Naujausios
Sąjūdžio beprotnamyje
Į Sąjūdžio būstinę Vida atėjo iš tuometinio „Lietuvos ryšių statybos“ tresto Šiaulių montavimo valdybos, kur dirbo ekonomiste ir buvo išrinkta kolektyvo Sąjūdžio rėmimo grupės seniūne. Kokius metus stebėjo aplinką, visų kalbančiųjų uoliai klausėsi, tarsi siurbė į save naujo, Atgimimo laikmečio informaciją.
Būstinės lankytojų gretose buvo daug tokių, kurie pravėrę duris ir pasisveikinę, nuoširdžiai prisipažindavo nesuprantą, kas vyksta ir susirūpinę teiraudavosi, kas dabar bus. Tokiems greitai besikeičiančių įvykių sklidinas gyvenimas tarsi nuleido uždangą į ateitį.
Vida Atgimimo laikotarpio istoriją mokėsi pažindama dabartį, žmones, dalyvaudama įvykiuose. Dar daugiau patirties įgavo, kai savo atostogų kelialapį į Nidą atidavė Sąjūdžiui.
Pamačiusi, kaip 1989-aisiais po Baltijos kelio akcijos organizavimo mes su tuometiniu Sąjūdžio pirmininku žurnalistu Petru Balčiūnu esame pavargę, išleido mus pailsėti prieš beprasidedančių rinkimų maratoną. Pati liko budėti Sąjūdžio būstinėje.
Žinote, kokiais žodžiais ji mus pasitiko sugrįžusius? „Kaip jūs šitame beprotnamyje ištveriate? Ištisai skamba abu telefonai ir eina lankytojai...“
Granata „trilitriniame bate“
Daugiau pabudėti Sąjūdžio būstinėje Vida nebesisiūlė. Atsirado kitų veiklų. Pati buvo pasiūlyta į antrąją Šiaulių Sąjūdžio tarybą, aktyviai dalyvavo Socialdemokratų partijos atkūrimo veikloje. Buvo išrinkta į šios partijos respublikinį prezidiumą ir drauge su Vyteniu Povilu Andriukaičiu važinėjo po Lietuvą steigdami pirminius skyrius. Tokia buvo jos politinės karjeros pradžia.
Atkūrus Nepriklausomybę, Lietuva ruošėsi pirmiesiems savivaldos rinkimams. Čia jau Vida pasijuto savuose vandenyse, nes buvo dirbusi tuometinėje merijoje – Vykdomajame komitete, kapitalinės statybos skyriuje, kuriam vadovavo Zenonas Sabalys.
„Su juo nepajuokausi, reikalavo kas priklauso atlikti, todėl daug ko išmokau,“ – tą laikotarpį yra prisiminusi Z. Sabalio pavaldinė.
Kartu su Jonu Tručinsku, Henriku Karpavičiumi, Irenijumi Račkausku, Kazimieru Šaviniu analizavo municipalinę strategiją, vadovavo Sąjūdžio savivaldos komisijai. Išrinkus pirmąją Šiaulių savivaldybės tarybą, pradėjo dirbti sekretoriato vedėja. Vida buvo savotiška ryšininkė tarp tuometinės savivaldybės tarybos, mero ir Sąjūdžio. Ištobulino įgūdžius pateikti informaciją taip, kad gautų sąjūdininkų pritarimą vienu ar kitu svarstomu klausimu.
1991-ųjų sausio agresijos metu Vida Skačkauskaitė-Stasiūnaitė buvo vienintelė Šiaulių savivaldybės darbuotoja, sutikusi vykti į komandiruotę Aukščiausiojoje Taryboje. Daugiau savanorių neatsirado.
Tuo metu trūko žmonių, galinčių budėti Parlamento kabinetuose prie telefonų. Ten irgi buvo likę tik savanoriai – tarnautojai vyrai ir suvažiavę gynėjai. Palikusi namuose mažametį sūnų ir senyvą motiną, Vida buvo ten, kur labiausiai reikia.
O apie grįžimą iš sostinės verta prisiminti dar kartą, nes kelionė puikiausiai apibūdina Vidos drąsą, žaibišką orientaciją ir ryžtą veikti reikalingiausiu momentu.
