Naujausios
Namai Kelmėje, mokslai Šaukėnuose
Ignas Vaičiulis su tėvais gyvena Kelmėje. Čia baigė aštuonias klases „Aukuro“ pagrindinėje mokykloje. Toliau mokytis pasirinko Šaukėnų Vlado Pūtvio – Putvinskio gimnazijoje. „Keliuosi penktą ryto. Be dvidešimt septynios autobusu išvažiuoju į Šaukėnus. Grįžtu pusė keturių popiet“, – apie nelengvą savo kasdienybę pasakoja Ignas ir priduria, jog jaučiasi gerai.
Šaukėnų kraštas gimnazistui taip patiko, jog jau dabar išgyvena, kad kitąmet baigs gimnaziją ir teks išvažiuoti: „Vis pagalvoju apie skaudų išsiskyrimą su savo gimnazija ir ten esančiais žmonėmis. Ten prabėgo trumpiausi mano mokymosi metai, bet savo prasme pranoko dvigubai daugiau mokslo metų Kelmėje. Šaukėnuose atradau vidinę ramybę.“
Vaikinas ketina studijuoti fotografiją Kauno kolegijoje. Kol kas yra baigęs fotografijos kursus Šiauliuose ir sėmęsis patarimų iš patyrusių fotografų.
Domina žmogus ir jo emocijos
Šaukėnuose Ignas atrado daug bendraamžių, turinčių kūrybinio polėkio. Bendrauja su vyresniais kultūros darbuotojais. Viena jo fotografijos mokytojų yra Šaukėnų kultūros ir tradicinių amatų centro darbuotoja Alma Meškienė, iš savo mamos Amžinybėn jau išėjusios Elenos Burdulienės perėmusi ir vadovavimą krašto muziejui. Almos paskatintas ir padrąsintas vaikinas surengė kelias savo fotografijų parodas Šaukėnuose.
Jo dar tik septyniolikmečio vaikino fotografijos brandumu ir temomis nenusileidžia patyrusiems fotografams. Sėkmė Igno parodas lydėjo ir Šiauliuose, Dotnuvoje, Kelmėje, Raseiniuose.
Viena ryškiausių parodų „Sodybų tuštėjimo metas.“ Ją Ignas paskyrė vieno iškiliausių Lietuvos prozininkų, rašytojo Jono Avyžiaus gimimo šimtmečiui. 2020 – 2021 metais gimnazistas, keliaudamas po Kelmės rajoną, nufotografavo apie pusšimtį senų, negyvenamų, apleistų sodybų. „Kai pernai į kai kurias vietas vėl užsukau, pastebėjau, jog kai kurių sodybų jau nebelikę. Vietoj jų stovi nauji namai. Smagu, kad dar suspėjau įamžinti“, – džiaugiasi jaunasis fotografas.
Jis turi sau užduotį ir šiai vasarai. Ketina parengti parodą „Kreiduotos rankos, išvedusios į gyvenimą“. Tai paroda apie gimnaziją ir jos mokytojus. Savotiškas Igno sentimentas ir palikimas savo mokslo šventovei.
„Esu visiškas savamokslis, – apie savo pomėgį fotografuoti pasakoja vaikinas. – pradėjau fotografuoti būdamas aštuonerių. Mygtukiniu telefonu. Paskui nusipirkau skaitmeninį fotoaparatą. Vėliau įsigijau dar tobulesnį. Prisiruošiau baigti fotografijos kursus Šiauliuose.
Iš pradžių mane labiausiai domino gamta. Esu išmaišęs visą Lietuvą. Nemėgstu sėdėti namuose. Jaučiu poreikį ištrūkti iš įprastos erdvės, judėti. Būtinai ištempiu tėvus kur nors važiuoti.
Dabar domina žmonės ir jų emocijos. Stengiuosi fotografuoti, kai jie manęs nemato. Kai žino, jog fotografuoji, žmogus dažniausia susikausto. Įdomesni natūralūs, nepozuojantys veidai. Jie – visokie. Laimingi, džiugūs. Bet kartais ir liūdni, susirūpinę. Ką padarysi? Juk ir gyvenimas – ne visuomet džiugus.“
Dienoraštinės miniatiūros
Prieš pokalbį su šių eilučių autore Ignas peržiūrėjo ir patvirtino savo pirmosios knygos „Iki vakaro toli nueisiu“ maketą. Sugalvojo tokią dovaną sau aštuonioliktojo gimtadienio proga.
120 puslapių knygoje per ketverius pastaruosius metus jo parašytos dienoraštinės miniatiūros apie savo išgyvenimus bei kelios juodai baltos jo nuotraukos.
