Naujausios
Pajausti subtilias emocijas
Su režisiere kalbėjomės ketvirtadienį – išvakarėse, balandžio 6 dieną, Vilniuje vyko filmo „Drugelio širdis“ išankstinė premjera.
– Filmas jau yra laimėjęs prestižinį Europos vaikų filmų asociacijos (ECFA) apdovanojimą Belgijoje, du apdovanojimus festivalyje Prancūzijoje, buvo atrinktas tarp geriausių Europos filmų jaunajai auditorijai, parodytas „Schlingel“, Miunsterio ir Švabijos Gmiundo festivaliuose Vokietijoje, „Cinekid“ Nyderlanduose, „Filem‘on“ festivalyje Belgijoje, Oulu festivalyje Suomijoje, socialinio kino festivalyje Prancūzijoje, festivaliuose Turkijoje bei Švedijoje. Už šį filmą ir kinematografijos vaikams puoselėjimą pernai buvote apdovanota Lietuvos kinematografininkų sąjungos metų apdovanojimu. Po kelionių Europoje „Drugelio širdis“ pristatyta Lietuvos žiūrovams – kokiomis emocijomis gyvenate po išankstinės premjeros?
– Salėje buvo beveik 600 žmonių, šitiek emocijų, bendrystės! Žmonės pasiilgę vilties, gerumo, jautrumo, žmogiškų emocijų niuansų. Žmonės labai skirtingai reaguoja – vieniems graudu, kitiems linksma. Čia yra pats brangiausias žiūrovas, nes filmas buvo kurtas Lietuvos žmonėms, o ypač – Lietuvos vaikams. Ilgą laiką mes neturėjo filmų vaikams – šiandien jaučiuosi kaip kūdikį pagimdžiusi! Laiminga mama!
– Kodėl filmai vaikams nėra dažnai kuriami?
– Filmą vaikams kurti ir labai brangu, ir nelabai populiaru, tai yra auditorija, kurią reikia sudominti, išlaikyti jos dėmesį. Jeigu neįdomu, pradeda iškart šurmuliuoti, stotis, kažką daryti. Tuo labiau, kad mūsų vaikai labai pripratinti prie holivudinio, trenksmingo filmo, kur visko daug, viskas staiga vyksta – čia kaip priprasti prie aštrių prieskonių, paskui labai sunku jausti subtilius skonius.
Kurti vaikams tikrai nėra lengva. Jei pradedame su vaikais kalbėti ramiau, subtiliau, dažnai sakoma: čia jau filmas nebe vaikams, čia jau filmas apie vaikus saugusiems, tarsi mes nepasitikėtume mūsų mažųjų sugebėjimu pajausti subtilias emocijas.
Premjera parodė, kad iš tikrųjų mūsų vaikai yra labai jautrūs. Jaučiau, kad auditorija beveik dvi valandas (filmo trukmė 1 valanda 48 minutės) kvėpuoja vienu ritmu, tarsi vienas didelis kūnas. Buvo labai gera.
– Kalbėdama apie kūrybą, anksčiau esate minėjusi, jog „kalbate apie tai, kas virpina širdį“. Šis filmas – irgi vienas iš tokių?
– Žiūrėdami filmą žmonės išgyvena skirtingas emocijas, nes turi skirtingas patirtis, ateina iš skirtingų savo gyvenimų – nenorėčiau užkoduoti, kad būtinai žiūrovas turi išgyventi konkrečius jausmus. Po filmo kažkas pasakojo savo vaikystės įspūdžius, kažkas apie gyvenimą mažame miestelyje. Svarbiausia, kad žmogus išgyventų, kad tai yra jo. Kai žiūrovui atiduoti filmą, jis tau nebepriklauso. Priklauso kiekvienam žmogui, jo patirčiai, jo emocinei atminčiai. Ir kuo išgyvenimai yra įvairesni, tuo filmas yra turtingesnis.
– Kokia svarbiausia jūsų siunčiama žinutė žiūrovui?
– Šiandien, karo akivaizdoje, filmas įgauna dar vieną labai gilią prasmę. Ir filmo daina „Tau visas dangus“, ir tai, ką mes rodome, vaikų svajones žiūrint į debesis... Griežtai: tik vaikams ir drugeliams turi priklausyti mūsų dangus, negali būti jis suterštas ir kažkieno iš mūsų pagrobtas.
O filmas – apie draugystę ir apie tai, kaip svarbu atstumtam, pažemintam, tam, iš kurio šaipomasi, ištiesti ranką, ir kaip svarbu, kai tau draugas padeda. Kartais nelengva būti draugu, kuris sugeba padėti nelaimėje.
