Disidentas iš šeštos klasės

"Bū­siu ru­sas!"

Į po­kal­bį D. Jan­kaus­kas at­si­ne­ša se­ną VEF im­tu­vą – to­kiu apa­ra­tu praė­ju­sio am­žiaus aš­tun­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je ir klau­sy­da­vo­si "Ame­ri­kos bal­so", Va­ti­ka­no ra­di­jo, "Lais­vės" ra­di­jo lai­dų.

Iš­dė­lio­ja Alek­sand­ro Sol­že­ni­cy­no "Gu­la­go ar­chi­pe­la­go" to­mus, pa­dau­gin­tus ko­pi­ja­vi­mo apa­ra­tu. Tuo­met apa­ra­tai ko­pi­juo­da­vo tik ant vie­nos la­po pu­sės, tad kas ant­ras pus­la­pis – tuš­čias.

So­viet­me­čiu šie to­mai slap­ta ke­lia­vo iš ran­kų į ran­kas. Kny­gas D. Jan­kaus­kas ga­vo jau šiais lai­kais – no­rė­jo iš­sau­go­ti kaip anų die­nų pri­si­mi­ni­mą.

D. Jan­kaus­kas pri­si­me­na: ko­pi­ja­vi­mo apa­ra­tai so­viet­me­čiu bū­da­vo tik įstai­go­se, o kla­sio­ko pus­se­se­rės ma­ma dir­bo pro­jek­ta­vi­mo ins­ti­tu­te. Mer­gai­tė ma­mos pa­pra­šy­da­vo, kad leis­tų prie apa­ra­to. Ma­ma nie­ko neį­ta­rė: gal­vo­jo, mo­kyk­lai švie­čia.

"Ir bu­vo mo­kyk­lai, bet ki­to­kiai: kons­pek­tai, ką nu­girs­da­vo­me per "Lais­vės" ra­di­ją, "Ame­ri­kos bal­są", Va­ti­ka­no ra­di­ją. Kons­pek­tus per­ra­ši­nė­da­vo­me ran­ka, ti­ra­žuo­da­vo­me. Mū­sų laik­raš­tu­kas va­di­no­si "Tęs­ki­me ko­vą". Ke­lis eg­zemp­lio­rius tu­rė­jo­me spaus­din­ti­nius, o pa­skui at­švies­tus su "kse­rok­su", – sa­ko D. Jan­kaus­kas.

Kaip mo­kyk­li­nu­kui šo­vė į gal­vą min­tis im­tis to­kios veik­los? D. Jan­kaus­kas šyp­so­si. Ma­ma dir­bo "Pa­ly­do­vo" ki­no teat­re, tad ber­niu­kas po pa­mo­kų nuo­lat ei­da­vo žiū­rė­ti fil­mų. Pri­si­me­na su­vo­kęs tik du da­ly­kus: mū­siš­kiai – ru­sai, prie­šai – vo­kie­čiai.

Kai kar­tą se­ne­lis pa­klau­sė, kuo no­rė­tų bū­ti užau­gęs, anū­kas rė­žė: "Bū­siu ru­sas!" Se­ne­lis, pe­da­go­gas, akis iš­pū­tė: "Kaip tu bū­si ru­sas, tu lie­tu­vis esi!" Ir per pus­va­lan­dį anū­kui iš­dės­tė ki­tą is­to­ri­ją.

Tai bu­vo 1977 me­tai – vie­nuo­lik­me­tis Da­nas mo­kė­si Šiau­lių 5-ojo­je vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je (da­bar – Didžd­va­rio gim­na­zi­ja).

"Sup­ra­tau, kad tai, kas ofi­cia­liai pa­tei­kia­ma, kas sa­ko­ma mo­kyk­lo­je vai­kams, me­las, iš­gal­vo­ta, iš­pūs­ta. Pa­sa­kiau, kad no­riu su­ži­no­ti dau­giau. Se­ne­lis pa­ro­dė, kaip ra­di­ju­je gau­dy­ti ban­gas."