„Negalėčiau pasigirti, jog labai mėgau lietuvių kalbą ir literatūrą, – mintimis dalijasi Ignas. – Atrodo, gimtoji kalba. Ją ir taip moki. Ką čia dar besimokyti. Tačiau vieną dieną supratau, kad kalba padeda išreikšti mintis. O tų minčių ir įvairiausių išgyvenimų atsirasdavo begalės. Gal todėl, kad man visuomet rūpėjo gilesni dalykai. Nemėgstu eiti su mada. Visada jai priešinausi. Pradėjau prasmės ieškoti ir žodžiuose. O akis tarsi atvėrė ir kūrybinę energiją dar „Aukuro“ pagrindinėje mokykloje išlaisvino mano lietuvių kalbos mokytoja Danutė Ramanauskienė. Jos dėka išmokau ne tik raštu išreikšti savo mintis bei emocijas, bet ir kitaip skaityti. Skaitau ne todėl, kad reikia ar norėčiau pasirodyti protingesnis, o tiktai dėl savęs, norėdamas pagerinti savo dvasinį lygmenį. Su Mokytoja iki šiol bendraujame, nepamiršome vienas kito.“
Daug savo tekstų gimnazistas publikuoja socialiniuose tinkluose. Per juos susiranda daug draugų ir bendraminčių. Ne vienas jo draugų – vyresnio amžiaus. Tarp bendraamžių nėra labai daug giliai mąstančių. Kai kurie apsiriboja pagrindiniais poreikiais: pavalgyti, pamiegoti, pažaisti kompiuteriu.
Kartais Facebook paskyroje pasirodo Igno ir politikų ar kokių nors kitų įžymių žmonių nuotraukos. Su jais aktyvus gimnazistas susipažįsta socialiniuose tinkluose, renginiuose. Vaikinas bendrauja su Kovo 11– osios Akto signatare, aktore Nijole Oželyte. Susipažino per socialinius tinklus. Jai patiko Igno, o jam – ponios Nijolės mintys, gebėjimas atskleisti savo išgyvenimus. Kartais, kai nuvyksta į Vilnių, Ignas susitinka su buvusia politike. N. Oželytė parašė ir savo atsiliepimą apie Igną kaip brandžią asmenybę pirmojoje jo knygoje.
„Bendraudamas su vyresniais žmonėmis, nejaučiu diskomforto. Jau išmokau nekreipti dėmesio, ką pasakys ar pagalvos kiti. Amžius nėra svarbu. Svarbu, kad sutaptų mintys. Kad bendraujant galėtum atskleisti savo savitumą, išskirtinumą. Turiu platų ratą ir bendraamžių draugų, kuriuos pavadinčiau tikrais savo gyvenimo pakeleiviais. Tačiau niekuomet nebus taip, kad galėtum bendrauti su visais ir visada“, – įsitikinęs Ignas.
„Nesieku tobulybės“
Netrukus pirmąją savo knygą išleisiantis gimnazistas sako, jog mokydamasis nesiekia tobulybės. Jo pažangumo balas sukasi apie aštuonetą – ir to užtenka. Nespaudžia iš savęs maksimumo. Nes nori atrasti laiko savo pomėgiams.
Už aktyvią saviraišką, visuomeninę veiklą, fotografijas I. Vaičiulis Jaunimo metų apdovanojimuose pelnė „Metų savanorio“ titulą.
Savo kraštui vaikinas nusiteikęs dirbti ir toliau, tuomet, kai baigs gimnaziją ir kolegiją. Išvažiuoti iš Lietuvos, jo nuomone, galima tik kaip keliautojui. Kad pamatytum pasaulio, turėtum su kuo palyginti savo šalį. „Pakeliauti gal net privaloma, – savo nuostatas dėsto Ignas. – Bet niekuomet neturime pamiršti tos vietos, iš kurios išėjom, kad gimėme ir augome Lietuvoje. Prieš metus kaip „Erasmus“ programos dalyviui keletą dienų teko viešėti ne kurortinėje, o Šiaurės Turkijoje, kur pamatėme daug tikro, nesuvaidinto gyvenimo. Ten pabuvus, man atsivėrė dar gilesnis mūsų Tėvynės grožio suvokimas. Mes turime gyventi čia, nors kartais skundžiamės, kad blogai gyvenam. Sunkumų yra visur. Bet mes gyvename gerai. Ir užuot dejavę privalėtume jaustis laimingesni negu kartais jaučiamės.“
