Naujausios
Išsipildžiusios svajonės
Dianos muzikavimo studijoje po jos koncerto dar nenuvytusios gėlių puokštės. Atlikėja dainavo ir giedojo Turnhout miesto renginiuose. Šiųmetė tema „Ave Marija“. Jai padėjo belgai Rie Smeet ir Markas Verret.
Pernykštėse „Turnhout naktyse“ kartu su Diana koncertavo iš Lietuvos atvykę LRT laidos „Muzikinė dėžutė“ vedėja, operos solistė (mecosopranas) Fausta Savickaitė ir akomponiatorius Aleksandras Vizbaras.
Po šiųmečio koncerto būrelį iš Lietuvos ir Olandijos atvykusių lietuvių bei vietinių draugų belgų Diana ir jos vyras Albertas pakvietė pavakaroti į savo namuose įkurtą muzikos studiją.
„Pabendravome nekomerciškai. Sielą pamaitinome. Labai gera, kai iš Lietuvos atvyksta draugų. Jie tarsi nutiesia tiltą į Tėvynę. Juk esame savotiški tremtiniai. Kasdien rūpi, kas vyksta Lietuvoje. Sunku girdėti, kaip žmonės pjudomi ant Salomėjos Nėries ir kitų talentų. Dar gerai, kad nenaikinamas folkloras. Per vakarėlį padainavome tiek daug lietuvių liaudies dainų. Belgai buvo nustebinti tokio turtingo lietuvių folkloro. Jie jau nebeatsimena liaudies dainų. Tik užstalės.“
Diana prisimena, kaip prieš keletą metų vaikščiodama po kultūros įstaigomis ir renginiais turtingą Turnhout miestą svajojo čia padainuoti.
Svajonė išsipildė. Jau antri metai ji kviečiama dainuoti „Turnhout naktų“ renginiuose. Ir ne tik juose. Mieste vyksta labai daug renginių. Talentingai lietuvei tenka koncertuoti bent porą kartų per mėnesį.
Dianai artimiausia sakralinė ir baroko muzika. Dainuoja miesto chore „Cantata“, kuris dažnai gastroliuoja užsieniuose ir vykdo daug įdomių projektų. Atlikėja rengia koncertus ir Lietuvoje.
Diana veda vokalo pamokas vaikams ir suaugusiems. O tuo pačiu ir pati dar tobulinasi pas žinomą olandų vokalo mokytoją.
Prieš šešerius metus atlikėja į Belgiją išvyko su buvusiu mokyklos draugu Albertu Slavinsku. Šiandien jiedu – vyras ir žmona. „Susituokėme Lietuvos ambasadoje. Buvo labai gražios vestuvės. Sudainavome „Lietuva – brangi“ ir daug kitų lietuviškų dainų. Darbuotojai mums leido pabūti visą valandą, kai įprastai vestuvių ceremonijai skiriamos tik penkios minutės,“ – mena emigrantė.
Išsipildė ir dar viena Dianos svajonė turėti savo namus. Greitai bus metai, kai gyvena erdviame trijų aukštų name su dideliu uždaru kiemu. Pirmasis namo aukštas buvo pritaikytas kirpyklai. Didžiulė erdvė su mini virtuvėle.
„Įėjusi į šias patalpas uždainavau ir atėjo mintis jose įkurti muzikos studiją, – pasakoja atlikėja. – Čia galima ne tik repetuoti ar vesti vokalo pamokas, bet ir rengti muzikos vakarus. Telpa apie 30 žmonių. Vasarą galima išnaudoti ir erdvų uždarą kiemelį. Be to, smagu, kad galime priimti iš Lietuvos atvykusius artimuosius ir draugus. Nereikia spaustis.“
„Kovoti dėl scenos – ne man“
Nors galėtų dar labiau panirti į muzikinį gyvenimą, Diana sako iš muzikos gyventi nenorinti. „Kovoti dėl scenos – ne man. Reikia labai daug širdies. Jei neturi mecenato – labai sunku. Muzikos pasaulyje didžiulė konkurencija. Išsaugoti žmogiškumą – prabanga.“
Gražiu sopranu garsėjanti atlikėja nemėgsta nuožmios muzikos pasaulio konkurencijos. Ją patyrė Lietuvoje. Gali būti, jog panaši situacija būtų ir Belgijoje, jeigu kėsintųsi į didžiąsias scenas.
Rokiškio kolegijoje įgijusi vargonininkės specialybę, o vėliau baigusi vokalo studijas Muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultetuose Diana grįžo į gimtąją Kelmę. Dirbo muzikos mokytoja, soliste ir muzikinių spektaklių režisiere Kelmės mažajame teatre, dainavo renginiuose, kur labai greitai buvo pastebėtas gražus atlikėjos balsas ir profesionalus atlikimas.
Atlikėja pateko į LRT projektą „Triumfo arka“, kur rungėsi su profesionaliais operos solistais ir puikiai pasirodė.
Tuomet atrodė, jog aplankė sėkmė. Kurti vaidmenis kvietė teatrai. Diana sukūrė Kleopatros vaidmenį Giulio Cesare operoje „Kleopatra“, Taisės vaidmenį Georgo Friedricho Hendelio operoje „Aleksandro puota“, vienuolės vaidmenį Roberto Rodžerso miuzikle „Muzikos garsai“, Vagaus vaidmenį Antonijaus Vivaldžio operoje „Juditos triumfas“, atliko daugybę operų arijų Jono Sakalausko įkurtame „Baltijos teatre“.
