Naujausios
Niekada nevėlu
„Būdama 40-ies, tapau neįgali ir įkalinta namuose, pradėjau ieškoti savęs. Būdama 49-erių, pastūmėta šeimos, pradėjau tapyti. Tapau Beno Alejūno studijoje. Tapydama atradau dvasios ramybę, supratau, kad tapyba padeda man realizuoti save“, – šiais žodžiais parodoje trumpai save pristato J. Gimbutienė.
Su parodos autore susitinkame parapijos namuose – ten, kur II aukšte iki gruodžio 1 dienos eksponuojami jos paveikslai. Į pokalbį mamą atlydi rūpestinga dukra Giedrė su mažyle.
Apie kiekvieną paveikslą J. Gimbutienė pasakoja savitą istoriją, spalvina mintis žodžiais. Paveikslai – kartu ir gyvenimo atspindys, išgyvenimai, dažais išsakyti jausmai, atradimai ir praradimai.
Pirmą kartą darbus parodoje „Niekada nevėlu“ J. Gimbutienė eksponavo prieš ketverius metus tuometiniame Šiaulių profesinio rengimo centro Prekybos ir verslo skyriuje, praeitą vasarą tėviškėje, Gilvyčių bibliotekoje parodą pavadino „Atgal į tėviškę“.
Netrukus jos darbai bus eksponuojami Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Lieporių filiale, kitų metų vasarį – Kuršėnuose, Šiaulių rajono savivaldybės Vytauto Vitkausko viešojoje bibliotekoje.
„Paskutinius metus mažiau tapiau, jėgos nebeleido sparčiai“, – sako J. Gimbutienė.
Moteris suskaičiuoja: vasarį bus šešeri metai, kai pirmą kartą nuėjo į meno studiją pas profesionalų dailininką Beną Alejūną.
„Rankos taip virpėjo! Galvojau, sakys: „Eik tu, moterie, su savo drebančiom rankom!“ Teptuko aš iki to laiko rankose nelaikiau. Galvojau, ką aš čia veikiu?“ – juokdamasi prisimena.
Kai J. Gimbutienei sukako 40 metų, teko atlaikyti labai sudėtingą stuburo operaciją. Neteko jėgų.
„Trys stuburo operacijos, implantas kakle, vienu žodžiu, randuota moteris. O aš visą gyvenimą labai aktyvus žmogus buvau, bėgau, skubėjau, vaikus auginau. Ir stop. Man prireikė devynerių metų – devynerių metų, kol supratau, ką galėčiau daryti. Šeima – dukros, vyras, mama – pasakė: „Baik namie smardintis!“
Apie tapybą J. Gimbutienė sako neturėjusi supratimo, vaikystėje su teptuku nedraugavo. Bet pajautė: gali pabandyti ieškoti nišos, kurioje rastų ramybę ir ne tik galvotų, kaip skauda, kaip blogai, kaip sudėtinga.
Paieškos pavyko – iki šios dienos kartą per savaitę lanko studiją, tai – „šventas reikalas“.
„Kol paeisiu, tol eisiu, nes kiekvieną kartą vis atrandu naujovių. Ten įeinu ir visiškai viską užmirštu. Man taip gera, ramu, darbuojuosi. Būna dienų, kai neturiu jėgų, atsisėdusi geriu kavą, studijuoju paveikslus. Man tai – ir terapija. Aš kitokio kolektyvo kaip ir neturiu, jau 15 metų nedirbu.“
Paskutiniu laiku iki operacijos J. Gimbutienė dirbo Šiaulių kūdikių namuose slaugytojos padėjėja. Šiame darbe ir „nusibaigė“ probleminis stuburas.
J. Gimbutienė atvira: per tuos metus visko buvo. Ašarų, pykčio, neatsakomo klausimo: kodėl tai nutiko man?
„Po pirmos operacijos koja imobilizuota, nes pėda nesilaikė, diržas, kuprinė ant pečių, lazda į ranką ir einu per rajoną. Ir tiek verkiu, nosį nusivalau, vėl galvoju, kad raumuo augtų, kad nenyktų... Reabilitacijos, po metų vėl operacija, bet jau lengvesnė, jau įsivažiavau, kaip ir atsigauti pradėjau. Tada sesės netektis, implantas kakle ir vėl tokia duobė, vėl viskas iš naujo. Įsivaizduokite, žmogui 9-erių metų prireikė paimti teptuką į rankas. Man buvo 49 metai, o dabar 55-eri. Dabar aš jau subrendusi moteris, dviejų anūkų močiutė, senelio žmona.“
„Mes – kumštis, – šeima džiaugiasi moteris. – Turiu nuostabų vyrą, dukros nuostabios, žentai ąžuolai, sūnėnas, anūkas Vytis, jam devyneri, mano didžiausias draugas, Žiedė dar mažutė, 6 mėnesių, tikiuosi, irgi bus didžiausia draugė.“
