Naujausios
Doloresa Kazragytė pasigenda Jono Krikštytojo
Aktorė Doloresa Kazragytė į susitikimus rieda ir autobusais: savęs nacionaline vertybe nevadina. Ne vieną įsimintiną vaidmenį sukūrusi ir keletą knygų išleidusi aktorė sako, kad šiandien Lietuvai trūksta Jono Krikštytojo, kuris šauktų tautą.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Dvasinis genocidas
— Ne vienas aktorius pasuko į politiką. Įsivaizduojate save Seime?
— Nė per kur! Niekada! Nestojau į jokias partijas, nors tarybiniais laikais ir ragino. Pasakysiu J. Grušo žodžiais: „Nė viena politika neverta nė vieno kraujo lašo“. O Modė (aktorės vaidinama herojė iš spektaklio “Haroldas ir Modė“ — red. past.) sako: “Nacijos, sienos, patriotizmas... Visa tai neturi jokios reikšmės“.
Bet jei žiūriu žinias, o ypač su sūnumi, labai įsikarščiuojame. Aš jam šaukiu: „Nekreipk dėmesio! Nusisuk ir nusispjauk į tuos — kiaulės akimis, praradusius sąžinę. Tegul jie tarpsta tarp savo sklypų, namų“. Tikiu, kad tai nėra laimė, tik trumpalaikis dalykas.
Balsavau už D. Grybauskaitę, nors šiaip seniai nebebalsuoju. Jei būtų koks pranašas... Reikia Jono Krikštytojo, kvieslių. O jų nėra. Jei šauks — eisim. Bet kas šauks?
— Kur dingo pranašai?
— Tikrieji gal nuseno, kitus nustūmė, naujų neišsiugdėme. Nėra asmenybių. Kad genijus dirbtų ir užaugtų, reikia terpės, oro, atmosferos. Jei šito nėra — jis bus geras amatininkas, bet nebus pranašas.
Pagaliau — gal reikia kataklizmų, stresų? Nebežinau, kas darosi su pasauliu — turtais, bankais, politikais. Atrodo, kad nebegalima sustoti: žmogaus materialėjimas, robotizmas, kažkoks dvasinis genocidas.
— Mes per daug kantrūs ar abejingi?
— Galvoju, kad daugiau yra kantrybės: ai, aš kaip nors... Jei kažką darysiu, gal darbo neteksiu, nervus suardysiu, susirgsiu.
Žvejas nuo Kuršių marių pasakė: kol turės bulvių, duonos, lietuvis nešauks ir nelėks prie Seimo.
Mes pjauname šaką, ant kurios sėdime. Atrodo, kad su mumis gali daryti, ką nori. Ir jie tą žino. Jie tą pajuto. Kas jiems, kad keli šimtai pensininkų ar menininkų atėjo prie Seimo ir kažką pakalbėjo!
Prieš 15 metų, kai būdavo paviešinama apie machinacijas, dar sukrusdavo. O dabar — nusispjaut. Parodė per televiziją? Dar geriau — reklama! Kaune Savivaldybė pastatė būdelę už milijoną. Ir ką?
Vienintelę išeitį matau J. Brodskio žodžiuose: „Aš netikiu civilizacijos išsigelbėjimu. Tačiau aš tikiu atskiro žmogaus išsigelbėjimu“.
Rašanti aktorė
— Parašėte ir išleidote keletą knygų. Ar knygose ir gyvenime Jūs — ta pati?
— Knygose, kuriose rašau apie savo jausmų pasaulį, vaidmens kūrybą, kažkiek esu ta pati.
Rašydama noveles iš savęs išspaudžiu daugiau šviesos nei iš tiesų jos yra gyvenime. Esu visiškai viena, viena... Kaip ir mano vardas, kuris reiškia kančią ir skausmą. Vienai — daugiau liūdesio ir pesimizmo.
Jei netikėčiau, kad yra Dievas, gyvenimo prasmė, kad gyvenimas yra kančia, bet ji sielai duoda kažką, kas tave praplečia, ko gero, nerašyčiau. Rašyti absurdo apysakas ar juodą romaną aš nenorėčiau. O jei neturi pasakyti, kas žmonėms teikia viltį, nėra ko ir rašyti.
Taip esu auklėta. Nežiūrint to, kokie anie laikai buvo, idealizmo, romantikos buvo daugiau — tarnauti žmonėms, kelti jų dvasią.
Žmogus ir taip kartais nori kilpą ant kaklo užsinerti. Bet jei aš žinau, kad gyvenimas nėra beprasmis, kokią tamsią pjesę bevaidinčiau, koks neigiamas būtų personažas, sakau: kiekviename blogame žmoguje yra švieselė.
Atsimenu tą keistą jausmą: sėdi salėje kokie 500 žmonių, vaidini „Šauksmą“ ar “Paskutiniuosius“, bet kiekvienam žiūrovui tarsi sakai: “Negyvenk taip. Daryk kažką su savo gyvenimu“.
Būdavo kontaktas su žiūrovais, gaudavau daug laiškų, kurių turiu pilną maišą. Nebuvo interneto, bet dvasingumo buvo daugiau.
Dabar laiškų ateina retai. Kontaktą su žmonėmis jaučiu, daug važinėju po mažus miestelius. Bibliotekose matau, kokios mano knygos aptrintos. Kartais žmonės paskambina, padėkoja. Ko man daugiau reikia?
