Disidentas iš šeštos klasės

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
Da­nas Jan­kaus­kas pui­kiai pri­si­me­na, kaip "gau­dy­da­vo" ra­di­jo ban­gas.
Šiau­lie­čiui Da­nui Jan­kaus­kui bu­vo try­li­ka, kai 1979 me­tais iš mo­kyk­los iš­si­ve­žė KGB dar­buo­to­jai. Šeš­to­kas kal­tin­tas su­bū­ręs "Hel­sin­kio gru­pę", lai­kęs ir pla­ti­nęs ne­le­ga­lią li­te­ra­tū­rą. D. Jan­kaus­kas sa­ko, kad sau­gu­mie­čiams bu­vo sun­ku pa­ti­kė­ti, kad vi­sa ši veik­la – vai­kų, ir už jų ne­sto­vi joks suau­gęs žmo­gus.

"Bū­siu ru­sas!"

Į po­kal­bį D. Jan­kaus­kas at­si­ne­ša se­ną VEF im­tu­vą – to­kiu apa­ra­tu praė­ju­sio am­žiaus aš­tun­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je ir klau­sy­da­vo­si "Ame­ri­kos bal­so", Va­ti­ka­no ra­di­jo, "Lais­vės" ra­di­jo lai­dų.

Iš­dė­lio­ja Alek­sand­ro Sol­že­ni­cy­no "Gu­la­go ar­chi­pe­la­go" to­mus, pa­dau­gin­tus ko­pi­ja­vi­mo apa­ra­tu. Tuo­met apa­ra­tai ko­pi­juo­da­vo tik ant vie­nos la­po pu­sės, tad kas ant­ras pus­la­pis – tuš­čias.

So­viet­me­čiu šie to­mai slap­ta ke­lia­vo iš ran­kų į ran­kas. Kny­gas D. Jan­kaus­kas ga­vo jau šiais lai­kais – no­rė­jo iš­sau­go­ti kaip anų die­nų pri­si­mi­ni­mą.

D. Jan­kaus­kas pri­si­me­na: ko­pi­ja­vi­mo apa­ra­tai so­viet­me­čiu bū­da­vo tik įstai­go­se, o kla­sio­ko pus­se­se­rės ma­ma dir­bo pro­jek­ta­vi­mo ins­ti­tu­te. Mer­gai­tė ma­mos pa­pra­šy­da­vo, kad leis­tų prie apa­ra­to. Ma­ma nie­ko neį­ta­rė: gal­vo­jo, mo­kyk­lai švie­čia.

"Ir bu­vo mo­kyk­lai, bet ki­to­kiai: kons­pek­tai, ką nu­girs­da­vo­me per "Lais­vės" ra­di­ją, "Ame­ri­kos bal­są", Va­ti­ka­no ra­di­ją. Kons­pek­tus per­ra­ši­nė­da­vo­me ran­ka, ti­ra­žuo­da­vo­me. Mū­sų laik­raš­tu­kas va­di­no­si "Tęs­ki­me ko­vą". Ke­lis eg­zemp­lio­rius tu­rė­jo­me spaus­din­ti­nius, o pa­skui at­švies­tus su "kse­rok­su", – sa­ko D. Jan­kaus­kas.

Kaip mo­kyk­li­nu­kui šo­vė į gal­vą min­tis im­tis to­kios veik­los? D. Jan­kaus­kas šyp­so­si. Ma­ma dir­bo "Pa­ly­do­vo" ki­no teat­re, tad ber­niu­kas po pa­mo­kų nuo­lat ei­da­vo žiū­rė­ti fil­mų. Pri­si­me­na su­vo­kęs tik du da­ly­kus: mū­siš­kiai – ru­sai, prie­šai – vo­kie­čiai.

Kai kar­tą se­ne­lis pa­klau­sė, kuo no­rė­tų bū­ti užau­gęs, anū­kas rė­žė: "Bū­siu ru­sas!" Se­ne­lis, pe­da­go­gas, akis iš­pū­tė: "Kaip tu bū­si ru­sas, tu lie­tu­vis esi!" Ir per pus­va­lan­dį anū­kui iš­dės­tė ki­tą is­to­ri­ją.

Tai bu­vo 1977 me­tai – vie­nuo­lik­me­tis Da­nas mo­kė­si Šiau­lių 5-ojo­je vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je (da­bar – Didžd­va­rio gim­na­zi­ja).

"Sup­ra­tau, kad tai, kas ofi­cia­liai pa­tei­kia­ma, kas sa­ko­ma mo­kyk­lo­je vai­kams, me­las, iš­gal­vo­ta, iš­pūs­ta. Pa­sa­kiau, kad no­riu su­ži­no­ti dau­giau. Se­ne­lis pa­ro­dė, kaip ra­di­ju­je gau­dy­ti ban­gas."

