Naujausios
Likimo išpildyta svajonė
R. Veršinskienė sako niekada neskaičiavusi darbo dienų: nelaukdavo penktadienio, kad ateitų išeiginės, nesijaudindavo dėl pirmadienio, kad vėl reikės į darbą. Darbe norėjosi būti nuolat.
Prekybos ir verslo skyrius visoje Lietuvoje išgarsėjo rekordais – juokauta, kad ir pats skyrius vertas įrašyti į rekordų knygą, kaip pasiekęs daugiausia rekordų.
Paskutinis rekordas buvo fiksuotas adventui prasidėjus – didžiausios adventinės žvakės. Vėliau parafinas pasitarnavo geriems darbams – buvo perlydytas apkasų žvakėms, kurios iškeliavo į Ukrainą.
Prekybos ir verslo skyrius sukūrė ir daugiau tradicijų – jų kepti kalėdaičiai, pagaminti skanėstai pasiekia daug stalų. Jau ne vienerius metus diplomai skyriaus absolventams įteikiami Šiaulių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčioje.
– Vadovaujate skyriui, kuriame pati mokėtės. Kokia jūsų karjeros istorija – nuo profesinės mokyklos mokinės iki socialinių mokslų daktarės, skyriaus vedėjos?
– Visada norėjau būti mokytoja. Būti mokytoju man atrodė kažkas tobula, nepasiekiama. Kaupdavau sąsiuvinius, rašydavau kreida ant krosnies, spintelių. Kiemo draugus susikviesdavau ir mokiau, bet niekada neišdrįsau pasakyti, kad noriu būti mokytoja. Sakydavau, kad būsiu pardavėja.
Esu smalsi, mokyklą Lygumuose baigiau su pagyrimu. Stojau į mediciną Vilniaus universitete. Šeštas egzaminas buvo chemija žodžiu. Iš viso turėjau gauti 36 balus, gavau 35, nes nepatikslinau naujausios Butlerovo teorijos apie atomus versijos.
Manau, būčiau fantastiškai gera bendrosios praktikos gydytoja, turbūt gyvenčiau ligoninėje. Aš ir mokykloje gyvenu, bet ligoninėje, ko gero, gyvenčiau dar labiau. Gal toks likimas. Dabar galvoju, gal ir gerai, kad tos teorijos nemokėjau. O tada parvažiavau namo, pasakiau, viskas.
Mama, paėmusi dokumentus, man nieko nesakiusi nuvažiavo į Šiaulius. Į šią mokyklą. Nežinau, ką ji sakė, bet grįžusi pranešė, kad rugsėjo 1 dieną turiu važiuoti tokiu adresu, mokytis pramoninių prekių žinove.
Atvažiavau čia. Sąžiningai mokiausi. Stimulo gal nebuvo, gaudavau dešimtukus. Po metų gavau pasiūlymą iš direktorės Joanos Radavičienės padirbėti Dviračių gamyklos teritorijoje buvusioje parduotuvėje. Pasiūlė suderinti mokslus su darbu. Jei darbas patiks, baigti mokslo metus galėsiu eksternu. Dirbau aprangos skyriuje, apyvarta buvo gera, mane iškėlė į audinių parduotuvę centre. Pagal grafiką atsiskaitydavau egzaminus ir dirbdavau. Mane parduotuvėje mylėjo kaip savo vaiką, šiai bendruomenei iki šiol dėkinga. Parduodavau daugiausia, išmokau visos meistrystės. Galvoju, kad viską lemia bendravimas. Laikas buvo sunkus, bet man sekėsi.
Vieną dieną į parduotuvę atėjo direktorė J. Radavičienė. Sako, mums reikia nemaisto prekių mokytojo. Sutikau net negalvodama. Ateinu, vadovėlis 1972 metų „Pramoninių prekių mokslas“. Visos medžiagos reikia ieškotis pačiai, o man reikėjo būti stropia mokytoja.
Visą laiką jaučiau poreikį mokytis. Po profesinės mokyklos baigiau V. Dudėnienės aukštesniąją verslo vadybos mokyklą. Išmokau kalbų, verslo dalykų. Mokslai truko trejus metus, baigiau dešimtukais. Tada atsirado vakarinės studijos, stojau į Šiaulių universitetą, atpyliau dar penkerius metus, visą laiką dirbdama mokykloje. Tada jau reikėjo magistrantūros, įstojau į KTU Šiaulių fakultetą, verslo vadybą – dar dveji metai mokslų.
