Deimantinės vestuvės – lyg pasaka

Dei­man­ti­nės ves­tu­vės – lyg pa­sa­ka

Dei­man­ti­nes ves­tu­ves prieš Ka­lė­das at­šven­tę rad­vi­liš­kie­čiai Ber­na­de­ta ir Sta­nis­lo­vas Ga­vė­nai il­gaam­žės mei­lės re­cep­to ne­ži­no.

Mei­lė jiems – lyg tas žė­rin­tis dei­man­tas, ku­ris per še­šis bend­ro gy­ve­ni­mo de­šimt­me­čius ta­po la­biau nu­glu­din­tas ir dar bran­ges­nis.

Lai­ma AGA­NAUS­KIE­NĖ

alaima@skrastas.lt

Kas ry­tą – pus­ry­čiai į lo­vą

Rad­vi­liš­kio ra­jo­ne, Aukš­tel­kuo­se, gy­ve­nan­tys Sta­nis­lo­vas ir Ber­na­de­ta Ga­vė­nai ir po še­šių bend­ro gy­ve­ni­mo de­šimt­me­čių vis dar at­si­svei­kin­da­mi pa­si­bu­čiuo­ja, o žmo­na kiek­vie­ną ry­tą su­lau­kia vy­ro į lo­vą at­ne­ša­mų pus­ry­čių.

Ir taip – die­na iš die­nos, me­tai iš me­tų. Še­ši de­šimt­me­čiai – ir džiaugs­me, ir var­ge.

„Me­luo­čiau, jei­gu sa­ky­čiau, kad mū­sų tro­bo­je nie­ka­da ne­bu­vo dū­mų. Bu­vo. Bet svar­biau­sia, kad su­ge­bė­da­vo­me juos iš­sklai­dy­ti. Aš – val­din­ges­nė, jis – ty­les­nis, ra­mes­nis. Gal dėl to ir neį­sip­lieks­da­vo ug­nis šei­mo­je“, – sa­ko po­nia Ber­na­de­ta.

Kad žmo­na – pa­ti ge­riau­sia vi­sų ūki­nių šei­mos rei­ka­lų val­dy­to­ja, pri­ta­ria ir po­nas Sta­sys, sa­vo ant­rą­ją pu­sę pa­va­din­da­mas ne­pa­kei­čia­ma ūk­ve­de.

B. Ga­vė­nie­nė ne­gai­li ge­rų žo­džių vy­rui: „Die­ve ma­no, koks ge­ras žmo­gus – švel­nus, rū­pes­tin­gas“.

Kas pa­žįs­ta aukš­tel­kiš­kį S. Ga­vė­ną, šim­tu pro­cen­tų ga­li tam pri­tar­ti – jis ne­praeis pro ša­lį ne­pa­si­la­bi­nęs, ne­pak­lau­sęs, ko­kia svei­ka­ta, kaip se­ka­si. Ir vi­sa­da pa­si­svei­kin­da­mas kils­te­lės skry­bė­lę – neat­sie­ja­mą gal­vos ap­dan­ga­lą. Apie to­kius žmo­nes sa­ko­ma – „sme­to­ni­nis in­te­li­gen­tas“.

Sep­ty­nio­lik­me­tė Ber­na­de­ta į bū­si­mą vy­rą ir­gi at­krei­pė dė­me­sį dėl šių jo sa­vy­bių. Jai pa­ti­ko, kad į ūkį Ša­ky­no­je at­vy­kęs dirb­ti jau­nas zoo­tech­ni­kas yra ki­toks nei pa­žįs­ta­mi bend­raam­žiai vai­ki­nai.

To­dėl kai ki­tos mer­gi­nos ap­ta­ri­nė­jo, ku­riai iš jų ati­teks nau­jo­kas, Ber­na­de­ta, il­go­kai klau­siu­si jų šne­kų, ra­miai tars­te­lė­jo: jūs kaip sau no­rit, bet jis bus ma­no. Taip ir at­si­ti­ko – po me­tų po­ra at­šven­tė ves­tu­ves.

„Dei­man­ti­nės“ jau­ni­kio ei­lės – jau­na­jai

„Ne­bu­vo nei pirš­ly­bų, nei ves­tu­vių. Dvie­se nu­ve­žė­me pa­reiš­ki­mus ir nie­kas apie tai ne­ži­no­jo – tik tė­vai. Sunk­ve­ži­miu gruo­dį nu­va­žia­vo­me į Kur­šė­nus. Ji – ka­bi­no­je, o aš dan­ti­mis ka­le­nau vir­šu­je. Mū­sų ves­tu­vi­nė va­ka­rie­nė bu­vo – su­sė­dus ant pa­lan­gės su­val­gy­tos stri­me­lės. Di­džiau­sias tur­tas – pa­so­gai gau­ta te­ly­čia“, – šyp­so­da­ma­sis pa­sa­ko­ja S. Ga­vė­nas.