D. Jan­kaus­kas pri­si­me­na: maž­daug 3–5 mi­nu­tes lai­da gir­dė­da­vo­si, pa­skui – truk­dis. Ir taip nuo­la­tos. "Lais­vės" ra­di­jo lai­da lie­tu­vių kal­ba truk­da­vo va­lan­dą ir su­si­da­ry­da­vo iš dvie­jų da­lių: va­ka­rykš­tės lai­dos kar­to­ji­mo ir nau­jos lai­dos. Ko ne­pa­vyk­da­vo iš­girs­ti anks­tes­nę die­ną, klau­sy­da­vo­si nau­jai. Vi­sa­da lauk­da­vo šven­čių, nes ta­da truk­dy­mo su­ma­žė­da­vo, o ke­le­tą lai­dų iš­klau­sė nuo pra­džios iki ga­lo!

Bek­lau­sy­da­mas su­ma­nė, kad rei­kia ir ki­tiems ži­nias per­duo­ti, kons­pek­tuo­ti.

"Kai tu­ri in­for­ma­ci­jos, ku­rią lai­kai la­bai svar­bia, neiš­ven­gia­mai no­ri, kad ir ki­ti ži­no­tų. Pa­sa­kiau vie­nam kla­sio­kui, ki­tam. Sa­ko, įdo­mu, ne­ži­no­jau, ke­le­tas kla­sio­kų pa­no­rė­jo už­siim­ti to­kia veik­la. Kai tė­vai per­si­kraus­tė į pie­ti­nį ra­jo­ną, pra­dė­jau mo­ky­tis 16 vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je (da­bar – Šiau­lių "Sau­lė­te­kio" gim­na­zi­ja), ten ir­gi pa­ma­čiau ta­len­tin­gų kla­sio­kų, ku­rie gro­ja gi­ta­ra ir apie Ro­mą Ka­lan­tą dai­nas dai­nuo­ja. Mū­sų žmo­nės!"

Pa­si­va­di­no "Hel­sin­kio gru­pe", pa­si­ra­šė įsta­tus. D. Jan­kaus­kas pri­si­me­na: rei­kė­jo ste­bė­ti, kaip Ta­ry­bų Są­jun­ga vyk­do Hel­sin­kio su­si­ta­ri­mus.

"Vi­so teks­to mes ne­bu­vo­me skai­tę, bet iš ra­di­jo ži­no­jo­me, kad Ta­ry­bų Są­jun­ga pa­ti įsi­pa­rei­go­jo gerb­ti žmo­gaus tei­ses, kad yra Hel­sin­kio gru­pė Vil­niu­je, Mask­vo­je. Vik­to­rą Pet­kų lai­kė­me di­džiu­liu au­to­ri­te­tu. Kai jis pa­te­ko į ka­lė­ji­mą, ra­šė­me laiš­ką į "Lais­vės" ra­di­ją, pra­šė­me at­siųs­ti jo nuo­trau­ką – no­rė­jo­me pa­si­da­ry­ti pa­veiks­lą ir pa­si­ka­bin­ti!"

Per ra­di­ją iš­gir­do V. Pet­kaus ad­re­są ir pa­ska­ti­ni­mą laiš­kais pa­guos­ti, pa­stip­rin­ti žmo­gų. Ki­tas už­si­ra­šy­tas ad­re­sas bu­vo ge­ne­ra­li­nio pro­ku­ro­ro: per lai­dą kal­bė­ta, jog rei­kia ra­šy­ti laiš­kus ir rei­ka­lau­ti, kad bū­tų pa­leis­tas V. Pet­kus ir Ba­lys Ga­jaus­kas.

"Bu­vo pa­sa­ky­ta: jie ne­bus pa­leis­ti, bet tai, kad yra žmo­nių, ku­rie su tuo ne­su­tin­ka, jau yra dik­ta­tū­ros silp­ni­ni­mas. Mes – pir­myn ra­šy­ti laiš­kus: no­ri­me silp­nin­ti dik­ta­tū­rą!"

Laiš­kai to­li ne­nu­ke­lia­vo – tie­siai į KGB.

D. Jan­kaus­kas sa­ko nai­viai ti­kė­jęs, kad laiš­kų nie­kas ne­lies: ir ma­ma auk­lė­jo, ir mo­kyk­lo­je bu­vo sa­ko­ma: laiš­kai, die­no­raš­tis yra in­ty­mu, sve­ti­mą laiš­ką per­skai­ty­ti ga­li tik žmo­nės be są­ži­nės.