Ypatingas laikas
– Paminėjote ypatingą laiką – koks bebūtų šviesus, viltingas filmas, karo temos sunku išvengti. Kaip jūs išgyvenate šiandieną, kai blogos naujienos seka viena kitą, viena iš jų – apie režisieriaus Manto Kvedaravičiaus žūtį?
– Mantą Kvedaravičių pažinojau, žavėjausi jo filmais ir paskaitomis, buvau pakvietusi skaityti paskaitas apie dokumentinį kiną mano Audiovizualinių menų industrijos inkubatoriaus rengtame projekte. Buvau sužavėta jo intelektu, jo būdu. Tai tikrai buvo neeilinis kino režisierius, kūrėjas. Jis buvo filosofas. Jo drąsa būti pačiose pavojingiausiose karo zonose turėjo ne tik reporterio misiją, tikiu, kad jis būtų sukūręs laikui atsparų filmą su labai aiškia pasauliui žinute ir su labai svarbiu istoriniu, filosofiniu kontekstu.
Išgyvenu sunkiai, kaip ir visi, neatsistebiu tuo, kas vyksta ir galvoju, kad mes savo kasdieniais darbais ir pagalba Ukrainai galime pakeisti šitą pasaulį, bet tam reikia drąsos. Ir filmo mažoji herojė Rugilė ištiesia savo ranką Juozapui nebijodama nukentėti nuo kitų vaikų. Lygiai taip mes ištiesiame ranką Ukrainai – šiuo atveju nebūgštaujame ir neskaičiuojame, kiek mums tai kainuos. Tai yra labai svarbu.
– Filmas „Drugelio širdis“ buvo kuriamas irgi išskirtiniu laiku, per pandemiją. Karantinas, naujos patirtys – kaip pavyko neužsidaryti, o kūrybiškai eiti pirmyn?
– Filmas turėjo didžiausius išbandymus. Kai tik atėjo džiaugsmo banga, kad mums pavyko, kad filmo gamyba bus finansuojama Lietuvos kino centro, visiškai netrukus prasidėjo karantinas. Pasiruošimo darbai prasidėjo 2020 metų pavasarį, gyvenome ir kūrėme filmą visiškoje izoliacijoje. Rinkti lokacijų važiuodavome atskirai, mažais kūrybinės grupės „burbulais“, daug dirbome internetu, daug kalbėjome zoom'ais, telefonais. Kino kūrėjams labai svarbu būti kartu, gerti kavą, kartu šnekėtis, kartu tylėti – taip yra kuriamas kinas. Tikrai esame ne ta karta, kuri moka kurti meno kūrinius internetu ir zoom'u, bet šitas filmas, šitas etapas, šitas laikotarpis labai daug ko išmokė. Išėjome į filmavimus tarp dviejų karantinų ir mus kažkaip Dievulis mylėjo, mes nė vienas nesusirgome. Jei būtų prasidėjusios infekcijos, būtume turėję stabdyti filmavimus, nukelti, o kai filmuoji vaikus, yra be galo pavojinga, vaikai keičiasi, auga. Mūsų mažieji herojai po dvejų metų neatpažįstamai pasikeitė, užaugo.
Komanda stipri, vaikai nuostabūs, labai pasitikėjo filmavimo aikštelėje ir fiziškai buvo labai stiprūs ir bebaimiai, reikėdavo pasaugoti, kad nedarytų dar daugiau negu jų prašai.
– Koks pasaulis kuriamas filme, kur filmavote?
– Veiksmas vyksta mažame Lietuvos miestelyje. Juozapo tėvai nuo žmonių akių bando apsaugoti berniuką, kuris gimė šiek tiek kitoks. Kūrėme nedidelį miestelį, kur visi vienas kitą pažįsta, o naujokės atvykimas, berniuko buvimas kitokiu yra tam tikras iššūkis, visi stebi tarsi per padidinamąjį stiklą.
Miestelio pakrašty turėjo tekėti srauni upė, turėjo būti žavus, paslaptingas, tarp miškų paslėptas Juozapo namukas ir daug kitų dalykų, todėl miestelį sukonstravome iš net keturių Lietuvos regionų. Pagrindinės miestelio gatvelės nufilmuotos Kėdainių senamiestyje, filmuota ir Perlojoje, Valkininkuose ir Šumsko dvare prie Vilniaus. Mes kuriame savo pasaulį kartu su operatoriumi Viktoru Radzevičiumi. Nenorėjome šiferinių stogų, norėjome sukurti nuostabų Lietuvos miestelį, kuris būtų įdomus, patrauklus – vaikystės miestas.