Paveiksluose – ir gyvenimo istorija
J. Gimbutienė pasakoja apie paveikslus, o kartu ir apie save.
„Aš kaip ta višta, ką pamačiau, tą ir bandau. Man sunkiausias dalykas yra portretas. Žinote, sako: gimė menininku. O aš dirbu – dirbu juodai. Dabar šiek tiek išlaisvėjau, jau šiek tiek žinių turiu. O gimiau – nežinau kuo, bet tikrai ne menininku. Turėjau tą gyslelę, buvau truputį kitoks vaikas. Aš daugiau gal linkusi rašyti eilėraščius. Rašiau jaunystėje, bet mane sudegino sovietiniai laikai, mokykla – ilgos istorijos. Gal nesulaukiau palaikymo, gal buvau nesuprasta ir tiesiog viską paslėpiau. O dabar su tapyba atėjo kūryba. Iš pradžių bandžiau tekstus rašyti – noriu tiek daug ir tiek nespėju, pajutau, kad eilėraščiai prašosi, prašosi, kitą kartą ir naktimis – galvoju, baikit, aš miego noriu!“
Šiuo metu J. Gimbutienės dukra su drauge maketuoja „albumėlius“, juose paveikslus lydės tekstai – bus šeimos nariams, prisiminimui.
Nors J. Gimbutienė ir nusprendė, kad portretai – ne jai, bet vienas iš mėgstamiausių paveikslų – vyro portretas. „Uždėjau jam ryžių kepurę, jis barzdotas, stuomeningas. Čia mano favoritas, nieko nekeisčiau, vienas iš pirmųjų darbų, dabar matau, gal ką kitaip padaryčiau, bet juo labai džiaugiuosi, paveikslas namuose kabo prie vyro lovos.“
Kitas portretas – dukros. Mamos pakviesta Giedrė mielai atsistoja prie mylimo paveikslo ir vėl papozuoja, pakeldama nosį.
„Čia anūkas, turėjau nuotraukėlę prie jūros, sakau, Vyti, aš tave nutapysiu. O jis sako: „Baba, aš noriu su savo drauge.“ Tai pritupdžiau tokią mergelytę, ji daug mažesnė, smulkesnė, labai mėgsta puoštis. „Vaikai prie jūros“ kabo pas anūką kambaryje.“
Paveikslas „Atėjau ir išeisiu“ autorei labai skausmingas. Idėją nusižiūrėjo ir sukūrė savo variantą parodydama, koks trapus yra žmogaus gyvenimas: „Ši moteris – be veido, kad prisitaikytų kiekvienas, ateina į gyvenimą ryški, raudona suknele, laukiama, ir toje pačioje linijoje – išėjimas jau baltu apdaru – kažkur ten, atėjau ir išeisiu...“
„Šitas irgi mano didžiulė meilė, – ties dar vienu paveikslu sustoja J. Gimbutienė. – Kai sustiprėjau, kai širdis jau nebe taip skaudėjo, kad sergu, kad sesers nebeturiu, galėjau nutapyti „Tris seseris“. Motyvą užmačiau, nesukūriau pati. Mes augome trys seserys. Čia aš esu, čia mūsų Vilija, kuri išėjusi, o čia Asta. Vilija buvo mažutė, smulkutė, norėjau, kad ji gyventų paveiksle.“
Priešpaskutinis sukurtas darbas – mažos vienišos valtelės uostas. „Kad ir kokia ji būtų, kažkur turi priplaukti, apsistoti“, – sako J. Gimbutienė.
Šešiolika paveikslų – šešiolika pasakojimų.
O kūryba tęsiasi – šią savaitę J. Gimbutienė į Beno Alejūno studiją vyko ne vieną kartą, kaip įprasta, o du – skuba užbaigti paveikslą, abstrakciją su gėlėmis. Kol kas jo nuotrauką parodo telefone.
„Pagyrų iš mokytojo sulaukti nėra paprasta, bet jei pasako „gerai“, jau yra įvertinimas. Jis labai taktiškas, ir pagiria, ir padiskutuojame, labai nuoširdi asmenybė. Jo tikslas, ko gero, išlaužti viską iki galo. Kartais sakau: nebenoriu, išeinu. „Dirbam, dirbam, viskas tvarkoje, išgerk kavos, pasikalbėsime!“ Mano judesiai nėra plastiški. Aš dirbu akrilu, jis greičiau džiūva. Man patinka kurti mentele, tą patį ir Benas sako, kad tie pataškymai – mano arkliukas, mano stilius.“
Gyviems kapų nėra
„Net feisbuke nuotrauką esu įsidėjusi: „Jeigu durys užsidaro, žvelkit į langų pusę“. Mano pirmoji mokytoja parodoje sakė, kad turbūt tas langas ne vienas yra. Atsidaro vienas, kitas veriasi, taip žmogus bandai save realizuoti. Užsitrenkus durims, suima didžiulė baimė, natūralu, žmogiška, gali būti iš metalo tekintas, vis tiek suvirpėsi. Taip, buvo skausminga, bet jei man sakytų, Jolanta, kažką pakeisk, nieko, nė vienos minutės, nuo gyvenimo pradžios iki šiandienos, nieko nekeisčiau. Tai yra mano gyvenimas, aš jį myliu, aš esu labai laimingas žmogus. Tik tiek, kad kartais man skauda, liūdna, turiu pabūti viena, susidėlioti. Negandos nepaleidžia, širdelė paskutiniu metu sudrebėjo, cukrinis diabetas aplankė. Kai liga atsiranda, ji jaučia žmogų ir naikina. Bet aš dėl to labai neliūdžiu.“
Vienas iš J. Gimbutienės vaistų – humoro jausmas. Neabejoja: be juoko nieko nebūtų. O būna, kad bėga ašaros ir juokas ima.