O tada sumaniau, kad reiktų parašyti disertaciją. Direktorė išėjo ir parekomendavo mane tapti skyriaus vadovu – pamaniau, kad turiu būti bent vienu laipteliu aukščiau nei kolegos. Nuvažiavau pas profesorių R. Laužacką, pasakiau, kad noriu mokytis, jis mane išklausė.
Grįžusi namo gavau profesoriaus laišką, kad Europos Sąjungos fondas Belgijoje skelbia konkursą ir pasiūlė dalyvauti. Man pavyko gauti finansavimą. Disertacijas apsigynėme tik trys iš dvidešimties. Mano tema buvo „Darbuotojų lojalumas švietimo organizacijai profesinio rengimo kaitos kontekste“.
Dar esu dirbusi Šiaurės Lietuvos kolegijoje. Manęs klausia, kodėl nepasirinkau kitokių profesijų kitose sistemose? Pasakysiu galbūt neetiškai, bet buvau taip susirgusi valdymo vadybiniais procesais, kad savo mokyklą laikiau mokomąja laboratorija. Visas teorijas, kurias vadybiškai mokiausi, įgyvendinau praktiškai.
– Kiek dabar Prekybos ir verslo skyriuje turite mokinių? Kiek baigusiųjų mokslus įsidarbina?
– Rugsėjo 1 dieną buvo 470 mokinių, surinkome per 200 pirmakursių – visas planuotas grupes. 76 procentai mano mokinių įsidarbinantys. Šiandien prioritetas skiriamas inžinerinėms specialybėms, tikrai su tuo sutinku, bet inžinieriui reikia ir valgyti, ir aptarnavimo, reikės socialinių paslaugų, ikimokyklinio ugdymo ir t. t. – be mūsų niekaip. Mūsų skyriaus specialybės puikiai integruojasi.
– Kokį laiką dabar išgyvena jūsų skyrius?
– Atkeliavo reforma. Šiaulių profesinio rengimo centre (dabar – Šiaulių technologijų mokymo centras – red. past.) buvome visi pakankamai skirtingi, bet turėjome veiklos planą ir prisidėdavome prie bendrų organizacijos rezultatų. Ar buvo konkurencija? Taip, mums sekėsi, bet aš negaliu sakyti, kad kitiems nesisekė.
Esu gavusi ne vieną pamoką, po kurios į švietimą pradėjau žiūrėti ne pro rožinius akinius. Kad kažkas yra negerai švietime, pradėjau suprasti per atestacijos procesą, jis vyko gal prieš 4 metus. Supratau, kad švietime susitarimai, o ne gebėjimai lemia.
Bandau eiti į priekį, bet jaučiu spaudimą. Prisiminiau tokį ekonominį dėsnį: kam man stengtis, jei vis tiek duos. O dabar aš turėčiau sakyti: kam man stengtis, iš manęs atims.
Skyrius išgyvena permainas. Mes už reformas, bet svarbu, kas įgyvendina reformą, su kokia misija keliaujame, kokį tikslą turime. Vedantysis žmogus turi būti autoritetas. Mes turime suprasti, kad čia ne vienos ar dviejų dienų rezultatas. Kai įvyksta tam tikrų organizacijų susijungimas (o jos įsikūrusius ne vakar), reikėtų įvertinti, kokios istorijos ir kokios kultūros susiburia. Esame skirtingų vertybių žmonės, jau nekalbu apie kartų skirtumus – turbūt esame nesusikalbėjimo fazėje, mūsų rezultatų siekimas labai skirtingas.
Vieniems svarbus pats rezultatas, kitiems svarbiau procesas. Jei esu vadovas, turiu tartis su bendruomene, o kalbėjimo šiandien labai trūksta. Vadovui reikia kompetencijų bagažo. Galų gale turime dokumentus, tvarkas. Galvodamas apie konkurenciją turi mokytis, eiti į priekį. Bet paprasčiausias būdas – gąsdinti, žeminti, atimti. Aš ir mano kolegos išgyvename skaudų dalyką, kad žmonės, kurie daug metų dirba šioje organizacijoje, buvo atleisti be padėkos ženklo.