D. Jan­kaus­kas pri­si­me­na: maž­daug 3–5 mi­nu­tes lai­da gir­dė­da­vo­si, pa­skui – truk­dis. Ir taip nuo­la­tos. "Lais­vės" ra­di­jo lai­da lie­tu­vių kal­ba truk­da­vo va­lan­dą ir su­si­da­ry­da­vo iš dvie­jų da­lių: va­ka­rykš­tės lai­dos kar­to­ji­mo ir nau­jos lai­dos. Ko ne­pa­vyk­da­vo iš­girs­ti anks­tes­nę die­ną, klau­sy­da­vo­si nau­jai. Vi­sa­da lauk­da­vo šven­čių, nes ta­da truk­dy­mo su­ma­žė­da­vo, o ke­le­tą lai­dų iš­klau­sė nuo pra­džios iki ga­lo!

Bek­lau­sy­da­mas su­ma­nė, kad rei­kia ir ki­tiems ži­nias per­duo­ti, kons­pek­tuo­ti.

"Kai tu­ri in­for­ma­ci­jos, ku­rią lai­kai la­bai svar­bia, neiš­ven­gia­mai no­ri, kad ir ki­ti ži­no­tų. Pa­sa­kiau vie­nam kla­sio­kui, ki­tam. Sa­ko, įdo­mu, ne­ži­no­jau, ke­le­tas kla­sio­kų pa­no­rė­jo už­siim­ti to­kia veik­la. Kai tė­vai per­si­kraus­tė į pie­ti­nį ra­jo­ną, pra­dė­jau mo­ky­tis 16 vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je (da­bar – Šiau­lių "Sau­lė­te­kio" gim­na­zi­ja), ten ir­gi pa­ma­čiau ta­len­tin­gų kla­sio­kų, ku­rie gro­ja gi­ta­ra ir apie Ro­mą Ka­lan­tą dai­nas dai­nuo­ja. Mū­sų žmo­nės!"

Pa­si­va­di­no "Hel­sin­kio gru­pe", pa­si­ra­šė įsta­tus. D. Jan­kaus­kas pri­si­me­na: rei­kė­jo ste­bė­ti, kaip Ta­ry­bų Są­jun­ga vyk­do Hel­sin­kio su­si­ta­ri­mus.

"Vi­so teks­to mes ne­bu­vo­me skai­tę, bet iš ra­di­jo ži­no­jo­me, kad Ta­ry­bų Są­jun­ga pa­ti įsi­pa­rei­go­jo gerb­ti žmo­gaus tei­ses, kad yra Hel­sin­kio gru­pė Vil­niu­je, Mask­vo­je. Vik­to­rą Pet­kų lai­kė­me di­džiu­liu au­to­ri­te­tu. Kai jis pa­te­ko į ka­lė­ji­mą, ra­šė­me laiš­ką į "Lais­vės" ra­di­ją, pra­šė­me at­siųs­ti jo nuo­trau­ką – no­rė­jo­me pa­si­da­ry­ti pa­veiks­lą ir pa­si­ka­bin­ti!"

Per ra­di­ją iš­gir­do V. Pet­kaus ad­re­są ir pa­ska­ti­ni­mą laiš­kais pa­guos­ti, pa­stip­rin­ti žmo­gų. Ki­tas už­si­ra­šy­tas ad­re­sas bu­vo ge­ne­ra­li­nio pro­ku­ro­ro: per lai­dą kal­bė­ta, jog rei­kia ra­šy­ti laiš­kus ir rei­ka­lau­ti, kad bū­tų pa­leis­tas V. Pet­kus ir Ba­lys Ga­jaus­kas.

"Bu­vo pa­sa­ky­ta: jie ne­bus pa­leis­ti, bet tai, kad yra žmo­nių, ku­rie su tuo ne­su­tin­ka, jau yra dik­ta­tū­ros silp­ni­ni­mas. Mes – pir­myn ra­šy­ti laiš­kus: no­ri­me silp­nin­ti dik­ta­tū­rą!"

Laiš­kai to­li ne­nu­ke­lia­vo – tie­siai į KGB.

