Naujausios
Į Gamtininkų stotį
Viskas, sako Eglė, prasidėjo nuo Šiaulių gamtininkų stoties, kurioje, svajodama būti kuo arčiau žirgų, ji ne vienerius metus lankėsi. Jei kas tik būtų leidęs kaskart pajodinėti! Bet mergaitei užteko ir to, kad prie šio oraus gyvūno galėjo prisiglausti, jį glostyti, šukuoti, vedžioti.
Mintimis apie žirgus, mieste, „ant asfalto“, augusi Eglė gyveno nuo mažumės. Kaip ji savo tėvų prašė leisti lankytis Šiaulių jaunųjų gamtininkų stotyje! Prisimena, kaip tėvai, abu medikai, pagaliau pakluso dvylikametės troškimui. Eglei iki šiol atmintyje ta diena, kai tėtis iš garažo atvarė automobilį (prieš beveik tris dešimtmečius niekas be didelio reikalo automobilių nejudindavo!), kad ją pirmąsyk palydėtų pas žirgus.
„Už įskiepytą meilę žirgams labiausiai esu dėkinga ilgametei Gamtininkų stoties vadovei Adelei Balčiūnienei“, – gražių žodžių negaili E. Jurkutė, ne vienerius metus ištikimai lankiusi mėgiamą popamokinį būrelį.
Norėdama toliau sportuoti, mergina po ketverių metų pradėjo lankytis ir Bridų žirgyne.
Minties apie ristūnus ji nepametė ir studijuodama. Sužinojusi apie dienas bebaigiantį Žagarės žirgyną, tiesiog užsidegė noru įsigyti iš ten du žirgus. Apsilankiusi tame žirgyne, prisimena, buvo tiesiog sukrėsta – jauni veisliniai žirgai atrodė siaubingai: išbadėję, nešukuoti, apėję parazitais.
Tačiau pamatytas šiurpus vaizdas nuo sumanymo neatkratė. Eglė šiaip taip „susižvejojo“ reikiamus pinigus – šiek tiek savų santaupų ir neva mokslams pasiimtos 1 000 litų paskolos pakako vienam žirgui įsigyti.
Tėvams dukros sumanymas buvo mažų mažiausiai netikėtas. Nepaisant to, abu greičiausiai suprato, kad atkalbinėjimai jau nepadės, tad pinigų paskolino. 1 200 ir 1 500 litų – tiek jaunai studentei, tuo laiku gaunančiai 40 litų stipendiją, kainavo dvi ilgakojės kumelės su labai jau kolūkietiškais vardais Forma ir Dotacija.
Žirgus Eglė parsigabeno į Šiaulių rajoną ir apgyvendino išsinuomotame tvarte Šiaulių miesto pašonėje esančiame Voveriškių kaime. Kuo arčiau gimto miesto – kad galėtų augintines lankyti, prižiūrėti ir lepinti.
Draugė su „kraičiu“
Su Andriumi Eglė susitiko netrukus. Dabar abiem juokinga: gi mergina jau su kraičiu buvo – su dviem kumeliukų besilaukiančiomis kumelėmis ir sena, atokia vienkiemio sodyba Kurtuvėnų regioninio parko teritorijoje, Pabijočių kaime, kurią Eglė įsigijo puoselėdama svajonę kada nors čia laikyti pulką eikliųjų žirgų.
„Nors tiesą sakant, pažįstami mes kur kas anksčiau. Abu mokėmės Šiaulių Jovaro mokykloje. Tada ją paleidau, labai nedrąsus buvau“, – šypsosi A. Gudauskas, Šiaulių apskrities policijos Kriminalistinių tyrimų tarnybos vyriausiasis specialistas.
Užsimezgusi draugystė neapsiėjo be ekstremalių išbandymų taipogi „ant asfalto“ užaugusiam Andriui.
Eglė prisimena kartą pasiūliusi draugui vykti aplankyti jos žirgų. Žinoma, kad jis neatsisakė. Atkulniavo pasipuošęs, kaip tada madinga buvo: su stilingu paltu ir lakiniais bateliais.
Pakalbintas pajodinėti, aišku, kad sutiko.
„Ta kumelė netoli nubėgo, staigiai paspaudė „ant stabdžių“ – aš jai per galvą. Su lakierkom ir paltu! Jei dar prisipažinti, kad prieš skrydį, tvarte jau buvau spėjęs paslysti...“, – kvatojasi Andrius, prisiminęs kone dviejų dešimtmečių senumo įvykius.
Tačiau Andriui niekada net mintis nešovė: kam Eglei tie sportiniai žirgai. Tai tiesiog buvo neatsiejama.
Netrukus pora ėmė regzti planą, kur jiedviem su savo augintiniais apsigyvenus. Pasirinko įsigytąjį Pabijočių kaimo vienkiemį su penkių hektarų plotais, iš kurių trys hektarai – miško. Netrukus čia prasidėjo gyvenamojo namo ir šalto laikymo arklidžių statybos.
Savo žirgus sodyboje iš pradžių apgyvendino garaže.