Ieš­ko­jo suau­gu­sių­jų

D. Jan­kaus­kas pui­kiai pri­si­me­na die­ną, kai į Šiau­lių 16-osios vi­du­ri­nės mo­kyk­los šeš­to­kų kla­sės du­ris pa­si­bel­dė di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja. Iš­si­gan­du­si auk­lė­to­ja pa­si­kvie­tė į ko­ri­do­rių Da­ną: "Pas ta­ve at­va­žia­vo".

Ka­bi­ne­te sė­dė­jo vy­ru­kai su kos­tiu­mais. "Va­žiuo­ja­me!" "Kur?" "Pra­džio­je – į na­mus".

Du­ris ati­da­riu­siai ma­mai sau­gu­mie­čiai pa­ro­dė pa­žy­mė­ji­mus ir iš­kart pa­klau­sė Da­no: pa­ts vis­ką pa­ro­dys ar rei­kės kra­tos?

Vi­są me­džia­gą moks­lei­vis slėp­da­vo sa­vo kam­ba­ry­je, pa­ki­šęs po ra­šo­muo­ju sta­lu, den­gė len­ta. Po­pie­rius į slėp­tu­vę pa­kiš­da­vo prieš tė­vams pa­rei­nant.

"Pa­gal­vo­jau, kad la­bai leng­vai ras, pa­ts pa­ro­džiau. Bu­vo keis­ta, kad dau­giau ne­tik­ri­no. Pa­gal­vo­jau: be rei­ka­lo lai­kiau vi­sus kiau­ši­nius vie­no­je vie­to­je. Įs­ta­tuo­se bu­vo įra­šy­ta, kad va­da­vie­tė yra pas ma­ne kam­ba­ry­je ir vis­kas čia pri­va­lo bū­ti."

In­ter­ne­ti­nia­me pus­la­py­je "KGB veik­la Lie­tu­vo­je" D. Jan­kaus­kas ra­do KGB Šiau­lių mies­to sky­riaus vir­ši­nin­ko pa­va­duo­to­jo pa­si­ra­šy­tą pa­žy­mą apie by­los me­džia­gą, ad­re­suo­tą Kom­par­ti­jos Šiau­lių mies­to pir­ma­jam sek­re­to­riui. Pa­ti by­la su­nai­kin­ta.

"Pri­tai­kius ope­ra­ty­vi­nes prie­mo­nes, išaiš­kin­ta ne­le­ga­li va­di­na­mo­ji "Hel­sin­kio gru­pė", ku­riai va­do­va­vo 16-osios vi­du­ri­nės mo­kyk­los 6 kla­sės mo­ki­nys Jan­kaus­kas Da­nas, Leo­no, gi­męs 1966 me­tais, Šiau­lių mies­to gy­ven­to­jas."

Pa­žy­mo­je nuo­sek­liai iš­var­dy­ta, kas paim­ta. Tarp "įkal­čių" – są­siu­vi­nis-al­bu­mas "Nep­rik­lau­so­ma Lie­tu­va", są­siu­vi­niai "Čia ra­šo­ma tei­sy­bė. Ži­nios iš Va­ka­rų ra­di­jo sto­čių "Ame­ri­kos bal­sas", "Lais­vės ra­di­jas", "Va­ti­ka­no ra­di­jas", "Įsi­min­ti­nos da­tos nuo ne­prik­lau­so­my­bės at­ga­vi­mo iki so­vie­tų oku­pa­ci­jos", "Šiau­lių Hel­sin­kio gru­pės veik­la", "Fak­tai ir įvy­kiai už­re­gist­ruo­ti slap­to­sios or­ga­ni­za­ci­jos", al­bu­mas "Pat­ri­jo­ti­nės ei­lės", blok­no­tas "Dai­nos po­li­ti­nės", ke­tu­ri vo­kai su ne­le­ga­liu lei­di­niui "Tęs­ki­me ko­vą", du tuš­ti vo­kai, ad­re­suo­ti Vik­to­rui Pet­kui į ka­lė­ji­mą ir Pet­rui Rim­kui į "Ame­ri­kos bal­są", dvy­li­ka la­pe­lių su už­ra­šu "Lais­vę Vik­to­rui Pet­kui", la­pe­lis su už­ra­šu "Pla­ti ir ra­mi iš se­no­vės ša­lis mū­sų, o da­bar ša­le­lė­je mū­sų vieš­pa­tau­ja ru­sai", ap­lan­kas su už­ra­šu "Mo­ky­tis ir gy­ven­ti, veik­ti ir dirb­ti, ži­no­ti ir gra­žiai jaus­ti – tai tik­ra lai­mė! A. Sme­to­na", vė­lia­vė­lė, pa­siū­ta iš "rau­do­nos-gel­to­nos-ža­lios" me­džia­gos, mė­ly­nos spal­vos kak­la­raiš­tis su iš­siu­vi­nė­to­mis rai­dė­mis "TGSV" (Te­gy­vuo­ja ge­riau­sia Sme­to­nos val­džia")...