Pasibaigus komandiruotei, Vidą į Šiaulius parvežėme kartu su Parlamente budėjusiais savanoriais, vykusiais Parlamento gynėjams ginklų ieškoti. Įvažiavimus į sostinę blokuodavo rusų tanketės, okupantai, stabdydavo automobilius, kratydavo keleivius, plėšikavo.
Pamatėme ant Ukmergės plento užropojusį šarvuotą gremėzdą, sustabdytą ir tikrinamą automobilį.
Niekada nepamiršiu trumpos, kapotos mūsų automobilio keleivių diskusijos. Šiauliečių savanorių gynėjų būrio vadas Antanas Kliunka: „Ar niekas nesivežate juodos uniformos ir ginklų? Liepiau palikti rūmuose. Gynėjas Algirdas Ulčinas: „Mano uniforma bagažinėje. Buvo gaila palikti, kad nedingtų. Ir granatą, va, turiu...“ Vida Skačkauskaitė- Stasiūnaitė: „Duok man tą granatą.“ Ir įsikišo ją į platų, žieminį medžiaginį batą. Tokia avalinę sovietmetyje „trilitriniais stiklainiais“ vadindavome. Vos spėjau iš rankinės ištraukti Sąjūdžio diktofoną ir įgrūsti ten, kur moterims saugiausia laikyti pinigus...
Nedidindamas greičio, ramiai, tanketę ir krečiamą automobilį aplenkė mūsų vairuotojas. Ilgai tylėjome. Kalbos dovaną atgavome tik privažiavę Ukmergę. Šiaulius pasiekėme sėkmingai. Nuėjusi į savivaldybę pranešti, kad grįžo iš komandiruotės, Vida prisiminė „trilitriniame bate“ tebeturinti granatą...
Beje, apie avalynę yra dar vienas mano draugės gyvenimo anekdotas. Šiaulių savivaldybininkai gavo pirmąjį užsienio savivaldybės kvietimą atvykti. Skambina man į sąjūdžio būstinę Vida ir skundžiasi, kad neturi pinigų naujiems batams, o ir nusipirkti nėra kur. Deficitas. Tai ar labai „nusibaigę“ paklausiau. Atsakė, kad pati susisiuvo ir juodais dažais lopus uždažė. Kuomet jau po jos septyniasdešimtojo jubiliejaus prisiminiau šį faktą, Vida juokdamasi atsakė: „Danai manė, kad čia toks modelis...“
Šiaulių princai prie namų
Po Nepriklausomybės atkūrimo įdomi naujovė buvo privatizavimas ir gandais apaugusi jo pradžia. Procesui vadovavo Privatizavimo komisija, o praktinę veiklą organizavo Privatizavimo tarnyba. Pastarosios viršininke, Šiaulių sąjūdžio tarybai delegavus, tapo Vida. Jai tuomet garsūs miesto berniukai, vadinami princais, net spaudimą darė, savas taisykles įvesti norėjo.
Gal dar yra šiauliečių, kurie mena keistoką „piketą“, kuomet princų ir jų bičiulių automobiliais nuo Vidos namų iki Privatizavimo tarnybos kelias buvo užstatytas. Tarnybos vadovę į darbą ir namo lydėjo policija. Vargas vyrams, nesupratusiems, kad moters, galinčios į batą įsimesti granatą, lengvai neįbauginsi.
„Žinai, kaip būdavo aukcionuose? Susirinkdavo į aukcionus Šiaulių berniukai ir mindavo ant kojos konkurentams. Jei kas nepaklusdavo ir nepasitraukdavo iš aukciono, kentėjo“, – prisiminė Vida.
O, va, pirmasis miesto burmistras Jonas Tručinskas situaciją suvokė. Todėl Vida netapo jo pavaduotoja. Turinčių tvirtą stuburą nepavaldysi... Tačiau meras Arvydas Salda įvertino organizacinius moters gebėjimus ir pakvietė ją į savo komandą, patikėjo vicemerės pareigas.
Politikos laiptais į kalną
Vidos Skačkauskaitės- Stasiūnaitės politinė karjera šovė į viršų.