D. Jan­kaus­kas sa­ko nai­viai ti­kė­jęs, kad laiš­kų nie­kas ne­lies: ir ma­ma auk­lė­jo, ir mo­kyk­lo­je bu­vo sa­ko­ma: laiš­kai, die­no­raš­tis yra in­ty­mu, sve­ti­mą laiš­ką per­skai­ty­ti ga­li tik žmo­nės be są­ži­nės.

Ieš­ko­jo suau­gu­sių­jų

D. Jan­kaus­kas pui­kiai pri­si­me­na die­ną, kai į Šiau­lių 16-osios vi­du­ri­nės mo­kyk­los šeš­to­kų kla­sės du­ris pa­si­bel­dė di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja. Iš­si­gan­du­si auk­lė­to­ja pa­si­kvie­tė į ko­ri­do­rių Da­ną: "Pas ta­ve at­va­žia­vo".

Ka­bi­ne­te sė­dė­jo vy­ru­kai su kos­tiu­mais. "Va­žiuo­ja­me!" "Kur?" "Pra­džio­je – į na­mus".

Du­ris ati­da­riu­siai ma­mai sau­gu­mie­čiai pa­ro­dė pa­žy­mė­ji­mus ir iš­kart pa­klau­sė Da­no: pa­ts vis­ką pa­ro­dys ar rei­kės kra­tos?

Vi­są me­džia­gą moks­lei­vis slėp­da­vo sa­vo kam­ba­ry­je, pa­ki­šęs po ra­šo­muo­ju sta­lu, den­gė len­ta. Po­pie­rius į slėp­tu­vę pa­kiš­da­vo prieš tė­vams pa­rei­nant.

"Pa­gal­vo­jau, kad la­bai leng­vai ras, pa­ts pa­ro­džiau. Bu­vo keis­ta, kad dau­giau ne­tik­ri­no. Pa­gal­vo­jau: be rei­ka­lo lai­kiau vi­sus kiau­ši­nius vie­no­je vie­to­je. Įs­ta­tuo­se bu­vo įra­šy­ta, kad va­da­vie­tė yra pas ma­ne kam­ba­ry­je ir vis­kas čia pri­va­lo bū­ti."

In­ter­ne­ti­nia­me pus­la­py­je "KGB veik­la Lie­tu­vo­je" D. Jan­kaus­kas ra­do KGB Šiau­lių mies­to sky­riaus vir­ši­nin­ko pa­va­duo­to­jo pa­si­ra­šy­tą pa­žy­mą apie by­los me­džia­gą, ad­re­suo­tą Kom­par­ti­jos Šiau­lių mies­to pir­ma­jam sek­re­to­riui. Pa­ti by­la su­nai­kin­ta.

"Pri­tai­kius ope­ra­ty­vi­nes prie­mo­nes, išaiš­kin­ta ne­le­ga­li va­di­na­mo­ji "Hel­sin­kio gru­pė", ku­riai va­do­va­vo 16-osios vi­du­ri­nės mo­kyk­los 6 kla­sės mo­ki­nys Jan­kaus­kas Da­nas, Leo­no, gi­męs 1966 me­tais, Šiau­lių mies­to gy­ven­to­jas."