KGB dar­buo­to­jams bu­vo leng­va nu­sta­ty­ti "or­ga­ni­za­ci­jos" su­dė­tį, nes ran­ko­se lai­kė ne tik įsta­tus, tai­syk­les, bet ir na­rių są­ra­šą.

Da­ną sau­gu­mie­čiai iš­si­ve­žė tą pa­čią die­ną, ki­tą die­ną į pa­sta­tą Kap­su­ko g. 19 pa­te­ko vi­si, iš­var­dy­ti są­ra­še.

Pra­si­dė­jo ke­lis mė­ne­sius tru­ku­sios ap­klau­sos.

"Atei­ni į mo­kyk­lą ir jau lau­ki, ka­da vėl iš­si­veš. Jiems ki­lo dau­gy­bė klau­si­mų, ku­rie man at­ro­dė be­reikš­miai. Ma­nė, kad mus "pa­ki­šo" suau­gę, kad kaž­kas or­ga­ni­za­vo veik­lą su vai­kų prie­dan­ga."

Smur­to tar­dy­to­jai ne­nau­do­jo – tik psi­cho­lo­gi­nį spau­di­mą. D. Jan­kaus­kas pri­si­me­na pa­čią pir­mą die­ną iš­girs­tą fra­zę: "Da­bar tu­rė­sit pil­ną tei­sę vi­siems pa­sa­ko­ti, kaip jums ada­tas po na­gais ki­šo."

"Gal­vo­jau, ar jis rim­tai, ar juo­kau­ja? Ka­da tos ada­tos?.. Bet kal­bė­jo gra­žiai, tik im­da­vo ner­vin­tis, kai sa­ky­da­vai, kad nie­kas ne­pri­si­dė­jo iš suau­gu­sių­jų. Tuo me­tu tų žmo­nių dar­bas bu­vo vi­są die­ną kal­bė­tis su ma­ni­mi. Ti­kiu, kad ir jiems pa­tiems ne­bu­vo sma­gu. Da­bar vi­sa tai at­ro­do tra­gi­ko­miš­kai."

Sau­gu­mie­čiams ki­lo klau­si­mas, ar ga­lė­jo moks­lei­viai taip greit kons­pek­tuo­ti. Gal kaž­kas da­ro ra­di­jo įra­šus?

"Jie dik­tuo­da­vo mū­sų pa­čių su­ra­šy­tą teks­tą ir žiū­rė­da­vo, kaip spė­ja­me, da­rė kaž­ko­kias eks­per­ti­zes. Iš­ty­rė ra­šy­se­nas, nu­sta­tė, kad sve­ti­mo žmo­gaus raš­to nė­ra."

La­biau­siai už­kliu­vo sa­vi­lai­dis pre­la­to My­ko­lo Kru­pa­vi­čiaus "Me­mo­ran­du­mas so­vie­tų vy­riau­sy­bei".

Kny­gą D. Jan­kaus­kas bu­vo ga­vęs iš te­tos, gy­dy­to­jos Da­nu­tės Kup­rie­nės, San­ta­riš­kių vai­kų li­go­ni­nės rea­ni­ma­ci­jos sky­riaus ve­dė­jos. Sko­lin­da­ma te­ta ne­sa­kė, iš kur ga­vo, tik už­si­mi­nė, kad bend­rau­ja su žmo­nė­mis, ku­rie už­sii­ma to­kia veik­la.

D. Jan­kaus­kas pa­da­rė nuo­ra­šus ir lei­di­nį te­tai grą­ži­no. Spau­džia­mas tar­dy­to­jų, me­la­vo, jog me­mo­ran­du­mą prieš po­rą me­tų skai­tė per "Lais­vės" ra­di­ją – taip ir su­kons­pek­ta­vęs.

"Dėl ki­tų kons­pek­tų pa­ti­kė­jo. Bet nie­kaip ne­ga­lė­jo pa­ti­kė­ti, kad per "Lais­vės" ra­di­ją bu­vo dik­tuo­ja­mas me­mo­ran­du­mas. Kas­kart sa­ky­da­vo: "Tu me­luo­ji, pa­sa­kyk tie­są, iš kur ga­vai!"

Pa­si­bai­gus tar­dy­mui, D. Jan­kaus­kas iš­gir­do: "Džiau­kis, kad Tarp­tau­ti­niai vai­ko me­tai, nes va­žiuo­tum į Čio­biš­kes."

1979-ie­ji bu­vo pa­skelb­ti Tarp­tau­ti­niais vai­ko me­tais.