Su socialdemokratų sąrašu išrinkta į 1996–2000 metų Seimą Vida liko opozicijoje. Aktyviai moteriai populistinių kalbų fonas nepatiko. Nuobodu. Nors pati yra pripažinusi, kad „susireikšminusiai pliurpti ir už nieką neatsakyti bei gauti už tai nemažus pinigus, yra puiku“. Tačiau toks „puikumas“ ne Vidos būdui.
Ji visą laiką buvo kūrybos žmogus, tačiau niekada neturėjo tvirtos, neišduodančios komandos. Be to, neteko gyvenime sutikti kito tokio žmogaus, kuris gebėtų taip operatyviai teoriją pritaikyti praktikoje.
Aktyvi šiaulietė Seime neliko nepastebėta. Ja domėjosi įvairių partijų atstovai. „O, Stasiūnaite, ir tu buvai Sąjūdyje?“ – pamatęs Šiaulių Sąjūdžio knygą stebėjosi Emanuelis Zingeris. O Vida visus dar labiau nustebino, kuomet metė pačios atkurtą socialdemokratų partiją ir drauge su Sąjūdžio prokuroru Artūru Paulausku ėmėsi Naujosios Sąjungos (NS) steigimo.
Ji vėl keliavo po šalį, steigė naujos partijos skyrius, tapo vienintele šios organizacijos atstove Seime.
„Pamačiau startinius NS reitingus. Dar nė dorai dirbti nepradėjome, o jau 5 proc. Supratau, kad čia nebebūsiu paskutinė“, – taip yra atsakiusi į mano klausimą, kam jai reikalinga vos ne tos pačios ideologijos partija...tik kitu pavadinimu.
Ir tapo NS vicepirmininke. Vėliau atsisakė Seimo narės mandato, nes buvo išrinkta į Šiaulių savivaldybės tarybą. Pastarojoje ji jau matė save pirmojoje pozicijoje. Likimo valia, Sąjūdyje įgytų derybinių įgūdžių ar municipalinės veiklos patirtimi vadovaudamasi Vida tapo Saulės miesto mere.
Pernykščių morkų lauke
„Na, dabar politiką darysiu aš viena,“ – yra Vida tokius žodžius ištarusi, kuomet ją Sąjūdis delegavo į Privatizavimo tarnybos vadovės postą. Tačiau realiai šią mintį ji bandė įgyvendinti įžengusi į Šiaulių mero kabinetą.
Tačiau politika – komandinis darbas. Šiame fronte vienas žmogus – ne karys. Be to, iki merės Vidos, Šiauliams vadovavo vyrai. Ar įsivaizduojate, kaip vyriškasis provincijos politinis elitas įsižeidė, kai moteris merė išvadino juos „senomis pernykštėmis morkomis“, kurias dera išrauti?
Tik nedidelis artimųjų bei pažįstamų medikų būrelis žinojo, kokiomis sąlygomis ilgus vertimo iš posto mėnesius dirbo Šiaulių merė moteris. Net karščiuodama ji atsisakydavo nedarbingumo pažymų, nes reikėjo saugoti vieną miestui svarbią įmonę. Šiauliams grėsė „Šiaulių energijos“ išnuomavimas „Rubikonui“. Du žmonės buvome liudininkais, kaip vienas rubikonininkas, nešinas dideliu portfeliu „gerų ketinimų“, buvo atvykęs susitikti su mere. Dabar tik spėlioti galima, su kuriuo ankstesniu Šiaulių meru buvo preliminariai susitarta dėl šios savivaldybės įmonės nuomos.
„Jūs, ponia Irena, pora minučių pavėlavote. Ką tik atsidarė merės kabineto durys, į sekretoriatą „iškrido“ portfelis, o po spiegiančio „lauk“, išlėkė svečias iš Vilniaus, – pamatęs mane informavo merės darbuotojas.
Girdėjau tą Vidos riksmą ir koridoriuje prasilenkiau su nenusakomos veido spalvos „Rubikono“ vadu. Todėl, kai dabartinis Šiaulių meras Artūras Visockas vėl girsis savo nuopelnais dėl žemų šilumos kainų, bent prisiminkime, kodėl mokame ne „Rubikonui“ ir daug mažiau nei vilniečiai.
