Naujausios
Megztiniai virsta rankdarbiais
Kūrybos pradžių pradžia V. Žukienė vadina nedidelius nunertus kamuoliukus – vėžliukus, pelytes ir kitus gyvūnėlius – užpildytus kokiu nors kamšalu. Kamuoliukus-adatines greitai pamėgo šiaulietės draugės ir pažįstamos. O „Motinos Teresės šeimų namų“, kuriuose Violeta kartais apsilanko, bendruomenės moterys, pamačiusios minėtus darbelius, Violetą tiesiog atakavo prašymais nunerti pelyčių ir vėžliukų.
„Vėžliukai labai labai gražūs, bet su jais daug darbo“, – šypsosi šiaulietė.
Idėja nerti keliametres storų siūlų pyneles, o paskui jas priklijuoti prie namuose užsilikusių daiktų – dėžučių, puodelių kibirėlių ir t. t. – poniai Violetai gimė kažką panašaus pamačius internete. Kūrybos procesas šiaulietę užkabino taip, kad nekantraudama išardė seną megztinį ir iš į kamuolį suvyniotų siūlų nunėrė ryškios spalvos juostelę, kurią karštais klijais prilipdė ant pirmo rasto indelio.
Veikla moterį taip sudomino, kad greitai namuose nebeliko niekniekių, kuriuos ji galėtų „apšiltinti“. Tada ėmėsi ir „didesnių projektų“ – apklijavo rastas batų dėžutes, svogūnams, vaistažolėms, kitoms gėrybėms naudojamus dubenis, o iškarpiusi norimas formas papuošė plastikinius butelius.
Neseniai vietą V. Žukienės namuose rado ir didelės prekybinės dėžės – apklijavo jas pačios nunertomis pynelėmis ir pavertė daiktadėžėmis.
Kiek metrų pynelės per kelerius metus yra nunėrusi, V. Žukienė neskaičiuoja, sako, kad jai kūryba – ne dėl skaičiaus, o dėl maloniai praleisto laisvalaikio.
„Siūlams neišlaidauju, palaukusi, kol kaina bus minimali, dažniausiai „lapatynuose“ nusiperku megztinių, kurie turi tikti ardymui ir būti tinkamo storio. Daiktus, kaip sakoma, prikeliu naujam gyvenimui. Va, kaimynė užsiprašė „apmegzti“ dubenį svogūnams susidėti, kita šeimininkė užsinorėjo siūlo dėtuvės“, – atvirauja pašnekovė.
Juokiasi, neretai sulaukianti labdaros parduotuvės darbuotojos klausimo, ką darys iš tiek megztinių. Į šį klausimą atsako su šypsena, kad visus namus reikia apmegzti.
Ir būtinai ieško, kad ardyti skirti megztiniai būtų ryškių spalvų. Kaip kitaip sukurtų smagų, akį traukiantį daiktą?
Gruzdžių ambulatorijos Paliatyviosios pagalbos darbuotojoms pasiūlius, V. Žukienė neatsispyrė ir dar vienam iššūkiui – surengti personalinę savo kūrybos darbų parodą Šiupylių bibliotekoje.
Prieš gerą savaitę į Šiupylius nuvežė net keturis didelius maišus įvairiausių rankdarbių. Dabar jau aišku, kad Violetos kūriniai sulaukė didžiulio pasisekimo – buvo tiesiog graibstomi gausių parodos lankytojų.
Moteris neatmeta, kad sėkmingą sumanymą kada nors pakartos – juk kurti grožį taip malonu.
„Ne tik malonu, bet ir naudinga, nes užsidirbus laikas tiesiog skriete skrieja, pasimiršta visi skausmai ir nuotaika pakyla, pavyksta mintis nukreipti malonia linkme. Patarčiau kiekvienam namuose susirasti kokį nors malonų užsiėmimą. Man minčių tai jau tikrai netrūksta“, – sako moteris.
Kūryba prasidėjo persikrausčius
Ponios Violetos šeima kadaise gyveno dideliame nuosavame name, kur turėjo šiltnamius ir vertėsi gėlių, sodinukų auginimu bei prekyba.
Numirus tėvams, abu su vyru persikraustė gyventi į butą – namo išlaikymas ir su metais atsirandančios problemos, tokios kaip prakiuręs stogas ar sugedusi krosnis, gaunant nedideles pensijas, tapo finansiškai sunkiai pakeliamos. Ką jau kalbėti apie anglis, malkas, kurių reikia šildymui.
Persikrausčius į butą, liko kur kas mažiau veiklos. Tada ir sėdo prie rankdarbių, net papildomą stalą tam reikalui pasistatė.
„Vyras tik ranka į mano užsiėmimą numoja. Aš radau ką daryti, o jis vis padejuoja, kad nėra ką veikti, išskyrus šuns pavedžiojimą. Taip ir pasiskirstėm – aš klijuoju, o jis vaikšto su šuniuku“, – pasakoja pašnekovė.
Jaunystėje, prisimena, ir mezgusi, ir vainikėlius pynusi, ir verbas kartu su mama iš pievų gėlių kurdavusios. Deja, bėgantys metais atsiuntė ligą, kartu įteikdami kompensaciją – kūrybinę veiklą.
