ro. Tė­vas tar­na­vo Lie­tu­vos ka­riuo­me­nė­je. Pra­si­dė­jus ka­rui, šei­ma kar­tu su ki­tais pa­te­ko į ne­to­li Še­du­vos, Pa­var­ty­čių kai­me, įkur­tą ge­tą.

Tą­kart ją ir dar dvi mies­te­lio gy­ven­to­jų ger­bia­mas šei­mas iš ge­to iš­gel­bė­jo Še­du­vos kle­bo­nas My­ko­las Ka­ro­sas, pa­de­da­mas ke­lių bend­ra­min­čių.

Pre­la­tas M. Ka­ro­sas Še­du­vo­je bu­vo ži­no­mas kaip drą­sus žmo­gus, ne­pa­bū­gęs vie­šai per pa­moks­lą pa­ra­gin­ti pa­ra­pi­jie­čius ne­pri­si­dė­ti prie kai­my­nų žy­dų per­se­kio­ji­mo bei nai­ki­ni­mo.

Jis ėmė­si dar vie­nos iš­va­duo­tų žy­dų gel­bė­ji­mo mi­si­jos, jo ma­ny­mu, tu­rė­ju­sios ap­sau­go­ti iš­gel­bė­tas šei­mas nuo su­nai­ki­ni­mo. 1941 me­tais kle­bo­nas vie­šai, lai­ky­da­ma­sis vi­sų apei­gų, še­šiems suau­gu­siems ir pen­kiems vai­kams su­tei­kė Krikš­to sak­ra­men­tą.

Krikš­to tė­vais ta­po ži­no­mi mies­te­lio gy­ven­to­jai. De­ja, tai pa­smerk­tų­jų neiš­gel­bė­jo – ga­na grei­tai pa­krikš­ty­tie­ji bu­vo suim­ti ir iš­vež­ti su­šau­dy­ti.

Vie­nin­te­lei Su­la­mi­tai No­lie­nei pa­vy­ko pa­spruk­ti. Be­si­lau­kian­ti mo­te­ris pa­gal­bos at­bė­go pas kle­bo­ną M. Ka­ro­są.

Gar­bus ku­ni­gas ir vėl neat­si­sa­kė pa­dė­ti – jis pa­slė­pė mo­te­rį baž­ny­čios rū­sy­je už di­džio­jo al­to­riaus, kur ji iš­bu­vo ke­le­tą die­nų.

Per tą lai­ką bu­vo ban­do­ma su­ras­ti pa­ti­ki­mes­nį prie­globs­tį kū­di­kio be­si­lau­kian­čiai mo­te­riai. Jis bu­vo ras­tas Šniu­ko­nių kai­mo pa­kraš­ty­je, kur gy­ve­no ke­tu­ris vai­kus au­gi­nu­si S. ir L. Pa­luc­kų šei­ma.

Nėš­čią mo­te­rį Pa­luc­kai pa­slė­pė ūki­nia­me pa­sta­te, o L. Pa­luc­kie­nė ke­lis mė­ne­sius ne­šio­jo už dra­bu­žių už­si­ki­šu­si pa­gal­vė­les ir ap­si­me­tė pa­ti be­si­lau­kian­ti kū­di­kio.

Kai S. No­lie­nė, slaps­ty­da­ma­si pas Pa­luc­kus, pa­gim­dė sū­nų Pin­chą, jis bu­vo pa­krikš­ty­tas kaip Pet­ras Pa­luc­kas – Pa­luc­kų sū­nus. Ir vė­liau Pa­luc­kams ber­niu­kas bu­vo kaip sū­nus, o su L. Pa­luc­kie­ne nuo­lat laiš­kais bend­ra­vu­si S. No­lie­nė laiš­kuo­se sū­nų ir va­din­da­vo Pet­riu­ku.

Kiek vė­liau S. ir L. Pa­luc­kai ir kle­bo­nas M. Ka­ro­sas, ri­zi­kuo­da­mi sa­vo gy­vy­bė­mis, iš­gel­bė­jo ir dar vie­ną žy­dą.

Po ka­ro Pet­riu­kas su ma­ma iš­vy­ko gy­ven­ti į Šiau­lius, po to į Kau­ną ir Vil­nių. Abiems te­ko pa­bu­vo­ti ir Si­bi­re, gy­ven­ti Len­ki­jo­je, iš kur iš­vy­ko į Iz­rae­lį.

Vil­niu­je No­lius daž­nai ap­lan­ky­da­vo vy­riau­sias Pa­luc­kų sū­nus Sta­sys.

„Man la­bai ge­ra, kad aš esu čia, nes sa­vo sie­lo­je aš esu da­lis Lie­tu­vos“, – po ren­gi­nio „Šiau­lių kraš­tui“ sa­kė P. No­lis.