„Stasiūnaitė autobusų stotį nugriovė“
Štai ir padėjau dar vieną merės Vidos išvertimo iš pareigų dėlionės dalį. Moteris vadovė drąsiai naikino buvusius galimus vyrų – vadų suderėjimus. Ar tikite, kad tokius veiksmus geba atleisti politikos ir verslo biznio samplaikos puoselėtojai?
O tų perversminių dėlionių buvo daug. Kai kurias „inicijavo“ pati Vida, tuo duodama peno bobučių apkalboms ir žiniasklaidos temoms. Tai parašiutu leidosi. Tai balionu kilo. Tai prie sidabrinio kostiumėlio ir tokių pat basučių prisitaikė valdišką mersedesą... Tai mugės metu, viso miesto ir fotografų akivaizdoje nužingsniavo Vilniaus gatvės bulvare sustatytais stalais... Galiausiai, iki šių dienų gajus gandas, kad „Stasiūnaitė autobusų stotį nugriovė“.
Pasikartosiu. Vienas žmogus negali „daryti politikos“ t.y. priiminėti Lietuvai, miestui, gyvenvietei reikšmingų sprendimų. Visada – tai kolektyvinė atsakomybė. Rankutes kelia Seimo, savivaldybės ar konkrečios bendruomenės nariai. Todėl Vidos vienasmeniški sprendimai buvo įmanomi tik jos privačiame gyvenime. Balsavo visa tuometinė Tarybos dauguma. Taigi, politikai, leidę nugriauti šiauliečių taip brangintą senąją autobusų stotį, vėliau visą atsakomybę peradresavo merei, pareikšdami jai nepasitikėjimą.
Pirmoji ir kol kas vienintelė Šiaulių merė moteris buvo atstatydinta tik iš antro karto. Pirmojo perversmo metu tarybos narių balsai pasidalino po lygiai: 15 – UŽ, 15 – PRIEŠ.
Priminsiu, kur dingo 31-asis tarybos nario balsas. Aš nedalyvavau balsavime. Nei rinkdama miesto merę, nei ją „versdama“. Pirmuoju atveju Vidai pakako jos SUFORMUOTOS valdančiosios daugumos balsų. Formaliai galėčiau paaiškinti, jei aš nerinkau, tai nėra reikalo ir ką nors atstatydinti.
Tačiau paprastai, žmogiškai, sąžiningai derėtų prisipažinti. Nesu gimusi politiniams žaidimams. Pastarieji retai būna dori ar naudingi daugumai piliečių. Kuomet ambicijų ragus suremia privačių interesų keršto grupės, aukų neišvengiama.
Vidą išdavė į Tarybą atsivesti žmonės. Išgirdęs, kad V. Skačkauskaitę- Stasiūnaitę partijos skyriai remtų Prezidento rinkimuose, praskydo ir bendražygis, NS pirmininkas Artūras Paulauskas. Pastarasis konkurencijos nepakentė, ir vyrų vendeta įvyko.
Naujosios Sąjungos Šiaulių skyrius, kuriam tuo metu pirmininkavo Seimo narys Valerij Simulik, Vidą pašalino iš jos pačios įsteigtos partijos „už NS programos nevykdymą“.
Šiaulių merė moteris buvo paaukota ant politinės konkurencijos, pakurstomos bobiškais pletkeliais, aukuro.
2000–2003 metų – pirmoji ir paskutinė mano kadencija Savivaldybės Taryboje buvo didžiulis išbandymas. Tų dienų dienoraščio įrašai neleidžia pamiršti, kaip mane agitavo miesto politikai:
Valentinas Mazuronis: „Vasinauskaite, tu nieko nesupranti, nes tik dabar tave išrinko. Esi visai buka, todėl pasiklausyk, ką turintys didesnę patirtį aiškina“.
Alfredas Lankauskas: „Mes ne Stasiūnaitę verčiame. Mes atstatydiname Paulausko vicepirmininkę.“
Vytautas Juškus: „Kodėl tu nebalsuoji už merės atstatydinimą? Bijai, kad Volkovą meru išrinks? Tai bus ir kitų kandidatų.“
Algimantas Sėjūnas: „Tu griauni savo politinę karjerą. Politikoje draugų nėra“.