Dainininkė paliko Kelmės mažąjį teatrą, nes būtų nespėjusi dirbti kasdienio darbo ir repetuoti. Įkūrė asociaciją „Muzikos galia“.
Dirbo labai daug, tačiau sulaukė labai daug pavydo. Kaip čia taip atlikėja iš provincijos ir dar ne tokia laiba kaip įsivaiduojamoji Kleopatra gauna Kleopatros vaidmenį?
„Užteko vieną antrą kartą pareikšti savo nuomonę, pavyzdžiui, neigiamai pasisakyti apie ketinimus spektaklyje ridenti nukirstą politiko galvą, nes man atrodė brutalu ir neestetiška, ir taip gavau per nosį, kad prasidėjo panikos priepuoliai. Teatre svarbiausi yra režisierius, scenografas, orkestro dirigentas, o dainininkas – paskutinėje vietoje. Jis – tik įrankis. Niekas nesiskaito su jo asmenybe, niekam nerūpi jo emocinė būsena. O aš ir jokio užnugario neturėjau. Muzikos pasaulio užkulisis – baisus. Ten nesitikėk meilės“, – patirtimi dalijasi Diana.
Reikėjo nusinulinti
Vieną dieną Diana pajuto, jog nebegali dainuoti. Tarsi būtų prapuolęs balsas.
„Pajutau, jog reikia išvažiuoti. Dirbti visiškai paprastą, atsakomybės nereikalaujantį darbą. Visiškai nusinulinti. Ir pasveikti... Suvokti, jog be tavo pomėgių ir talentų dar yra keli elementarūs dalykai: kasdienė duona, kurią reikia uždirbti, pastogė, buitis, nuo kurios neįmanoma išsisukti, artimų žmonių poreikiai. Tik po kurio laiko pajutau, kaip tyliai, atsargiai apie save vėl primena muzika.“
Išgyventi sunkmetį, kai ne tik negalėjo dainuoti, bet ir reikėjo adaptuotis naujoje aplinkoje, atėjo COVID-as, neteko tėčio, emigrantei padėjo ir malda. Su keletu Lietuvoje ir Olandijoje gyvenančių draugų lietuvių ji subūrė maldos grupę. Kiekvieną sekmadienį septintą valandą ryto Diana su dar keliais artimaisiais ir po pasaulį išsibarsčiusiais draugais susijungia per socialinius tinklus ir visi drauge kalba rožinį. Meldžiasi už sergančius, pagalbos reikalingus artimuosius, draugus, pažįstamus.
„Laisvalaikiu daug skaitau apie tremtinius. Jiems išgyventi rūsčiomis Sibiro sąlygomis padėjo tikėjimas ir malda. Jie pasakoja ant nieko nepykę, nieko nekaltinę. Tik dėkodavę Dievui, kad dar gyvi, kad Aukščiausiasis juos apsaugo, – pasakoja Diana. – Mes, daugelis emigrantų, taip pat esame tremtiniai. Ne tik ekonominiai. Neretai ir savo nuomonės, negalėjimo susitaikyti su realybe, turintys nepakankamai nuolankumo tremtiniai. Tiesiog atsidūrę gyvenimo užkulisiuose ir savanoriškai išsitrėmę. Mane kaip ir anuos daug tragiškesnio likimo tremtinius gelbsti malda ir tikėjimas. Visada buvau tikinti. Bet išvykus svetur, kai šalia nebuvo artimiausių žmonių, ypatingai jaučiau dvasinį alkį.“
Diana dirba elektroninio krautuvo operatore logistikos įmonėje. Tas krautuvas kelia paletes kartais net į 12 metrų aukštį. Daugelis pakilti į tokį aukštį bijo. O Diana džiaugiasi: „Toje mašinoje aš esu karalienė. Spaudau mygtukus. Kartais dainuoju, kartais klausausi audio knygų, mokausi gana sudėtingos nyderlandų kalbos.“
Turnhout miestas lietuvaitę džiugina ne tik užtikrinta galimybe uždirbti pragyvenimui, bet ir žmonėmis, mylinčiais muziką. Choro, kuriame dainuoja, dirigentas turi absoliučią klausą, nors neseniai atšventė aštuoniasdešimtmetį. Visi choristai pažįsta natas. Miesto bibliotekose, kultūros centruose vyksta labai daug renginių. Gerbiama karališkosios senosios muzikos tradicija.
Todėl norisi dar intensyviau tiesti ir tvirtinti kultūros tiltus tarp Belgijos ir Lietuvos, garsinti Lietuvą. Nes pavyksta rasti vis daugiau abiejų šalių dermių.
Diana turi daug realių, žemiškų svajonių. Dainuoti Antverpeno chore. Neseniai nusipirko vargonus, ketina mokyti vietos vaikus vargonuoti. Svajoja pastatyti Lietuvoje jau režisuotą „Užburtąją fleitą“, kur dainuotų ir vaidintų vaikai. Šį spektaklį, kur vaidino Kelmės vaikai, rodė Kaune, Šiauliuose, mažesniuose miestuose, turėjo didžiulį pasisekimą. Tikisi dar geriau išmokti nyderlandų kalbą, kad nekiltų nė menkiausių kliuvinių bendraujant.
O pati kurti vaidmenų operoje jau nebenori. „Gyvenime ir taip labai daug vaidybos ir veidmainystės.“