„Už­tat da­bar ko­kios ves­tu­vės bu­vo – apie to­kias nė sap­nuo­ti ne­sap­na­vo­me“, – vy­rą pa­pil­do po­nia Ber­na­de­ta.

Jų dei­man­ti­nės ves­tu­vės, ku­rio­mis pa­si­rū­pi­no vai­kai ir anū­kai, – su at­nau­jin­tais įža­dais, ar­ti­miau­siais žmo­nė­mis, svei­ki­ni­mais, lin­kė­ji­mais, įam­žin­to­mis įsi­min­ti­niau­sio­mis gy­ve­ni­mo aki­mir­ko­mis, ma­ni­kiū­ru, šu­kuo­se­na ir su­kne­le iki že­mės.

Na, to­kios – lyg iš pa­sa­kos, ku­rio­je po­nas Sta­nis­lo­vas sa­vo iš­rink­ta­jai dek­la­ma­vo pa­ties su­kur­tas ei­les:

„Ar pa­me­ni, bran­gio­ji, ger­vės skri­do

Ir kly­ka­vo kaž­ko gai­liai?

Tą ru­de­nį ra­žie­nom lai­mė bri­do

Ir dai­rė­si į mus bai­liai...“

Ir nors po­rai vai­kai bu­vo su­ren­gę ir auk­si­nių ves­tu­vių iš­kil­mes, dei­man­ti­nės su­kak­ties pa­mi­nė­ji­mas jiems – bran­giau­sias.

Ir džiaugs­me, ir var­ge

„Dei­man­ti­nė“ po­ra vie­nin­ga: bend­ro gy­ve­ni­mo pra­džio­je te­ko ir var­ge­lio pa­varg­ti, kol įsi­tvir­ti­no, kol su­lip­dė bend­rą gy­ve­ni­mą to­kį, ko­kį tu­ri da­bar.

Sun­kiau­sia, anot abie­jų, bu­vo pir­mai­siais san­tuo­ki­nio gy­ve­ni­mo me­tais, iš­si­kė­lus gy­ven­ti ne­to­li Pa­ne­vė­žio.

„Ku­rį lai­ką val­gė­me tik bul­ves su mar­ga­ri­nu. Nu­si­per­ki cuk­raus ga­ba­liu­kų – pi­ni­gų ne­be­lie­ka kit­kam. Kar­tą nu­si­pir­kom va­ka­rie­nei mar­me­la­do. Ei­nam su­si­ka­bi­nę, sva­jo­jam, ko­kia bus ska­ni va­ka­rie­nė ir tik tekšt mū­sų va­ka­rie­nė ant že­mės – li­kom be nie­ko“, – da­bar jau su šyp­se­na pa­sa­ko­ja po­nas Sta­nis­lo­vas.

Už­tat bend­ram po­mė­giui – šo­kiams – po­ra ras­da­vo lai­ko ir ga­li­my­bių ko­ne kiek­vie­ną sa­vait­ga­lį. Be Ga­vė­nų neap­siei­da­vo nei va­ka­ruš­kos lau­ke, nei šo­kiai kul­tū­ros na­muo­se. 10 me­tų abu su­ko­si šo­kio sū­ku­ry, vai­kus pa­lik­da­mi tai su­si­ras­tai auk­lei, tai mo­čiu­tei.

Kur be­gy­ven­tų – Pa­gi­riuo­se, Alks­niu­piuo­se, Skė­miuo­se ar Aukš­tel­kuo­se – jau­ną šei­mą vi­są lai­ką su­po ak­ty­vi veik­la: Ber­na­de­tą – mo­te­rų ta­ry­bos, ūki­nin­kių są­jun­gos ren­gi­niai, Sta­nis­lo­vą – dra­mos bū­re­lis, įvai­rių ren­gi­nių or­ga­ni­za­vi­mas.

At­si­ra­do ga­li­my­bių iš­vyk­ti į sa­na­to­ri­jas, tik į jas va­žiuo­da­vo po vie­ną – li­ku­siam šei­mos na­riui tek­da­vo rū­pin­tis vai­kais, gy­vu­liais.

Ar ne­bu­vo pa­vy­do sce­nų?

