Dresdeno atgimimas

Dresdeno atgimimas

Žvelgdamas į šiandienos Dresdeną, niekada nepagalvotum, kad miestas Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Didžiosios Britanijos ir JAV karinių oro pajėgų buvo nušluotas nuo žemės paviršiaus.

Živilė KAVALIAUSKAITĖ

zivile@skrastas.lt

1945 metų vasario 13 naktį vadinamojoje Florencijoje prie Elbės, Saksonijos žemių sostinėje, britų ir amerikiečių bombonešiai pradėjo bombardavimą. Miesto ir jo gyventojų ataka truko visą naktį, antskrydžiai tęsėsi iki vasario 17-osios. Dresdenas buvo tapęs tikru pragaru ir kankinių miestu.

Dabar senoji miesto architektūra atkurta taip tiksliai, kad net nekiltų minties, kad šie pastatai — ne originalai.

Visos Vokietijos garbės reikalas buvo atstatyti centrinę Dievo Motinos bažnyčią — Frauenkirche. Bažnyčia, dviejų stilių — baroko ir klasicizmo derinys — buvo pastatyta XVIII amžiuje. Po bombardavimo iš jos buvo likęs tik kupolas.

Pasakojama, kad Dievo Motinos bažnyčios atstatymo architektas buvo bažnyčią bombardavusio lakūno sūnus. Atstatyti bažnyčią jam buvo tarsi išpirkti šeimos kaltę.

Bažnyčią padėjo atstatyti visi Vokietijos gyventojai, aukoję lėšas, pirkę specialiai šiai progai išleistus laikrodžius. Dievo Motinos bažnyčia, į kurios sienas įmūryti ir senieji akmenys, baigta atstatyti tik prieš keletą metų.

Greta Dievo Motinos bažnyčios nusidriekusi garsiojo Meiseno porceliano plytelių freska „Kunigaikščių eitynės“, sudaryta iš 23 tūkstančių plytelių. Ši freska geriausiai atlaikė nepaliaujamą bombardavimą — per antskrydžius nukrito tik kiek daugiau nei du šimtai plytelių.

Dar vienas miesto pasididžiavimas — šeštajame dešimtmetyje atstatyti Cvingerio rūmai, kur tarp gausybės meno šedevrų — A. Diurerio, Ticiano, Džordžonės, Rubenso, Rembranto originalių darbų — saugoma ir Rafaelio „Siksto madona“.

Pasakojama, kad besitraukdami vokiečių kariai meno vertybes buvo paslėpę bunkeryje. Sovietų kariuomenės kariai meno šedevrus rado atsitiktinai: drėgmės sugadintus, suplėkusius, atsilaupiusius. Bet vienas paveikslas — būtent Siksto madona — juos privertė nusiimti kariškas kepures.

Greta Cvingerio rūmų galima apžiūrėti Dresdeno lobį, Albertinų muziejaus pasididžiavimą — Žaliuosius skliautus„ , kur eksponuojamos 137 auksinės skulptūrėlės, papuoštos 50 tūkstančių deimantų, rubinų, smaragdų ir perlų. Tai — tarsi brangakmenių karalystė.

Mieste savo antspaudą paliko ir sovietinės Rytų Vokietijos laikmetis: tarp puošnių atstatytų senųjų pastatų į akis krinta pilki, blokiniai, standartiniai namai.

Lyg miestui dar būtų negana žaizdų, 2002 metais savo jėgą parodė Elbės upė, kurios potvynio vanduo buvo pakilęs beveik iki Briu terasos, dėl atsiveriančio vaizdo į Elbę, Augusto tiltą ir istorinius pastatus dar vadinamos Europos balkonu, viršaus.

Miesto centre į dangų tebekyla kranai, žiojėja atkastų pamatų liekanos. Iki Antrojo pasaulinio karo vadintas vienu gražiausių Europos miestų Dresdenas atgauna savo senąją dvasią.

STATYBOS: Miestas atstatomas iki šių dienų. 

PORCELIANAS: Kunigaikščių eitynių freska, sudaryta iš porceliano plytelių. Stebuklas, bet būtent ji mažiausiai nukentėjo per miesto bombardavimą. 

POTVYNIS: Patvinęs Elbės vanduo vos nebuvo pasiekęs Briu terasos viršaus. 

PALIKIMAS: Sovietų palikimas — freska. 

RAMYBĖ: Šių dienų Elbės upės idilė. 

Autorės nuotr.