Pa­dė­ka auk­lė­to­jai

KGB pa­žy­mo­je nu­ro­do­ma, kad komp­ro­ma­to apie mo­ki­nių tė­vus ne­gau­ta, ne­bu­vo ir duo­me­nų, kad jie ži­no­jo apie vai­kų veik­lą ar "da­rė jiems kenks­min­gą ideo­lo­gi­nį po­vei­kį". Tik vie­na ma­ma pri­si­pa­ži­no kar­tą pas sū­nų ma­čiu­si la­pe­lį su už­ra­šy­ta "kaž­ko­kio Pet­kaus" pa­var­de, bet tam ne­tei­ku­si reikš­mės. "Yra pa­grin­do ma­ny­ti, kad ir ki­tų mo­ki­nių tė­vai ne­sky­rė rei­kia­mo dė­me­sio sa­vo vai­kų auk­lė­ji­mui", – kons­ta­ta­vo KGB.

At­siž­vel­gus į pri­si­pa­ži­ni­mą, moks­lei­vių am­žių, nu­ro­dy­ta jų el­ge­sį ap­svars­ty­ti 5 ir 16 vi­du­ri­nių mo­kyk­lų pe­da­go­gų ta­ry­bo­se ir Šiau­lių vyk­do­mo­jo ko­mi­te­to ne­pil­na­me­čių rei­ka­lų ko­mi­si­jo­je.

Ar­chy­ve Šiau­liuo­se D. Jan­kaus­kas su­si­ra­do 1979 me­tų Šiau­lių 16-osios vi­du­ri­nės mo­kyk­los pe­da­go­gų ta­ry­bos pro­to­ko­lus. Di­rek­to­rius kal­bė­jo mo­ky­to­jams: "An­ti­ta­ry­bi­niai ele­men­tai po marš­ki­niais ne­šio­jo mė­ly­nus kak­la­raiš­čius", "jie tu­ri bū­ti pa­že­min­ti, ne­tu­ri jaus­tis did­vy­riais".

Mė­ly­nas kak­la­raiš­tis, pri­si­me­na D. Jan­kaus­kas, bu­vo kaip su­tar­ti­nis ženk­las: pa­si­svei­kin­da­mi "Hel­sin­kio gru­pės" na­riai vie­nas ki­tam pa­ro­dy­da­vo, ką ry­ši.

Paaiš­kė­jo, kad po­sė­dy­je bu­vo vie­nin­te­lis žmo­gus, už­sto­jęs mo­ki­nius – kla­sės auk­lė­to­ja, ma­te­ma­ti­kos mo­ky­to­ja Rai­mon­da Bra­žū­nie­nė, pa­sa­kiu­si: "Ka­dan­gi jie – ne nu­si­kal­tė­liai, aš jų nei mo­ra­li­zuo­siu, nei smerk­siu".

"Pers­kai­čius tuos žo­džius, šiur­pas kū­nu per­bė­go, – ir da­bar su­si­jau­di­na D. Jan­kaus­kas. – Pri­si­me­nu, auk­lė­to­ja tuo me­tu lau­kė­si, bu­vo jau­nu­tė, tik atė­ju­si dirb­ti, mes bu­vo­me pir­mo­ji jos auk­lė­ja­mo­ji kla­sė."

Per­nai D. Jan­kaus­kas pas auk­lė­to­ją nu­va­žia­vo su gė­lė­mis – pa­dė­ko­ti. Mo­ky­to­ja iki šiol dir­ba to­je pa­čio­je mo­kyk­lo­je ir pui­kiai pri­si­mi­nė ke­tu­rių de­šimt­me­čių se­nu­mo įvy­kį.

D. Jan­kaus­kui at­min­tin įstri­go ir ke­le­tas mo­ky­to­jų, ku­rie ne­pra­leis­da­vo pro­gos rep­li­kuo­ti: mo­ki­nius va­din­da­vo da­vat­ko­mis, na­cio­na­lis­tais.

"Pra­si­kal­tu­siems" ber­niu­kams bu­vo su­ma­žin­tas el­ge­sio ver­ti­ni­mas iki ne­pa­ten­ki­na­mo, nors Da­nas iki tol ne­tu­rė­jo jo­kios pa­sta­bos.

Dar vie­na baus­mė bu­vo pa­ša­li­ni­mas iš pio­nie­rių. Kak­la­raiš­čiai šeš­to­kams nu­riš­ti į ak­tų sa­lę su­kvie­tus vi­są mo­kyk­lą.

Sep­tin­to­je kla­sė­je už­gau­lios rep­li­kos per pa­mo­kas dar ly­dė­jo, aš­tun­to­je nu­ti­lo – vis­kas nu­ri­mo.