Pa­žy­mo­je nuo­sek­liai iš­var­dy­ta, kas paim­ta. Tarp "įkal­čių" – są­siu­vi­nis-al­bu­mas "Nep­rik­lau­so­ma Lie­tu­va", są­siu­vi­niai "Čia ra­šo­ma tei­sy­bė. Ži­nios iš Va­ka­rų ra­di­jo sto­čių "Ame­ri­kos bal­sas", "Lais­vės ra­di­jas", "Va­ti­ka­no ra­di­jas", "Įsi­min­ti­nos da­tos nuo ne­prik­lau­so­my­bės at­ga­vi­mo iki so­vie­tų oku­pa­ci­jos", "Šiau­lių Hel­sin­kio gru­pės veik­la", "Fak­tai ir įvy­kiai už­re­gist­ruo­ti slap­to­sios or­ga­ni­za­ci­jos", al­bu­mas "Pat­ri­jo­ti­nės ei­lės", blok­no­tas "Dai­nos po­li­ti­nės", ke­tu­ri vo­kai su ne­le­ga­liu lei­di­niui "Tęs­ki­me ko­vą", du tuš­ti vo­kai, ad­re­suo­ti Vik­to­rui Pet­kui į ka­lė­ji­mą ir Pet­rui Rim­kui į "Ame­ri­kos bal­są", dvy­li­ka la­pe­lių su už­ra­šu "Lais­vę Vik­to­rui Pet­kui", la­pe­lis su už­ra­šu "Pla­ti ir ra­mi iš se­no­vės ša­lis mū­sų, o da­bar ša­le­lė­je mū­sų vieš­pa­tau­ja ru­sai", ap­lan­kas su už­ra­šu "Mo­ky­tis ir gy­ven­ti, veik­ti ir dirb­ti, ži­no­ti ir gra­žiai jaus­ti – tai tik­ra lai­mė! A. Sme­to­na", vė­lia­vė­lė, pa­siū­ta iš "rau­do­nos-gel­to­nos-ža­lios" me­džia­gos, mė­ly­nos spal­vos kak­la­raiš­tis su iš­siu­vi­nė­to­mis rai­dė­mis "TGSV" (Te­gy­vuo­ja ge­riau­sia Sme­to­nos val­džia")...

KGB dar­buo­to­jams bu­vo leng­va nu­sta­ty­ti "or­ga­ni­za­ci­jos" su­dė­tį, nes ran­ko­se lai­kė ne tik įsta­tus, tai­syk­les, bet ir na­rių są­ra­šą.

Da­ną sau­gu­mie­čiai iš­si­ve­žė tą pa­čią die­ną, ki­tą die­ną į pa­sta­tą Kap­su­ko g. 19 pa­te­ko vi­si, iš­var­dy­ti są­ra­še.

Pra­si­dė­jo ke­lis mė­ne­sius tru­ku­sios ap­klau­sos.

"Atei­ni į mo­kyk­lą ir jau lau­ki, ka­da vėl iš­si­veš. Jiems ki­lo dau­gy­bė klau­si­mų, ku­rie man at­ro­dė be­reikš­miai. Ma­nė, kad mus "pa­ki­šo" suau­gę, kad kaž­kas or­ga­ni­za­vo veik­lą su vai­kų prie­dan­ga."

Smur­to tar­dy­to­jai ne­nau­do­jo – tik psi­cho­lo­gi­nį spau­di­mą. D. Jan­kaus­kas pri­si­me­na pa­čią pir­mą die­ną iš­girs­tą fra­zę: "Da­bar tu­rė­sit pil­ną tei­sę vi­siems pa­sa­ko­ti, kaip jums ada­tas po na­gais ki­šo."

"Gal­vo­jau, ar jis rim­tai, ar juo­kau­ja? Ka­da tos ada­tos?.. Bet kal­bė­jo gra­žiai, tik im­da­vo ner­vin­tis, kai sa­ky­da­vai, kad nie­kas ne­pri­si­dė­jo iš suau­gu­sių­jų. Tuo me­tu tų žmo­nių dar­bas bu­vo vi­są die­ną kal­bė­tis su ma­ni­mi. Ti­kiu, kad ir jiems pa­tiems ne­bu­vo sma­gu. Da­bar vi­sa tai at­ro­do tra­gi­ko­miš­kai."

Sau­gu­mie­čiams ki­lo klau­si­mas, ar ga­lė­jo moks­lei­viai taip greit kons­pek­tuo­ti. Gal kaž­kas da­ro ra­di­jo įra­šus?

"Jie dik­tuo­da­vo mū­sų pa­čių su­ra­šy­tą teks­tą ir žiū­rė­da­vo, kaip spė­ja­me, da­rė kaž­ko­kias eks­per­ti­zes. Iš­ty­rė ra­šy­se­nas, nu­sta­tė, kad sve­ti­mo žmo­gaus raš­to nė­ra."

