Naujausios
Dėkojantis žmogus kunigui gražiausias
Su Lietuvos vyskupų konferencijos generaliniu sekretoriumi kunigu Ričardu Doveika kalbėjomės pirmąją naujųjų mokslo metų dieną. Kunigas sako, kad paskutiniais metais jam svarbiausia išmokta pamoka — dėkingumo.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Pirmokas buvo nedrąsus
— Su Rugsėjo 1-ąja sveikinote Šiaulių moksleivius. O kokius prisiminimus Jums kelia ši šventė?
— Labai gera prisiminti tai, kas, rodos, buvo tik vakar. O iš tiesų nuo vakar iki šiandien buvo daug rugsėjo 1-ųjų: ne tik mokyklinių, bet ir studentiškų, dabar — jau ir darbinių.
Bet ši diena visada išlieka kaip galimybė įbristi į labai sraunią žinių upę, laikant ranką mokytojo, kuris padeda atsirinkti tikrąsias vertybes, gerąsias žinias, formuoja teisingiausius pasirinkimus. Ir padeda išlipti į kitą krantą jau dvyliktoku — suaugusiu žmogumi, kuris netrukus pats priveda prie tos pačios upės savo atžalą: sūnų, dukrą, ar aš, kaip kunigas, bendruomenės narį.
Šis žaviausias pasikeitimo procesas išryškėja Rugsėjo 1-ąją: kažkas tave palydėjo, šiandien — tu kažką palydi.
— Koks Jūs buvote mokinys?
— Visaip buvo. Kaip pirmokas — nedrąsus, penktokas — landus, devintokas — mąslus, dvyliktokas — trokštantis kuo greičiau peržengti mokyklos slenkstį ir kuo greičiau bėgti.
Bet mokytis patiko. Gal ne visuomet buvo tinkamos sąlygos mokytis namuose, nes buitis buvo pakankamai kukli: 16 kvadratinių metrų kambarėlyje turėjo tilpti visas šeimos gyvenimas.
Įstojau į Prekybos ir verslo mokyklą, lankiau bažnyčią, patarnaudavau šv. Mišioms. Džiaugiausi, kai galėdavau išnaudoti pertraukas knygoms skaityti.
Koks buvau, mokytojai tegul sprendžia. Šiandieną, kai sutinku vidurinės, Prekybos ir verslo mokyklų mokytoją ar universiteto profesorių, galiu su dideliu pasididžiavimu pasakyti: „Mokytojau, Profesoriau, Auklėtojau“.
Iki šiol savo vidurinės mokyklos auklėtojos kitaip ir nevadinu — ji visada man išliks Auklėtoja. Brandžiame suaugusio žmogaus gyvenime supranti, kaip Dangus pasirūpina gerais žmonėmis apdėlioti kiekvieną iš mūsų. Ir kaip reikia patikėti sakymu, kad yra žmonių, kurie tau nori gero, tave palydi ir padeda.
Rugsėjo 1-oji man iškelia tikro mokytojo paveikslą. Supratau, kaip sunku būti mokytoju. Bet tas nenusakomas mokytojo žavesys! Mokytojas, peržengdamas klasės slenkstį, 45 minutes yra tik mokytojas, tuo metu pamirštantis visą kitą: kuklią algą, viduje esantį maištą ar karčiai nubrauktą ašarą.
Pamoka yra, ko gero, pats švenčiausias veiksmas tarp mokytojo ir mokinio.
Noriu kiekvienam mokytojui priminti: kai gyvenime yra sunku, prisimink, kaip jautiesi, kai vedi pamoką. Nepamesti savo giluminio pašaukimo — sunkmečiu yra pati stipriausia vilties versmė.
Esu vidurinėje mokykloje dėstęs tikybą, skaičiau paskaitas Vilniaus pedagoginiame universitete, dėstau jaunavedžiams. Kaip malonu būti šalia lentos ir kalbėti tam, kuris tiki ir pasitiki tavimi.