D. Jan­kaus­kui da­bar bū­tų įdo­mu pa­si­kal­bė­ti su bu­vu­siais "bend­ra­by­liais" – gal per­skai­tę straips­nį, jie pri­si­mins mo­kyk­li­nę is­to­ri­ją ir at­si­lieps?

Pa­bė­gi­mo pla­nai

Po šio įvy­kio Da­nas ne kar­tą gir­dė­jo: "Vai­ke­li, kaip tu da­bar įsto­si?!" Ka­dan­gi ži­no­jo Bra­zins­kų, Si­mo Ku­dir­kos pa­bė­gi­mo is­to­ri­jas, paaug­lio gal­vo­je ki­lo min­tis bėg­ti į Ame­ri­ką.

Da­bar juo­kia­si iš pla­no: už­kal­bin­ti Šiau­liuo­se, prie par­ko, sto­vė­ju­sios truk­dy­mo sto­ties sar­gą ir iš­trauk­ti pis­to­le­tą, Vil­niu­je sės­ti į lėk­tu­vą, skren­dan­tį į Mask­vą, o ta­da jau – į Stok­hol­mą. Vi­sas min­tis ber­niu­kas bu­vo įpra­tęs už­ra­šy­ti – tą­kart be­ra­šant pa­bė­gi­mo pla­ną, ne­ti­kė­tai na­mo pa­rė­jo tė­vas.

"Greit su­plė­šiau ir iš­me­čiau į šiukš­lių dė­žę. Bet tė­vas kaž­ką pa­ju­to. Kai iš sa­vo kam­ba­rio grį­žau į vir­tu­vę, pa­ma­čiau, kaip jis sė­di ant grin­dų ir dė­lio­ja skiau­tes. Rim­tai kal­bė­jo­mės, bet be pyk­čio. Tė­vas paaiš­ki­no: pla­nas tik­rai ne­pa­vyks, ge­riau­siu at­ve­ju at­si­dur­si­me ka­lė­ji­me."

Šį pla­ną pa­li­ko ra­my­bė­je, bet min­tis pa­bėg­ti į Va­ka­rus D. Jan­kaus­ko ne­pa­li­ko.

Po ka­riuo­me­nės nu­spren­dė pa­tek­ti į lai­vą – mo­ky­tis jū­rei­vys­tės mo­kyk­lo­je. Rin­ko­si Ry­gą – ti­kė­jo­si, kad ten jo praei­tis bus ne­ži­no­ma.

"Vi­si ga­vo už­sie­nio pa­sus, o man nie­kaip nea­tei­na. Krei­piau­si į gru­pės ku­ra­to­rių, jis nu­ro­dė ka­bi­ne­tą. O ten pa­ra­šy­ta "KGB ma­jo­ras..." Vis­ką su­pra­tau, bet vis tiek užė­jau pa­klaus­ti, ko­dėl. Jis il­go­kai var­tė po­pie­rius, ga­liau­siai pa­sa­kė: "Su ta­vo praei­ti­mi su­si­ję". Ką da­bar, man vis­kas?! Ne, paaiš­ki­no, ga­li­me tar­tis: bū­si agen­tu kaž­ku­ria­me lai­ve. Pa­dė­ko­jau ir išė­jau. Vil­tis su­žlu­go. Bet ne­tru­kus atė­jo Nep­rik­lau­so­my­bė."

Su ban­dy­mu ver­buo­ti D. Jan­kaus­kas bu­vo su­si­dū­ręs ir Šiau­liuo­se. Kai mo­kė­si pro­fe­si­nė­je mo­kyk­lo­je, atė­jęs jau ge­rai pa­žįs­ta­mas tar­dy­to­jas ban­dė įkal­bė­ti – rei­kia pa­gal­bos.

"Sa­kė, kad Jur­gio baž­ny­čio­je ku­ni­gas ar kle­bo­nas pla­ti­na Lie­tu­vos ka­ta­li­kų baž­ny­čios kro­ni­ką. Aš, kaip ti­kin­tis, pa­bū­siu ar­čiau al­to­riaus, jis ma­ne pa­ste­bės, pa­si­kvies pa­tar­nau­ti. Pa­sa­kiau, kad to­kia veik­la neuž­siim­siu."

At­sis­vei­ki­ni­mas

Lie­tu­vai at­ga­vus ne­prik­lau­so­my­bę, D. Jan­kaus­kas ne­be­su­ti­ko nei bu­vu­sių tar­dy­to­jų, nei sa­vo di­džio­jo au­to­ri­te­to V. Pet­kaus.

Su­ve­dė mir­tis. Šar­vo­to­ju dir­ban­tis D. Jan­kaus­kas V. Pet­kų (1928–2012) ir vie­ną iš tar­dy­to­jų pa­ruo­šė pa­sku­ti­nei ke­lio­nei.