– Filme vaidina ir drugeliai?
– Turėjome nuostabų konsultantą biologą Povilą Ivinskį, jis prisidėjo prie to stebuklo. Stebuklingas drugelio vaidmuo ligoninės scenoje, kur pagal scenarijų berniukas turi atskleisti delną ir išleisti drugelį, paprašyti, kad jo draugė jį pasaugotų, kol jis bus ligoninėje. Ir čia jau joks biologas vargu ar gali atspėti, kur drugelis skris. Ar šiluma, ar mažosios aktorės Vilnės jaudulys – drugelis iš delno atskrido mergaitei prie širdies, ant krūtinės, ir ten tupėjo!
Šią sceną nufilmavome vienu kadru, drugelis suvaidino puikiausią vaidmenį, gali būti nominuotas kaip geriausias gyvūnų aktorius, jei tokia nominacija būtų!
– Kaip atsirinkote vaikus aktorius?
– Labai plačiai ieškojome aktorių. Nesinorėjo vien iš sostinės, norėjosi vaikų, užaugusių kaime ar mažuose miesteliuose. Pagrindinis filmo aktorius Elijas Malinauskas buvo iškviestas į kastingą iš Klaipėdos (jis aktorės Eglės Jackaitės sūnus, bet jį kitaip pažinau – jis vaidino režisieriaus Oskaro Koršunovo studentų darbuose). Vaikino, kuris trukdo pagrindiniam veikėjui, reikėjo žemiško ir stipraus, jis atsirado mano mielos kursiokės Vitos Vadoklytės teatre Skapiškyje, Kupiškio rajone.
Mūsų komanda sudaryta ne tik iš vilniečių, bet ir klaipėdiečio, panevėžiečio, kupiškėno, ir aišku, didelio būrio vaikų iš Skapiškio teatro ir iš Josvainių bei Kėdainių, kur buvo nufilmuotos mokyklos scenos.
Idėja gimė Šiauliuose
– Koks šiauliečių indėlis į filmą?
– Pats didžiausias! Modesta Jurgaitytė, mūsų rašytoja, buvome įkvėpti jos novelės „Ypatingas“, ji gyvena prie Šiaulių. Jos vyras kompozitorius Paulius Jasiūnas sukūrė pagrindinę filmo dainą, ją filme atlieka Jurga Šeduikytė su mažąja aktore Vilne Konstancija Abukevičiūte. Tie žmonės yra filmo lopšys – idėja gimė Šiauliuose.
Ir aš pati esu šiaulietė, užaugau Šiauliuose, baigiau teatro studiją, kuriai vadovavo Dalia Cinauskaitė, Eduardas Saulius Pauliukonis ir Sigitas Jakubauskas – šių žmonių buvau išugdyta. Aktorės Dalios Cinauskaitės įskiepyta etika, jautrumas – tai nuostabiai trapi aktorė! Dabar ji gyvena Vilniuje, buvo atėjusi į premjerą, buvo taip gera pamatyti, apsikabinti po tiek metų! Tai yra mano pirmieji mokytojai.
– Ankstesnis jūsų filmas vaikams „Varnų ežeras“ (2007) buvo filmuojamas ir Šiaulių apylinkėse?
– Kai „Drugelio širdis“ apkeliaus kelionę, mes vėl prisiminsime „Varnų ežerą“, kuris buvo filmuotas būtent prie Šiaulių – Zoknių oro uosto prieigose. Man ir dabar tas filmas atrodo aktualus ir svarbus. Berniukai stebi karo lėktuvus, naikintuvus, buvome įsileisti ir į karinį aerodromą, tuo metu NATO misiją atliekantys Ispanijos kariai mielai mums skraidė ir “pozavo”. Ko gero, dabar vėl bus įdomu pamatyti šį filmą, atverti jį iš naujo, manau, jis vėl turės kitą spalvą, kaip ir karo sąlygomis „Drugelio širdis“ kitaip suskambėjo – dar stipriau. Manau, taip pat suskambės ir „Varnų ežeras“.
– Ar grįžtate į Šiaulius, ar dar turite pas ką grįžti?