Santykis su bendruomene išliko
— Kokia svarbiausia Jūsų pastaruoju laiku išmokta pamoka?
— Už viską dėkoti. Už galimybes, žmones, aplinką, darbus, pasitikėjimą. Pats gražiausias žmogus — dėkojantis.
Dar viena išmokta pamoka — vidinis apsisprendimas savo pašaukime eiti pirmyn. Tai galioja kiekvienam. Pamatęs, kad šitas kelias yra tavo, tampi dėkojančiu žmogumi.
Savęs pasitikrinimas yra geriausias dar kartą pakartotos pamokos įvertinimas. Šitame laikotarpyje turėjau galimybę tai patirti ir išgyventi, todėl esu labai dėkingas.
— Kaip pasikeitė Jūsų gyvenimas, palikus Arkikatedros administratoriaus pareigas ir tapus Lietuvos vyskupų konferencijos generaliniu sekretoriumi?
— Santykis su bendruomene yra išlikęs, tiktai kitoje šventovėje. Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje Vilniuje kiekvieną vakarą aukoju šv. Mišias ir kiek tik galiu, patarnauju tikintiesiems.
Dabartinis laikotarpis yra įdomus, nes atsivėrė naujos galimybės prisiliesti prie giluminių bažnyčios ir valstybės santykių, įstatymų kūrimo, prie vidinio bažnyčios gyvenimo, nešti bažnyčios liudijimą pirmyn. Patikėtas darbas, tikiu, yra reikalingas.
Galbūt mažiau matomas rezultatas, negu pakrikštyti, sutuokti, palaidoti, išklausyti išpažinties. Bet indėlis į bendrąjį bažnyčios, dvasininko ir bendruomenės tikinčiojo gėrį yra svarbus. Iš tarnystės aš daug mokausi.
Trūksta tik laiko
— Koks kitas etapas?
— Jį nubrėš ganytojas. Yra matantys, kur vienam ar kitam kunigui būti geriausia, kur galima panaudoti talentus, Dievo suteiktas galimybes.
Kunigo gyvenime visą laiką yra ne tik netikėtumų ar siurprizų, bet ir atsivėrimo galimybė. Po šitos tarnystės, kuri vieną dieną baigsis, vėl bus atsivėrimas kitai. Pagrindinė gija — kunigo tarnystės gija. Tai yra didžiausias turtas.
— Ar sunku išmokti paklusti?
— Kai paklusnumas gimsta iš dialogo, tėviško ir sūniško santykio tarp vyskupo ir kunigo, net nekyla klausimas nepaklusti. Iškyla vienintelis dalykas — dėkoti, kad tau patiki tam tikrą darbo erdvę, nes mato, kad tu tai gali gerai padaryti.
— Rugsėjo viduryje minėsite 11-tas kunigystės metines. Niekada neabejojote savo pasirinkimu?
— Iki šio ryto — niekada. Kiekvieną rytą džiaugiuosi, galėdamas nubusti kunigu, išlaikydamas maldos santykį su Dievu, tarnystės santykį su savo vyresnybe, pastoracinį santykį su žmonėmis. Man nieko netrūksta, tik laiko: šiek tiek daugiau gero padaryti.
PAMOKOS: Ričardas Doveika sako pastaruoju laikotarpiu išmokęs dėkingumo ir vidinio apsisprendimo savo pašaukime eiti pirmyn pamokas.
LINKĖJIMAS: Lietuvos vyskupų konferencijos generalinis sekretorius kunigas Ričardas Doveika prasmingų mokslo metų Šiauliuose linkėjo Profesinio rengimo centro Verslo ir prekybos skyriaus bei Vijolių vidurinės mokyklos moksleiviams.
Jono TAMULIO nuotr.
išnaša: Yra matantys, kur vienam ar kitam kunigui būti geriausia.