"Keis­tas jaus­mas bu­vo. Ne­jau­čiu kerš­to, nea­py­kan­tos. Da­bar sa­ko: to­kia jų pa­rei­ga bu­vo. Bet pa­rei­ga ne­žmo­niš­ka – smaug­ti žmo­gaus lais­vę. Iš­ly­dė­jau tą žmo­gų, kiek įma­no­ma gra­žiai", – pri­si­me­na pa­sku­ti­nę akis­ta­tą su bu­vu­siu tar­dy­to­ju.

"Bu­vo gai­la, kad ne­su­si­ra­dau anks­čiau ir ne­pa­si­kal­bė­jo­me..." – to­kio­mis min­ti­mis at­si­svei­ki­no su V. Pet­ku­mi.

Komentarai

kike    Sek, 2020-01-26 / 09:09
Pasirodo, KGB nebuvo tokie baisūs, nemušdavo, tik pasikalbėdavo. Iki galo nedaskaičiau, atsibodo. Daskaičiau iki Brazinskų. Jie paprasčiausi žudikai. Nėra kuom didžiuotis. Kovotojas mat.
Danas Jankauskas    Sek, 2020-01-26 / 10:10

In reply to by kike

Taip, tuo metu mūsų nemušė, gal dėl to, kad buvome mažamečiai, o gal dėl tarptautinių vaiko metų, 1979-aisias paskelbtų SNO. Apie tai, kad Barzinskai - paprasčiausi nusikaltėliai, tada dar nežinojome. Taip, kovotojų dabar daug: ,,ir mes kūčias šventėm" :D . Kas man nuobodu, to aš neskaitau :)
zigmas    Sek, 2020-01-26 / 10:43
Sveikinu šitą jaunuolį, norėčiau su juo susitikti.Mano kova su okupantu buvo kitokia žinoma surišta su spauda aš buvau už Jankauską vyresnis Sėkmės ir didžiausio turto sveikatos linkiu.
miestietis    Sek, 2020-01-26 / 11:36
Tais brėžneviniais laikais ir man teko maištauti pasitelkiant tautine atributiką, o ir istorijos mokytojai gerokai patampydavome nervus, vėliau tarybinėje armijoje niekaip nepasidaviau stoti į komjaunimą, ir dideliu kovotoju savęs nelaikau. Didesnę nei okupantus problemą aš matau ne rusų imperinį šovinizmą- imperializmą, bet nuosavus, čia gimusius išsigimėlius bendratautiečius- lietuvius, vot tie tai nėrėsi iš kailio, kad tik įtiktu užkariautojams, kad tik gautų kokį papildomą taloną nusipirkti kokį geresnį daiktelį, gal paskyrą a/m ar kilimui, tai vardan to tokie tautiniai šliužai buvo pagatavi padaryti bet ką.
Bitė    Sek, 2020-01-26 / 14:23
Istorija girdėta, giminaitė dirbo Projektavimo institute. Patampė tada ir vaikus, ir tėvus. Praėjus keleriems metams mūsų mokykloje įvyko susitikimas su veikėju iš tų tarnybų. Lyg ir jo sūnus mokėsi mūsų mokykloje, gal jau buvo ir atšilimas prasidėjęs. Tai ponas iš KGB gana linksmai pasakojo apie tuos vaikus, ir apie tai, kas jie iš pradžių netikėjo, kad jie viską sugalvojo be suaugusių. Organizatodių apibūdino kaip sumanų, kuris savo gebėjimus panaudojo ne tam tikslui...
Pasakojo    Sek, 2020-01-26 / 14:28
Pasakojo vienas pažįstamas apie disidentizmą šeštoje klasėje, bet nenorėjau tikėti. Mėgo fantazuoti ir pasipuikuoti, kita vertus, išmetimas iš pionierių jam nesutrukdė studijuoti aukštojoje mokykloje. Mokėsi 5-oje vidurinėje. Nebepabendrausite, pernai mirė.
miestietis    Sek, 2020-01-26 / 16:06
Tuometinio, manęs, penkiolikmečio išmetimas iš pionierių gretų nebūtų buvę smūgiu savigarbai, nes labai nemėgome nešioti raudono kaklaraiščio, o tuo labiau, kad tai daugeliui buvo amžiaus slenkstis prie komjaunimo gretų. Šiaip paėmus, tai gerbiu Daną ir pats pasakojimas yra įdomus, nes nunešė mane į pilką praeitį, nors ir tuomet prisigalvodavome, kaip praskaidrinti kasdienybę. Tuo metu domėjomės vakarietiška roko, pop krypčių muzika, rinkome ir dalinomės nepigiais įrašais, LP, poster,iais ir panašiai, taip lyg ir išreikšdavome savo vaikišką protestą. Armijoje jau buvo sudėtingiau išlaikyti patriotišką liniją, bet net ir gąsdinamas sunkumais ir pasekmėmis, nepasidaviau spaudimui ir nesitepiau rankų komjaunimu. Dar kartą kartoju- niekada neperprasiu tautiečių, kurie už numestą apgraužtą kaulą, tuomet galėjo šnipinėti, įskųsti kaimyną, bendradarbį ar net giminę, o tokių, patikėkite, buvo daug ir visur, bet čia jau mūsų tautos bruožas- vienas galvą padėti galėjo dėl įsitikinimų, o kitas ir dėl numesto kaulo motiną parduos.
kike    Sek, 2020-01-26 / 18:47
Kiek čia daug juokdarių kovojusių už laisvę. Prisipažįstu, tais laikais paklausydavau Amerikos balso. Deja, nieko protingo neišgirdau. Šiaip, kažkokios dėmesio nevertos kalbelės sklisdavo. Nesuprantu, kam reikėjo trukdyti klausytis.
miestietis    Sek, 2020-01-26 / 19:06