Be visų bazinių kompetencijų yra vertybių komplektas. Turime išdiskutuoti, kas mūsų organizacijoje svarbiausia ir įsipareigoti laisva valia susitarimo laikytis.
Vadovaujuosi tokia taisykle. Buvo penkios varlės ir norėjo įlipti į stulpą. Visi iš šono juokėsi, kvailės, kaip įlips. O viena ėmė ir įlipo, nes ji buvo kurčia. Arba, sakoma, jei turi tikslą – eik, nors šunys ir loja, nes jeigu atsigręši į kiekvieno šuns gerklę mėtyti akmenų pamirši, ko ėjai.
Šiandien svarbu žinoti, ko žmonėms reikia, ar pinigų, ar kūrybinės laisvės. Tai ir parodo mūsų profesijos mokytojo arba švietimo darbuotojo prestižą, kokį kelią renkamės.
Mokosi vertybių
– Kas jums, kaip skyriaus vedėjai, svarbiausia formuojant komandą, bendruomenę?
– Visada žiūrėjau, kad nebūtų asmeniškumų, niekada netaikiau principo myliu-nemyliu. Ieškojau labai skirtingų kompetencijų žmonių, kad kiekvienas jaustųsi lyderis komandoje.
Aš atnešu idėją, o idėjų būna daug. Visose veiklose pati dalyvauju, šluoju, nešu, kerpu. Jei kažką padarėme, visi padarėme, negaliu prisiimti sau galutinio rezultato. Ar man sekėsi? Sekėsi, neturiu nė vieno tėvo skundo. Mes nesame iš tėvų per tiek metų paėmę nė vieno cento, visada ieškojome partnerystės, kad būtume įdomūs savo projektais. Jei esi kūrybingas, save realizuosi.
– Ar per vadovavimo metus pavyko įgyvendinti idėjas, lūkesčius?
– Vienas iš esminių profesinio mokymo principų – kad kiekvienas turėtų galimybę mokytis, prieinamumas. Šiandien, ko gero, mūsų stipriausia pusė – nuotolinis mokymas. Dėkoju VDU kolegoms, kurie pagelbėjo konsultacijomis, kad mokymas vyktų labai kokybiškai, kad galėtume archyvuoti medžiagą. Gali mokytis dirbantys, vaikus auginantys, žmonės su negalia. Atsimenu, kai startavome su elektroninės prekybos programa, mano mokytojai sakė, ką čia sugalvojai?! Vieną mėnesį pati dirbau, tada užkrėčiau kolegą Mindaugą Bartkų, mūsų abiejų pavyzdys leido suprasti, kad nieko nėra neįmanomo. Mano komanda verta didžiausios pagarbos.
Dar galvoju apie socialinę partnerystę. Suskaičiavome 107 socialinius partnerius – tikrus, ne „ant popieriaus“. O socialinių partnerių pagarbą reikia užsitarnauti.
Yra ne tik lojalumas komandai – organizacijai, bet ir lojalumas profesijai. Labai svarbu ir lojalumas laisva valia vadovui, kai žinai, kad su juo gali kalnus nuversti. Visada norėjau būti ta, kuria tikėtų. Gal taip susikūriau išskirtinumą.
Dar yra daug ką nuveikti. Į profesinį mokymą investuojama daug, į sektorinius mokymo centrus – daug, bet jei nėra turinio? Gali prisistatyti įrengimų už milijonus, bet jais niekas nedirbs? Arba – apie kokią kultūrą kalbame, jei bibliotekas priskyrėme ūkiui, bibliotekos priklauso ūkvedžiui? Čia – mentaliteto klausimas.
– Skyriuje daug dėmesio skiriate papildomam ugdymui, lavinimui: organizuojate ekskursijas, susitikimus su įdomiais žmonėmis iš visos Lietuvos, rengiate tiesiogines transliacijas „Pusryčiai su...“.
– Aš, kaip organizacijos vadybininkas, padedu sujungti grupines veiklas. Pavyzdžiui, pakviestas kažkurios profesijos atstovas paskatina nebijoti, pasakoja įvairiausias istorijas, vaikai išsižioję klausosi. Negali būti tik profesijos žinovas, mechaninis įrankis. Būtina ugdyti bendražmogiškas vertybes. Gali kažko profesionaliai nemokėti, bet pirmiausia turi būti žmogus.