La­biau­siai už­kliu­vo sa­vi­lai­dis pre­la­to My­ko­lo Kru­pa­vi­čiaus "Me­mo­ran­du­mas so­vie­tų vy­riau­sy­bei".

Kny­gą D. Jan­kaus­kas bu­vo ga­vęs iš te­tos, gy­dy­to­jos Da­nu­tės Kup­rie­nės, San­ta­riš­kių vai­kų li­go­ni­nės rea­ni­ma­ci­jos sky­riaus ve­dė­jos. Sko­lin­da­ma te­ta ne­sa­kė, iš kur ga­vo, tik už­si­mi­nė, kad bend­rau­ja su žmo­nė­mis, ku­rie už­sii­ma to­kia veik­la.

D. Jan­kaus­kas pa­da­rė nuo­ra­šus ir lei­di­nį te­tai grą­ži­no. Spau­džia­mas tar­dy­to­jų, me­la­vo, jog me­mo­ran­du­mą prieš po­rą me­tų skai­tė per "Lais­vės" ra­di­ją – taip ir su­kons­pek­ta­vęs.

"Dėl ki­tų kons­pek­tų pa­ti­kė­jo. Bet nie­kaip ne­ga­lė­jo pa­ti­kė­ti, kad per "Lais­vės" ra­di­ją bu­vo dik­tuo­ja­mas me­mo­ran­du­mas. Kas­kart sa­ky­da­vo: "Tu me­luo­ji, pa­sa­kyk tie­są, iš kur ga­vai!"

Pa­si­bai­gus tar­dy­mui, D. Jan­kaus­kas iš­gir­do: "Džiau­kis, kad Tarp­tau­ti­niai vai­ko me­tai, nes va­žiuo­tum į Čio­biš­kes."

1979-ie­ji bu­vo pa­skelb­ti Tarp­tau­ti­niais vai­ko me­tais.

Pa­dė­ka auk­lė­to­jai

KGB pa­žy­mo­je nu­ro­do­ma, kad komp­ro­ma­to apie mo­ki­nių tė­vus ne­gau­ta, ne­bu­vo ir duo­me­nų, kad jie ži­no­jo apie vai­kų veik­lą ar "da­rė jiems kenks­min­gą ideo­lo­gi­nį po­vei­kį". Tik vie­na ma­ma pri­si­pa­ži­no kar­tą pas sū­nų ma­čiu­si la­pe­lį su už­ra­šy­ta "kaž­ko­kio Pet­kaus" pa­var­de, bet tam ne­tei­ku­si reikš­mės. "Yra pa­grin­do ma­ny­ti, kad ir ki­tų mo­ki­nių tė­vai ne­sky­rė rei­kia­mo dė­me­sio sa­vo vai­kų auk­lė­ji­mui", – kons­ta­ta­vo KGB.

At­siž­vel­gus į pri­si­pa­ži­ni­mą, moks­lei­vių am­žių, nu­ro­dy­ta jų el­ge­sį ap­svars­ty­ti 5 ir 16 vi­du­ri­nių mo­kyk­lų pe­da­go­gų ta­ry­bo­se ir Šiau­lių vyk­do­mo­jo ko­mi­te­to ne­pil­na­me­čių rei­ka­lų ko­mi­si­jo­je.

Ar­chy­ve Šiau­liuo­se D. Jan­kaus­kas su­si­ra­do 1979 me­tų Šiau­lių 16-osios vi­du­ri­nės mo­kyk­los pe­da­go­gų ta­ry­bos pro­to­ko­lus. Di­rek­to­rius kal­bė­jo mo­ky­to­jams: "An­ti­ta­ry­bi­niai ele­men­tai po marš­ki­niais ne­šio­jo mė­ly­nus kak­la­raiš­čius", "jie tu­ri bū­ti pa­že­min­ti, ne­tu­ri jaus­tis did­vy­riais".

Mė­ly­nas kak­la­raiš­tis, pri­si­me­na D. Jan­kaus­kas, bu­vo kaip su­tar­ti­nis ženk­las: pa­si­svei­kin­da­mi "Hel­sin­kio gru­pės" na­riai vie­nas ki­tam pa­ro­dy­da­vo, ką ry­ši.