„Kažkas iš pažįstamų paklausė, kodėl akcentuoji savo ligą? Aš ne gailesčio prašau, aš leidžiu žmonėms suprasti, kad galima daug ką padaryti. Pažiūrėkite, žmonės neįgaliųjų vežimėliuose sportuoja. Mano pasiekimai yra lašas. Jei yra noras, užsispyrimas, manau, gali bet kas.“
Savo feisbuko profilyje J. Gimbutienė yra užsirašiusi: „Mano charakteris ne cukrus ir tikrai ne medus.“ Moteris kvatodama patvirtina: tikrai taip!
„Mama pasakė per parodą: velnionaša. Esu labai sudėtingo charakterio, sunkus žmogus, bet jei su manimi elgiasi žmogiškumo ribose, nusivilksiu kelnes ir atiduosiu, bet jei užkabins mano šeimą, mano artimus, įskaudins, trinu tokius žmones iš gyvenimo. Esu užsispyrusi, gal užsispyrimas ir padėjo eiti tuo keliu. Esu kantrus žmogus. Prieš keletą mėnesių man padarė dvi blokadas nugaroje, kad nedejuočiau, nes būna, kad šaukiu ir iš lovos neišlipu. Dabar geriau jaučiuosi – iki kito karto. Aš nebežinau, ką reiškia neskausmas, aš tiesiog kiekvieną dieną gyvenu su skausmu, vienokiu ar kitokiu, stuburą ar kojas pjauna, pečius. Ir suprantu, kad čia mano gyvenimo būdas. Sakoma, nepriprantama prie skausmo – prie visko priprantama.“
Kai J. Gimbutienė išgirsta komplimentą: „Jolanta, gražiai atrodai!“, atsako: „Man ne veidą operavo!“
– Tiesiog gyveni. Visų pirma, gyviems kapų nėra ir aš ten vis dar nenoriu, man dar anksti, aš dar jauna. Gyvenimas gražus, tikrai labai gražus. Kai sulaukiame negandos, akys visai kitaip prasiveria. Kiek aš anksčiau nemačiau, dabar matau ir man taip gražu. Nebematau problemos dėl nulūžusio nago. Esu pedantė, bet dabar galiu perlipti – išmokau, kad aš nenoriu šiandien tvarkyti namų, nors gyvenime mėgstu, kad daiktai būtų savo vietoje. Niekis, smulkmena – reikia gyventi, nes nežinome, kaip bus rytoj. Gyvenu, turiu pasistačiusi savo rūmus, ten mano mintys, mano gyvenimas. Nesakau, kad aš uždaryta, mane visur veža vaikai, vyras, važiuojame draugus aplankyti. Bet yra dalykų, kurių aš norėčiau, bet negaliu: norėčiau parašiutu nusileisti, bet subyrės stuburas, norėčiau su draugais plaukti baidarėmis, bet žinau, kad aš neišsėdėsiu.
Aš neturiu fizinės jėgos. Čia yra bėda. Bet galvoju, kad viskas taip turėjo būti. Negalvoju, kad kažkas mano gyvenimą rašo ant stogo atsisėdęs, bet gimiau ir jau buvo kažkas pabrėžta, pažymėta, tik tiek, kad man reikėjo pačiai pakoreguoti savo jėgomis, kaip man patogiau, kaip geriau. Kiekvienas turime savo likimą.
Skausmingiausiai žmonėms skamba: gimei – mirsi. Nė vienas iš gyvenimo gyvas nepabėgsite. Čia mano juodas humoras.
Džiaugtis diena, bandyti, nebijoti, kad kažkas kažką ne taip pasakys. Mane mažiausiai tai jaudina, tegul šunys loja, o aš eisiu. Svarbu, kad man į blauzdas nekibtų.
Manau, svarbiausia – niekada nenuvertinti savo galimybių. Žmogaus galimybės yra beribės, skrenda į kosmosą, gydytojai atlieka sudėtingiausias operacijas, antram gyvenimui prikelia. Tik, ko gero, didžiausia visuomenės bėda – nepasitikėjimas, žmonės nuvertina save, savo jėgas. Negalime būti visi vienodai ryžtingi karo vyrai, yra, kas gyvena susigūžęs, su baime. Bandai padėti, paaiškinti, bet žmogus negirdi ir, ko gero, nenori girdėti.
Toks tas mano gyvenimėlis – vaikštau kaip rožė kokia.