Dabar ministerija kalba, kad gal mokiniams, neišlaikiusiems egzaminų po 10 klasių, reikės ateiti į profesinį mokymą. Mano komanda šiuo metu galvoja, kokias programas galėtų pasiūlyti atėjusiems.
Pakovoti teko ir už prekybos sektoriaus profesinį standartą, nes buvo planuojama nueiti paprasčiausiu keliu, neįdedant pastangų. Esu nepatogus žmogus, sąžiningai atlieku darbą. Jei būtume parašę blefą ir ruoštume mokinius pagal blefą? Ką darbdavys sakytų? Bet niekam neįdomu. Yra žmonių, kurie ramia sąžine tai daro, nes tuo metu pinigus moka. Tai visos sistemos klausimas.
Kūrėjas, o ne vykdytojas
– Daug metų dirbate švietimo sistemoje. Kaip per tą laiką keitėsi požiūris į profesinį mokymą?
– Įsivaizduokime, baigi profesinę mokyklą, pradedi studijuoti, turi tam tikros darbo patirties ir tau sako: ateik į mokyklą, o paskui tapk vadovu.
Yra Pigmaliono teorija, labiau psichologinė, bet labai tinkama vadybai. Tikėk tuo, kokį vaizdinį nori matyti. Jeigu tikėsi vaizdiniu iš anksto, rezultatas ateis savaime, nes tavo elgsena bus tokia. Pavyzdys: ateina direktorius rugsėjo 1 dieną ir sako mokytojai: duodu tau grupę, jie absoliučiai nemokytini (nors iš tiesų yra atvirkščiai). Ir duoda grupę kitam mokytojui, sakydamas: jie tobuli. Kaip keičiasi mokytojo elgsena, gavus tokią informaciją? Kam stengtis, jei vis tiek nemokytini. Arba – jei tobuli, aš jiems turiu dar daugiau duoti. Taip vienų rezultatai krenta, kitų pakyla.
Kai atėjau dirbti, sakiau: mano mokykla bus geriausia. Kūriau vaizdinį: profesionalūs mokytojai. Pirmiausia reikėjo sukurti mokytojų ir mokinių santykius. Mes išmokome. Turime daugiausia specialiųjų poreikių mokinių, tėvai ir vaikai jaučiasi saugūs. Dabar sprendžiama apie integraciją – o mes tai darome jau 10 metų. Pas mus mokiniai ateina kaip į namus, nes tuos namus kartu sukūrėme.
Juk anksčiau į profesines mokyklas ateidavo patys prasčiausieji. Jeigu žiūrėtume pagal profesorių R. Laužacką, yra dėstytojas, mokytojas ir profesijos mokytojas. Bet ši profesija sudėtingiausia, profesijos mokytojas turi būti ne tik profesijos žinovas, bet dar reikia bazinių dalykų: specialiosios pedagogikos, psichologijos, pedagogikos.
Aš dar metus mokiausi pedagogikos, turiu mokytojo kvalifikaciją. ISM pusę metų studijavau psichologijos modulį. Vis dar galvoju apie kitus modulius – gal ateityje. Dabar reikia keliauti į priekį, galbūt atnaujinti maždaug 60 procentų tyrimų disertacijos, pagalvoti apie habilitaciją.
Ką aš išgyvenu? Pokytį. Esu Vandenio ženklo atstovas, esu už judesį, pokyčius, atsinaujinimą ir mokymąsi.
– Vasario 3 dieną jums sukanka 50 metų, ką sau palinkėtumėte?
– Kad gėrio būtų daugiau. Negalima galvoti, kad kiekvienas žmogus yra priešas.
Linkiu, kad komandoje išliktų vertybinis pagrindas. Esame pasiekę 30 rekordų. Kad įsidirbtume kaip vienas mechanizmas, man reikėjo 10-ies metų. Niekas nieko nedavė ant lėkštės: nei komandos, nei sektorinių centrų, nei partnerių, nei mokinių, nei tėvų, nei nuotolinio mokymo, nei rekordų.
– Ar bus ir 31-as rekordas?
– Apie jį galvoju, vizijose yra.