Ką supras tauta?
Patirtys municipalinės politikos baruose gerokai sumažino idealizmo dozę mano gyvenime. Pirmą kartą patekau į Kauno klinikų kardiologinį skyrių. Nutiko ir kurioziškų, tačiau išliekamąją vertę turinčių dalykų – mane pašalino iš Tėvynės Sąjungos. Už nepaklusimą partijai ir „už Naujosios Sąjungos programos vykdymą“.
Šiandien iš šios organizacijos daug kas išeina savo noru, nes nebeatpažįsta to tautinio darinio, kuris buvo įsteigtas prieš 30 metų.
Prisimindamos savo aktyvaus politikavimo dienas, iki šiol negalime nesikvatoti, lygindamos valdiškas pašalinimo iš partinių organizacijų formuluotes: vieną – neva už ne savo programos vykdymą, kitą – už savosios nevykdymą.
Beje, nuo tų dienų praėjus 20-mečiui, pastebėjome savotišką ryšį. Konservatorės draugę Vidą iš NS pašalino buvęs konservatorius V. Simulik.
Nedaug kas iš smerkiamuosius traktatus rašiusiųjų išsaugojo savo partijas, postus, karjeras. Esama tokių, kuriems šiandien gėda, kad priklausė nunykusiai arba ideologiškai tebevegetuojančiai partijai.
Jeigu išlieki nenužmogėjęs, gyvenimas ir be politinių karjerų – nuostabus.
Vida dirbo dėstytoja Šiaulių universitete, Šiaulių kolegijoje. Ją ne valdiškai mylėjo ir gerbė studentai. Vida mokėjo viešojo administravimo paskaitas talentingai pailiustruoti asmeninės patirties pavyzdžiais. Ji įsteigė ir vadovavo Šiaulių universiteto Mokslo ir technologijų parkui, buvo UAB Regiono plėtros centro direktorė. Moka rusų, anglų, vokiečių kalbas. Stažavosi Estijoje, Kroatijoje, Izraelyje. Dalyvavo tarptautinėse konferencijose. Yra kviestinė lektorė – skaito paskaitas, vadovauja projektams, Lietuvos ir pasaulio įvykius komentuoja radijo laidose.
Jos turiningame gyvenimo aprašyme tuščias tik vienas – apdovanojimų skyrius. Manęs tai nenustebino: jei šiais laikais darbštus žmogus neįvertintas apdovanojimu, vadinasi, jis labai neparankus valdžiai.
Tačiau Vida ją pažįstančius stebina iki šiol. Dar nesutikau nė vieno buvusio Seimo nario ar mero, kuris būtų globojęs senukus užsienyje. O Vida ir šioje srityje turi neįkainojamos patirties, nes oficialiai, įdarbinimo agentūros rekomenduota, ji ilgus metus Vokietijoje slaugė vienišus asmenis ir nedejuodama pasidvigubino pensiją.
Taigi, ar norėtumėte nužingsniuoti bent dalį mano draugės Vidos gyvenimo kelio, avėdami sidabrines basutes ir vilkį tokios pat spalvos kostiumėlį? Ar išdrįstumėte pakilti oro balionu į padebesius ir, instruktoriui padedant, pirmą kartą nusileisti parašiutu? Tuomet pajustumėte, kad šie veiksmai nekenkia miesto infrastruktūrai ir visuomenės gerovei. Tik suteikia peno tuštiems įtarimams bei plepalams, kurie iš politikos aukštumų nutrenkia žmogų žemyn be jokių apsaugos priemonių.
Beveik girdžiu racionalų Vidos patarimą: Neklausk. Vis tiek Tauta nesupras.
Šis posakis jos – mėgstamiausias. Ir meraudama dažnokai, prieš ryždamasi kokiam netradiciniam sprendimui, jį tarstelėdavo.
Ar gailiuosi, kad, nepaklusdama partiniam sprendimui, neišdaviau nerašytų ilgametės draugystės taisyklių? Nė kiek. Dar daugiau. Manau, kad tai yra vienintelis mano gyvenime nuopelnas, kuriuo galiu didžiuotis. Net, jeigu Tauta nesupras...