– Deja, nebeturiu Šiauliuose tėvelių, jie visai neseniai iškeliavo, bet turiu daug artimų, brangių žmonių, giminaičių, klasiokų, kuriuos visus kviesiu į premjerą Šiauliuose. Man labai gera, kad „Juventos“ gimnazija, kurioje mokiausi, užsisakė net tris seansus ir esu pakviesta susitikti su moksleiviais. Dvi dienas būsiu Šiauliuose ir su didžiausiu nekantrumu laukiu susitikimo su vaikais, moksleiviais, labai norėsiu išgirsti jų klausimus, įspūdžius – ir suaugusių žmonių, nes filmas priklauso kiekvienam, kuris dar išgyvena ir prisimena savo vaikystę.
– Kur ir kada vyks susitikimai Šiauliuose?
– Balandžio 13 dieną 15 valandą susitikimas vyks „Atlantis Cinemas“ Tilžės prekybos centre, balandžio 14 dieną 10 ir 12 valandomis ateisiu į susitikimus su „Juventos“ moksleiviais „Forum Cinemas“ kino teatre „Akropolyje“.
Iš Šiaulių keliausime į Panevėžį ir jau po to sėsiu į lėktuvą ir dalyvausiu kito savo filmo, dokumentinio filmo „Artėjimo keliu“, pristatyme Paryžiaus kino festivalyje Monmartre, kur pristatomi etnografiniai filmai iš viso pasaulio. Aš pristatau filmą apie labai drąsų žmogų menininką Albertą Danilevičių. Šis filmas keliauja ne tik po Paryžių – keliauja ir į Australiją, JAV, bus labai plačiai parodytas visame pasaulyje. Taip mes atstovaujame Lietuvai, parodome nuostabiausius savo žmones. A. Danilevičius (jis neringiškis, šiuo metu daug kuria ir Aukštaitijoje) man yra labai svarbus žmogus, didelis autoritetas, labai norėjau parodyti jo drąsų vidinį pasaulį, jo gražius darbus, pasaulio suvokimą. Tai yra trumpametražis filmas, džiaugiuosi, kad paraleliai su „Drugelio širdimi“ keliauja ir filmas apie A. Danilevičių.
Kūrybinė kelionė tęsis
– Jūsų dokumentinių filmų temos labai įvairios – įdomu viskas?
– Man įdomu jautrios temos. Labai džiaugiuosi, kad 2003 metais filmu “Lengvas raganavimas” pristačiau nuostabią asmenybę pribuvėją Jurgą Švedienę, jos drąsą padėti mamoms ateiti į šį pasaulį vaikams namuose, taip, kaip moteris nori. Teisėsauga persekiojo pagrindinę filmo heroję J. Švedienę, filmą bandė panaudoti kaip “įkaltį” , tačiau Jurgai pavyko laimėti visas bylas, ji yra išteisinta. Tai kalba apie mūsų pačių išsilaisvinimą, suvokimą, kad galime ir turime būti laisvi ne tik politine prasme, bet ir savo pasirinkimuose, turime teisę rinktis, kaip ir visas Vakarų pasaulis. Tai buvo kalba apie žmogaus moralinę laisvę.
Mano filmų dėmesio centre yra stiprios ir drąsios asmenybėms, kurios žavi ir drąsina, todėl filmai yra labai įvairūs, nuo berniuko Pravieniškių griežto režimo kolonijos filme „Būti mylimam“ iki A. Danilevičiaus ar J. Švedienės, kurie pasauliui neša ir šviesą ir labai įdomias savo mintis.
Negaliu važiuoti filmuoti Ukrainos karo, esu moteris, turiu tris vaikus ir, manau, kad čia esu svarbesnė. Dokumentalistai filmuoja tai, ką jie jaučia, kas jiems svarbu. Jie kalba apie realųjį pasaulį, kuris yra čia, apie dokumentinį pasaulį. O vaidybinis filmas yra galimybė sukurti savo pasaulį, savo herojus, savo istoriją.
Lietuva didžiuojasi savo dokumentiniais filmais, mes turime įvairių kartų kūrėjų, pradedant Robertu Verba ir Henriku Šablevičiumi, turime ir už mane jaunesnių labai stiprių dokumentikų kartą. Esame stiprūs ir įdomūs Lietuvos dokumentinio kino kūrėjai.
– Ar jau gyvenate kitais sumanymais?
– Kai baigiasi vienas filmas, turi kūrėjui sieloje atsirasti šiek tiek tuštumos pojūtis.
Žinau, ką darysiu toliau, žinau, ką noriu daryti, yra keli sumanymai. Vienas iš planų yra toliau kurti vaikams, turiu ir pasiūlymų, ir įvairių savo sumanymų. Tikiuosi, kad kūrybinė kelionė tęsis.