Paaiš­kė­jo, kad po­sė­dy­je bu­vo vie­nin­te­lis žmo­gus, už­sto­jęs mo­ki­nius – kla­sės auk­lė­to­ja, ma­te­ma­ti­kos mo­ky­to­ja Rai­mon­da Bra­žū­nie­nė, pa­sa­kiu­si: "Ka­dan­gi jie – ne nu­si­kal­tė­liai, aš jų nei mo­ra­li­zuo­siu, nei smerk­siu".

"Pers­kai­čius tuos žo­džius, šiur­pas kū­nu per­bė­go, – ir da­bar su­si­jau­di­na D. Jan­kaus­kas. – Pri­si­me­nu, auk­lė­to­ja tuo me­tu lau­kė­si, bu­vo jau­nu­tė, tik atė­ju­si dirb­ti, mes bu­vo­me pir­mo­ji jos auk­lė­ja­mo­ji kla­sė."

Per­nai D. Jan­kaus­kas pas auk­lė­to­ją nu­va­žia­vo su gė­lė­mis – pa­dė­ko­ti. Mo­ky­to­ja iki šiol dir­ba to­je pa­čio­je mo­kyk­lo­je ir pui­kiai pri­si­mi­nė ke­tu­rių de­šimt­me­čių se­nu­mo įvy­kį.

D. Jan­kaus­kui at­min­tin įstri­go ir ke­le­tas mo­ky­to­jų, ku­rie ne­pra­leis­da­vo pro­gos rep­li­kuo­ti: mo­ki­nius va­din­da­vo da­vat­ko­mis, na­cio­na­lis­tais.

"Pra­si­kal­tu­siems" ber­niu­kams bu­vo su­ma­žin­tas el­ge­sio ver­ti­ni­mas iki ne­pa­ten­ki­na­mo, nors Da­nas iki tol ne­tu­rė­jo jo­kios pa­sta­bos.

Dar vie­na baus­mė bu­vo pa­ša­li­ni­mas iš pio­nie­rių. Kak­la­raiš­čiai šeš­to­kams nu­riš­ti į ak­tų sa­lę su­kvie­tus vi­są mo­kyk­lą.

Sep­tin­to­je kla­sė­je už­gau­lios rep­li­kos per pa­mo­kas dar ly­dė­jo, aš­tun­to­je nu­ti­lo – vis­kas nu­ri­mo.

D. Jan­kaus­kui da­bar bū­tų įdo­mu pa­si­kal­bė­ti su bu­vu­siais "bend­ra­by­liais" – gal per­skai­tę straips­nį, jie pri­si­mins mo­kyk­li­nę is­to­ri­ją ir at­si­lieps?

Pa­bė­gi­mo pla­nai

Po šio įvy­kio Da­nas ne kar­tą gir­dė­jo: "Vai­ke­li, kaip tu da­bar įsto­si?!" Ka­dan­gi ži­no­jo Bra­zins­kų, Si­mo Ku­dir­kos pa­bė­gi­mo is­to­ri­jas, paaug­lio gal­vo­je ki­lo min­tis bėg­ti į Ame­ri­ką.

Da­bar juo­kia­si iš pla­no: už­kal­bin­ti Šiau­liuo­se, prie par­ko, sto­vė­ju­sios truk­dy­mo sto­ties sar­gą ir iš­trauk­ti pis­to­le­tą, Vil­niu­je sės­ti į lėk­tu­vą, skren­dan­tį į Mask­vą, o ta­da jau – į Stok­hol­mą. Vi­sas min­tis ber­niu­kas bu­vo įpra­tęs už­ra­šy­ti – tą­kart be­ra­šant pa­bė­gi­mo pla­ną, ne­ti­kė­tai na­mo pa­rė­jo tė­vas.