Vy­ras džiau­gė­si, kad ren­gi­nio or­ga­ni­za­to­riai nu­kė­lė ap­do­va­no­ji­mo ce­re­mo­ni­ją į vė­les­nę da­tą, ka­dan­gi anks­tes­ne da­ta jis ne­bū­tų spė­jęs at­vyk­ti į Lie­tu­vą su­si­tik­ti su sa­vo gel­bė­to­jų pa­li­kuo­ni­mis.

Pa­sau­lio Tau­tų Tei­suo­liai

Jad Va­šem Pa­sau­lio Tau­tų Tei­suo­lio at­mi­ni­mo me­da­ly­je, ku­rį iš ce­re­mo­ni­jo­je da­ly­va­vu­sio J. E. Iz­rae­lio am­ba­sa­do­riaus Lie­tu­vo­je Amir Mai­mon ran­kų priė­mė ap­do­va­no­tų­jų gi­mi­nai­čiai, iš­gra­vi­ruo­ti žo­džiai: „Iš­gel­bė­jęs vie­ną gy­vy­bę – iš­gel­bė­ja vi­są pa­sau­lį“. Šie žo­džiai – iš Ba­bi­lo­no Tal­mu­do.

Pa­sau­lio Tau­tų Tei­suo­lio var­dą Iz­rae­lio vals­ty­bė su­tei­kia žmo­nėms, ku­rie Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais la­bai ri­zi­kin­go­mis ap­lin­ky­bė­mis gel­bė­jo per­se­kio­ja­mus žy­dų tau­ty­bės as­me­nis.

Je­ru­za­lė­je įsi­kū­ręs me­mo­ria­li­nis ins­ti­tu­tas Ka­tast­ro­fos kan­ki­niams ir did­vy­riams at­min­ti Jad Va­šem, sie­kian­tis įam­žin­ti Ant­ro­jo Pa­sau­li­nio ka­ro me­tais Eu­ro­pos žy­dų ge­no­ci­do au­kų at­mi­ni­mą, žy­dų gel­bė­to­jus ap­do­va­no­ja Pa­sau­lio Tau­tų Tei­suo­lių gar­bės raš­tais ir me­da­liai­s.

2018 me­tų sau­sio 1 die­nos duo­me­ni­mis, Pa­sau­lio Tau­tų Tei­suo­liais iš vi­so pa­sau­ly­je yra pri­pa­žin­ti 26 tūks­tan­čiai 973 as­me­nys. Lie­tu­vo­je jų – 893. Da­bar tarp ap­do­va­no­tų­jų bus ir Še­du­vos gy­ven­to­jų pa­var­dės.

As­me­ni­nė nuo­tr.

Su­la­mi­ta No­lie­nė (kai­rė­je) su sū­nu­mi Pin­chu li­ko am­ži­nai dė­kin­ga gel­bė­to­jams Sta­nis­lo­vui ir Liu­do­vi­kai Pa­luc­kams.

Au­to­rės nuo­tr.

Pa­sau­lio Tau­tų Tei­suo­lio at­mi­ni­mo me­da­lis, skir­tas Še­du­vos gy­ve­to­jams Sta­nis­lo­vui ir Liu­do­vi­kai Pa­luc­kams.

J.E. Iz­rae­lio am­ba­sa­do­rius Amir Mai­mon (ant­ras iš kai­rės) Pa­sau­lio Tau­tų Tei­suo­lio at­mi­ni­mo me­da­lį ir gar­bės raš­tą įtei­kė žy­dų gel­bė­to­jų anū­kams.

Ap­do­va­no­ji­mą už gar­bin­gą ir drą­sų se­ne­lių poel­gį at­siė­mė jų anū­kai.

Prieš 76-erius me­tus nuo mir­ties iš­gel­bė­tam Pin­chui No­liui, ta­da va­din­tam Pet­ru Pa­luc­ku (ant­ras iš de­ši­nės), la­bai svar­bus su­si­ti­ki­mas su gel­bė­to­jų ar­ti­mai­siais – tri­mis jų anū­kais.

As­me­ni­nės nuo­tr.

1959 me­tais Su­la­mi­tos No­lie­nės Pa­luc­kams ra­šy­tas laiš­kas – gel­bė­to­jų ir iš­gel­bė­tų­jų drau­gys­tės įro­dy­mas.

Pa­sau­lio Tau­tų Tei­suo­liu pri­pa­žin­tas 25-erius me­tus Še­du­vo­je ku­ni­ga­vęs žy­dų gel­bė­to­jas pre­la­tas My­ko­las Ka­ro­sas.