In reply to by kike

Gerai darėte kike, kad klausėte Amerikos balso, bet neėmėte į širdį, nes tas jūsų jausmas jus neapvylė, taip kaip, kuomet reikėjo Lietuvai sunkią minutę pagalbos, tai net tokia skurdi Kirgizija anksčiau pripažino mūsų valstybingumą, nei tie auksaburniai JAV. Man Amerikos balso laidos tuomet nei pagelbėjo, nei pamaišė, tik paprasčiausiai taip sužinodavome tą, ką bolševikai norėdavo nuslėpti- užsienio politikos įvykius, vidaus nelaimes ir panašiai.
kike    Sek, 2020-01-26 / 19:51
Šiaip, tais laikais nemažai gyvenau Šiauliuose. Dirbau Vaire, Staklių gamykloje, teko ir Elnyje. Ir nė sykio neaplankė KGB. Kažkaip liūdna šiandieną. Neturiu kuom pasigirti. Na, kaip kovojau. Cha cha cha. Ai, nesigirčiau, jei toks tebūčiau kovotojas. Drįstu teigti, geresnių nebuvo.
????    Sek, 2020-01-26 / 19:55
kažin aš disidentas ar ne, nes nebuvau pionierius ir į komjaunimą įstojau tada kai iš to naudos turėjau?
miestietis    Sek, 2020-01-26 / 20:40

In reply to by ????

O aš atvirkščiai- dėl pionierių organizacijos mano nuomonės niekas tuomet neklausė- nori ar nenori, vieną dieną pasakė, kad jau esu, o dėl komjaunimo, tai jau esu anksčiau pasisakęs. Tiesa- dar buvau spaliukas, bet pareiškimo tikrai nerašiau, nes dar rišliai ir įskaitomai rašyti nemokėjau, o ir pasipriešinti per silpnas buvau, turėjau būti panašus į pasaulinį drakulą kalmuką plikį volodią.
????    Pir, 2020-01-27 / 15:40

In reply to by miestietis

Tikriausiai kaimo mokyklose buvo paprasčiau. Lenino anūkų tikriausiai irgi nebuvau, nes kažkaip neužstrigo. O pionieriumi tai iš karto pasakiau, kad nestosiu (neleido tėvai, o aš tėvų klausiau) ir niekas nevertė. Klasėje buvome keli tokie. Su komjaunimu buvo lygiai tas pats.
Aina sau. Petras Dargis paklausydavau Amerikos balso...    Pir, 2020-01-27 / 16:30
Aina sau. ** paklausydavau Amerikos balso...
evaldukas    Ant, 2020-01-28 / 08:56
Ten buvo ir daugiau vaikų ar su kitais nebandėte kada susitikti. Edmis man pasakojo kur jus rasti, bet aš vis vien neturiu kur plačiau apie tai parašyti tai taip ir palikau, o istorija idomi.
Danas Jankauskas    Ant, 2020-01-28 / 13:20

In reply to by evaldukas

Dėkui! Buvo 7 tikrieji nariai ir apie 10 savanorių-rėmėjų, kurie padėdavo į pašto dėžutes mėtyti mūsų ,,laikraštį", bet jų netardė, nes nebuvo mūsų organizacijos sąrašuose. O ,,Edmis" ko gero turėjote omenyje Gedmis?
Romualdas    Sek, 2020-02-02 / 20:19
vis prisimenat anuos soc.lagerio laikus, bet SIANDIEN aplink tiek buduliu ir v a t n i k u,kad net baisu darosi...vis tyliai krizena, kad prie rusu uz rublius daugiau nupirkdavo..Tik j e niekaip neivertina LAISVES KAINOS..

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.