"Greit su­plė­šiau ir iš­me­čiau į šiukš­lių dė­žę. Bet tė­vas kaž­ką pa­ju­to. Kai iš sa­vo kam­ba­rio grį­žau į vir­tu­vę, pa­ma­čiau, kaip jis sė­di ant grin­dų ir dė­lio­ja skiau­tes. Rim­tai kal­bė­jo­mės, bet be pyk­čio. Tė­vas paaiš­ki­no: pla­nas tik­rai ne­pa­vyks, ge­riau­siu at­ve­ju at­si­dur­si­me ka­lė­ji­me."

Šį pla­ną pa­li­ko ra­my­bė­je, bet min­tis pa­bėg­ti į Va­ka­rus D. Jan­kaus­ko ne­pa­li­ko.

Po ka­riuo­me­nės nu­spren­dė pa­tek­ti į lai­vą – mo­ky­tis jū­rei­vys­tės mo­kyk­lo­je. Rin­ko­si Ry­gą – ti­kė­jo­si, kad ten jo praei­tis bus ne­ži­no­ma.

"Vi­si ga­vo už­sie­nio pa­sus, o man nie­kaip nea­tei­na. Krei­piau­si į gru­pės ku­ra­to­rių, jis nu­ro­dė ka­bi­ne­tą. O ten pa­ra­šy­ta "KGB ma­jo­ras..." Vis­ką su­pra­tau, bet vis tiek užė­jau pa­klaus­ti, ko­dėl. Jis il­go­kai var­tė po­pie­rius, ga­liau­siai pa­sa­kė: "Su ta­vo praei­ti­mi su­si­ję". Ką da­bar, man vis­kas?! Ne, paaiš­ki­no, ga­li­me tar­tis: bū­si agen­tu kaž­ku­ria­me lai­ve. Pa­dė­ko­jau ir išė­jau. Vil­tis su­žlu­go. Bet ne­tru­kus atė­jo Nep­rik­lau­so­my­bė."

Su ban­dy­mu ver­buo­ti D. Jan­kaus­kas bu­vo su­si­dū­ręs ir Šiau­liuo­se. Kai mo­kė­si pro­fe­si­nė­je mo­kyk­lo­je, atė­jęs jau ge­rai pa­žįs­ta­mas tar­dy­to­jas ban­dė įkal­bė­ti – rei­kia pa­gal­bos.

"Sa­kė, kad Jur­gio baž­ny­čio­je ku­ni­gas ar kle­bo­nas pla­ti­na Lie­tu­vos ka­ta­li­kų baž­ny­čios kro­ni­ką. Aš, kaip ti­kin­tis, pa­bū­siu ar­čiau al­to­riaus, jis ma­ne pa­ste­bės, pa­si­kvies pa­tar­nau­ti. Pa­sa­kiau, kad to­kia veik­la neuž­siim­siu."

At­sis­vei­ki­ni­mas

Lie­tu­vai at­ga­vus ne­prik­lau­so­my­bę, D. Jan­kaus­kas ne­be­su­ti­ko nei bu­vu­sių tar­dy­to­jų, nei sa­vo di­džio­jo au­to­ri­te­to V. Pet­kaus.

Su­ve­dė mir­tis. Šar­vo­to­ju dir­ban­tis D. Jan­kaus­kas V. Pet­kų (1928–2012) ir vie­ną iš tar­dy­to­jų pa­ruo­šė pa­sku­ti­nei ke­lio­nei.

"Keis­tas jaus­mas bu­vo. Ne­jau­čiu kerš­to, nea­py­kan­tos. Da­bar sa­ko: to­kia jų pa­rei­ga bu­vo. Bet pa­rei­ga ne­žmo­niš­ka – smaug­ti žmo­gaus lais­vę. Iš­ly­dė­jau tą žmo­gų, kiek įma­no­ma gra­žiai", – pri­si­me­na pa­sku­ti­nę akis­ta­tą su bu­vu­siu tar­dy­to­ju.

"Bu­vo gai­la, kad ne­su­si­ra­dau anks­čiau ir ne­pa­si­kal­bė­jo­me..." – to­kio­mis min­ti­mis at­si­svei­ki­no su V. Pet­ku­mi.