— Lengviau rašyti ar kalbėti?
— Aš nesu rašytoja, esu rašanti aktorė. Tai — tarsi tam tikras aktorystės tęsinys, lyg sceninių vaizdelių kūrimas.
Man rašyti lengviau, nes nejaučiu tokios atsakomybės, kurią jaučia profesionalai rašytojai ar kokią jausdavau kaip aktorė profesionalė. Rašau, kada noriu. Man nereikia eiti į spektaklį, kai kažkas lūžta gyvenime. Nereikia vaidinti vaidmens, kuris praeitą dieną buvo sudirbtas.
Gyvenimas — kaip pjesė
— Vienoje iš knygų rašote, kad labai nemėgstate frazės „Žmogus savo likimo kalvis“. Kodėl?
— Kuo daugiau kalsi, tuo labiau prakalsi pro šalį. Kiekviena aistra, pasipūtimas sprogsta.
Jaunystėje tas šūkis gal ir tiktų, ji turi turėti veržlumo etapą. O kai ateina išmintis, svarbiausias dalykas — išmokti į nieką labai aistringai nesikabinti ir daryti gražius dalykus pagal savo pašaukimą.
Verstis per galvą dėl pinigų, karjeros — dvasinis pragaras, tarsi sandėris su šėtonu. Juk kaip valdžios vyrai pasikeičia — gobšumas, turtų troškimas.
Tas pats su kiekvienu žmogumi. Su paralyžiuota koja lipti į sceną ir dar vaidinti? Kam? Reikia laiku sustoti, nes viskas praeina. Gali atrasti kitus dalykus. Knygose, debesyse, žmonių likimuose ar anūkuose.
Nebenorėjau teatro (aktorė dabar vaidina Marijampolės municipaliniame dramos teatre). Bet gyvenimo režisūra ne nuo tavęs priklauso, pjesę rašo kažkas kitas. Tau reikia suvaidinti, suprasti kaip pjesę.
J. Miltinis sakė, kad aktoriams scenoje riba — 50 metų. Bet aš manau, kad tai priklauso nuo režisieriaus: ką jis mato senatvėje, kaip jis ją supranta. Buvo dar galima pastatyti gerų spektaklių su Rūta Staliliūnaite.
Kai Marijampolėje suvaidinau spektakliuose „Haroldas ir Modė“, “Čia gyvena žmonės“, pajutau, kaip atsiranda jėgų, energijos. Ir jaunesni aktoriai žiūri išpūtę akis — patirtis, technika. Mano laikais teatre buvo visos karto: nuo 80 metų iki jaunų, iš konservatorijos ateinančių aktorių. Bet dabar — toks laikas.
Vertybes atrinks laikas
— Užaugote Mosėdyje, akmenų krašte. Ar skaudūs Jūsų gyvenimo akmenys?
— Akmenys asocijuojasi su kliūtimis, užtvaromis. Aktoriaus profesija ir yra amžinos kliūtys, amžini akmenys, kuriuos turi perlipti. Gal žemaitiškas charakteris, vaikystė be perteklių ir tėvo, griežta mama užgrūdino. O gal prigimtis.
Mokykloje viskas ėjo skandžiai, įstojau į konservatoriją: iš pradžių mokytis muzikos, paskui perėjau į teatrinį skyrių. O čia ir prasidėjo. Katedros vedėja manęs nemėgo, gal jai atrodė, kad negaliu būti aktore. Verkdavau užsidariusi Konservatorijos tualete, nes už aktorinį meistriškumą gaudavau labai blogus pažymius. Ir taip — trejus metus, kol atėjo Vytautas Čibiras.
Buvo režisierių, kurie aktorius scenoje žemindavo, bet manęs nepalaužė.
Akmenys ir asmeniniame gyvenime... Abu su vyru buvome aktoriai (D. Kazragytės vyras — a. a. Viktoras Šinkariukas). Viena vertus, bendra kūryba ir pokalbiai, supratimas. Kita vertus — aktoriaus gyvenimas yra gyvas nervas, gyvos emocijos, įtampa.
Daug aktorių paslysta. Alkoholis, atsipalaidavimas. Vienas žūsta, kitas ne. Laimingo kelio be akmenų negali būti. Akmenys padeda savo dvasioje atrasti tikrąjį „aš“.
— Viena iš seimūnių save prilygino save nacionalinei vertybei. Galėtume save taip pavadinti?
— Ne. Jau ir dabar manęs jaunesni nepažįsta. Didžiausia vertybė, kad vyresni žmonės, sutikti Kaune, nusišypso. Tai man yra didžiausia vertybė, net ne nacionalinė. Nacionalinė vertybė yra Čiurlionis.
Po 50 metų mes žinosime, kas buvo tikros šio laiko vertybės.
TIKĖJIMAS: Aktorė Doloresa Kazragytė mano, kad kiekviename blogame žmoguje yra švieselė.
JAUSMAS: Doloresa Kazragytė: „Atsimenu tą keistą jausmą:
sėdi salėje kokie 500 žmonių, vaidini „Šauksmą“ ar “Paskutiniuosius“, bet kiekvienam žiūrovui tarsi sakai:
„Negyvenk taip. Daryk kažką su savo gyvenimu“.
Jono TAMULIO nuotr.
Reikia Jono Krikštytojo, kvieslių. O jų nėra. Jei šauks — eisim. Bet kas šauks..?