Kumeliukė Kruopa – lyg sesė
„Įrenkime žirgams dešimt vietų“, – toks Eglės siūlymas vyrui buvo netikėtas: jam atrodė, kad daugiau žirgų negu, pavyzdžiui, šešetą jie neturės. O dabar juokiasi, kad, prieš gimstant pirmai dukrai, jų turėjo jau aštuonetą: šešis suaugusius ir du kumeliukus.
Žagarės žirgyne įsigytos kumelės palikuonė kumelaitė Kruopa, apie kurią skaitėte rašinio pradžioje, gimė savaite anksčiau nei gimė Gudauskų dukrelė Andrė. Tai todėl tėvai juokaudami Kruopą praminė Andrės sesute.
Prisimena, kaip penkiametė mergaitė susigraudindavo, jei judrią Kruopą kas nors truputį pabardavo: juk sesės barti negalima! O kai šeima svarstė Kruopą gal atiduoti į sportą, gal parduoti, mažoji Andrė protestavo – kaip galima parduoti sesę!
Gal įdomu, kaip širma Baltijos hanoverio veislės kumelaitė gavo tokį gražų vardą – Kruopa?
„Kruopa ji pavadinta dėl to, kad gimė labai mažytė. Bet paskui staiga išstypo į ilgį ir į ūgį – išaugo net iki 168 centimetrų“, – sako žirgo šeimininkas.
Neseniai kompetentinga komisija atliko Kruopos, jau minėtos Baltijos hanoverio atstovės, veislės vertinimą. Žirgas gavo apdovanojimą. Konstatuota, kad Kruopa atitinka savo veislės standartą, tad šeima gavo licenciją veisimui.
Kruopa turi identišką brolį Kumyrą. Gimus jam, galvota, kad praaugs sesę. Bet gavosi taip, kad eržilo ūgis – viso labo 160 centimetrų. Nepaisant nedidelio ūgio, Rusijoje šiuo metu sportuojančiam konkūriniam žirgui dėl jo šoklumo ir lankstumo nedaug kas ir prilygsta.
Augintiniai
Nepaisant didelės meilės žirgams, gimus pirmai dukrai, šeima vis dėlto apsisprendė augintinių ūkį sumažinti. Gyvūnams reikia daug priežiūros, reikia juos skiepyti, kergti, sunegalavusiems ieškoti veterinarijos gydytojo, tvarkyti kanopas, o ir kasdienei priežiūrai reikia nemažai laiko.
„Šunį, jei kas atsitiko, įsikrovei į mašiną ir nuvažiavai pas veterinorių. Arklio neįsidėsi. O atvažiuoti nelabai kas skuba. Mums teko net į Latviją vežti...“, – sako Andrius, prisimindamas augintinių negalavimus.
Šiuo metu policijos tyrimų informacinių technologijų eksperto Andriaus ir Eglės, Šiaulių regiono pertvarkos proceso ekspertės, ūkyje gyvena keturi sportiniai žirgai – jau minėta laikina gyventoja belgiško kraujo turinti Saraja ir Baltijos hanoverė Kruopa bei 22 metų senbuvės Forma su Dotacija.
Vienai senajai kumelei buvo sugalvoję surasti naujus namus: gal kieno nors žirgui reikia draugijos? Tačiau išgirdę, ką norintieji tokios dovanos ketina daryti, Eglė ir Andrius sumanymo bemat atsisakė ir apsisprendė nukaršinti patys.
Į sodybą prajodinėti jaunuosius žirgus kartas nuo karto atvažiuoja trenerė. Jos dėka ant žirgo jau sėdo ir aštuonmetė Andrė.
Tikra šeimos žirgų fane galima vadinti ir prieš mėnesį vienų metukų gimtadienio sulaukusią Eglės ir Andriaus mažąją dukrytę Tėją. Pamačiusi žirgą, nesvarbu, kur – sodybos laukymėje, nuotraukoje ar žaislinį, mergaitė ima šypsotis kartodama tik vieną žodelį „adede“!
„Mūsų žirgams, nors jie ir sportiniai, nekeliam tikslo jodinėti, tam reikia turėti tinkamą aikštyną. Tiesa, esame savo augintinius nuvežę į Kurtuvėnų žirgyną, į Voveriškes, į Šeduvą, kur jie treniravosi“, – pasakoja savininkai.
Jų žirgynas, sako, nėra verslinis – visąlaik tausojo savo kumeles, per 20 metų sulaukė tik dešimties kumeliukų. Žirgai šiai šeimai – tik akiai ir širdžiai malonus hobis.
„Geras žirgas yra brangus. Bet brangus jis tampa tada, kai pasiekia gerų rezultatų. Mes sportui savo žirgų specialiai neruošiame. Bet, reikia pripažinti, turime tikrai geros kilmės kumeles“.
O kol dukros dar per mažos jodinėti ilgakojais sportiniais žirgais, Eglė ir Andrius rezga mintį įsigyti ponį. Jau buvo nuvažiavę ir apžiūrėti. Tiesa, kol kas neišsirinko.