„20 me­tų kas­met iš­va­žiuo­da­vau į sa­na­to­ri­ją be jo­kių pik­tu­mų. Ga­li bū­ti bet kur, bet ko­kio­je kom­pa­ni­jo­je, tik vi­sa­da tu­ri ži­no­ti vie­ną pa­pras­tą da­ly­ką: ne­pa­mirš­ti, jog tu­ri šei­mą“, – vie­ną iš il­go ve­dy­bi­nio gy­ve­ni­mo re­cep­tų, juos abu ve­du­sių tuo pa­čiu ke­liu, pa­tei­kė B. Ga­vė­nie­nė.

Kai­mo ak­ty­vis­tai

B. Ga­vė­nie­nė pri­pa­žįs­ta daug ko iš­mo­ku­si iš sa­vo vy­ro. Var­gin­gą gy­ve­ni­mą gy­ve­nu­si ir iš­si­la­vi­ni­mo neį­gi­ju­si mer­gi­na su­ge­bė­jo pel­ny­ti Sta­nis­lo­vo drau­gų pa­gar­bą sa­vo links­mu­mu, mo­kė­ji­mu bend­rau­ti.

„Mū­sų gy­ve­ni­mas ne­si­baig­da­vo po dar­bų už­da­rius fer­mos du­ris. Su­si­tik­da­vo­me su kai­my­nais įvai­riau­sio­mis pro­go­mis – tai „žy­dau­ti“ per Už­ga­vė­nes kar­tu ei­nam, tai Jo­nų ar Onų svei­kin­ti. Sma­gu bu­vo“, – šyp­so­si „dei­man­ti­niai“ jau­na­ve­džiai.

Gal dėl to bend­rau­ti pra­tu­sių Ga­vė­nų so­dy­bo­je ke­lią nuo­lat at­ran­da ir trys jųd­vie­jų vai­kai, pen­ki anū­kai, dvi proa­nū­kės. At­va­žiuo­ja ir dar­bų pas tė­vus nu­dirb­ti, ir šven­čių švęs­ti.

Nors gar­bus am­žius Ga­vė­nams lei­džia dar­buo­tis vis ma­žiau, nuo pat jau­nys­tės ak­ty­vus po­nas Sta­nis­lo­vas ir šian­dien yra vie­nas ak­ty­viau­sių kai­mo bend­ruo­me­nės na­rių – tik­ras kai­mo švie­suo­lis, be ku­rio neap­siei­na bend­ruo­me­nės ren­gi­niai. Poe­tas, kai­mo kro­ni­kos, au­to­biog­ra­fi­nės apy­sa­kos kū­rė­jas.

83 me­tų S. Ga­vė­nas drau­gau­ja su kom­piu­te­riu, tu­ri drau­gų „fa­ce­boo­ke“, kar­tkartėmis pa­ko­men­tuo­ja jų gy­ve­ni­mo įvy­kius.

Ke­tu­ris de­šimt­me­čius Aukš­tel­kuo­se gy­ve­nan­tis ak­ty­vis­tas ap­gai­les­tau­ja, kad kai­mas pa­ma­žu tuš­tė­ja, sve­ti­mė­ja ir da­ro­si abe­jin­gas ak­ty­vių žmo­nių pa­stan­goms.

„Su­ren­gia kai­me ren­gi­nį, o sa­lė – pus­tuš­tė. Ga­li­my­bių gy­ven­ti ak­ty­vų ir įdo­mų gy­ve­ni­mą yra, ta­čiau no­rin­čių taip gy­ven­ti gre­tos tirps­ta“, – sa­ko kai­mo švie­suo­lis, jei tik lei­džia svei­ka­ta, į ren­gi­nius ei­nan­tis kar­tu su sa­vo Ber­na­de­ta.

Au­to­rės nuo­tr.

San­tuo­kos įža­dus at­nau­ji­nu­siai „dei­man­ti­nei“ po­rai gra­žų ju­bi­lie­jų pri­mins Sa­vi­val­dy­bės įteik­ti sim­bo­li­niai žie­dai.

As­me­ni­nės nuo­tr.

Ber­na­de­ta ir Sta­nis­lo­vas Ga­vė­nai prieš 60 me­tų su­si­tuo­kė be ves­tu­vi­nės su­kne­lės ir ves­tu­vių puo­tos.

„Dei­man­ti­niai“ jau­na­ve­džiai ko­ja ko­jon – vi­sus še­šis de­šimt­me­čius.

Sa­vo dei­man­ti­nių ves­tu­vių iš­kil­mes Ber­na­de­ta ir Sta­nis­lo­vas va­di­na sva­jo­nių ves­tu­vė­mis.

At­nau­jin­tus įža­dus pri­mins gau­ti dei­man­ti­nių ves­tu­vių do­ku­men­tai.