Dangaus neatimsi

Dangaus neatimsi

Dan­gaus nea­tim­si

Šiau­lių jau­nų­jų tech­ni­kų cent­ro avia­mo­de­lia­vi­mo bū­re­lio va­do­vas Vy­tau­tas Ste­po­na­vi­čius ke­tu­ris de­šimt­me­čius mo­ko vai­kus. Net ta­da, kai Šiau­lių val­džia lo­pė biu­dže­to sky­les ne­for­ma­lio­jo ug­dy­mo pe­da­go­gų są­skai­ta, vai­kai drau­ge su sa­vo pe­da­go­gu pa­si­trau­kė į pri­va­čias avia­mo­de­lia­vi­mo pa­mo­kas. „Dan­gaus nie­kas nea­tims“, – ži­no avia­mo­de­liuo­to­jas.

Ri­ta ŽA­DEI­KY­TĖ

rita@skrastas.lt

Į Ku­bą – pro Ož­kė­nus

Vy­tau­tas me­na, kad la­bai ver­kė, kai bū­da­mas maž­daug tre­jų me­tu­kų ma­tė virš sa­vo gim­tų­jų Ož­kė­nų (Kur­šė­nų kai­miš­ko­ji se­niū­ni­ja) kai­mo so­dy­bos, la­bai aukš­tai dan­gu­je, pra­skren­dan­čius tri­kam­pius lėk­tu­vus, bet nie­kaip jų ne­ga­lė­jo ran­ka pa­siek­ti.

Lėk­tu­vai virš gim­tų­jų Ož­kė­nų, Vy­tau­tui jau suau­gus, la­bai pri­mi­nė so­vie­ti­nius ka­ri­nius lėk­tu­vus, o tuo lai­ku taip ma­siš­kai jie ga­lė­jo skris­ti, ti­kė­ti­na, mal­šin­ti Ku­bos kri­zės.

Vė­liau, jau mo­ky­da­ma­sis Svir­bu­čių, Ro­mu­čių aš­tuon­me­tė­se mo­kyk­lo­se Vy­tau­tas ne­pa­mir­šo tų ran­ka ne­pa­sie­kia­mų lėk­tu­vų. Bū­tent Ro­mu­čių aš­tuon­me­tės mo­kyk­los dar­bų ka­bi­ne­te ir ka­bo­jo ke­lių lėk­tu­vė­lių mo­de­liai.

Vai­ko su­si­ža­vė­ji­mą lėk­tu­vė­liais pa­ste­bė­jo tuo­me­ti­nis Ro­mu­čių mo­kyk­los di­rek­to­rius. Jis pa­ža­dė­jo, jei­gu Vy­tau­tui iki pa­va­sa­rio ne­praeis lėk­tu­vė­lių li­ga, ati­duos vai­kui tuos mo­de­liu­kus iš dar­bų ka­bi­ne­to. Taip ir bu­vo. Pa­va­sa­ris su­ta­po su Ro­mu­čių mo­kyk­los už­da­ry­mu. Vy­tau­tas bu­vo per­kel­tas mo­ky­tis į nau­jai pa­sta­ty­tą Kur­šė­nų 3-iąją vi­du­ri­nę mo­kyk­lą (da­bar – Pa­ven­čių mo­kyk­la).

Kur­šė­nų 1-osios vi­du­ri­nės mo­kyk­los (da­bar – Kur­šė­nų S. Ang­lic­kio mo­kyk­la) rū­sy­je vei­kė avia­mo­de­lia­vi­mo bū­re­lis, ku­riam va­do­va­vo Ri­man­tas Fa­bi­jo­na­vi­čius. Šeš­to­kas Vy­tau­tas jau bu­vo ten. Mo­ky­to­jas tu­rė­jo už­siė­mi­mų su ra­di­jo „la­pių“ me­džiok­le, to­dėl ber­niu­kus pa­lik­da­vo vie­nus ir tie konst­ruo­da­vo lėk­tu­vė­lius.

Jau­nuo­lis ne­tru­ko at­ras­ti Šiau­lių jau­nų­jų tech­ni­kų cent­ro par­duo­tu­vę, ku­rio­je bu­vo pre­kiau­ja­ma įvai­rio­mis lėk­tu­vė­lių mo­de­liu­kų de­ta­lė­mis. Pri­si­me­na, vež­da­vo­si tas de­ta­les glė­biais na­mo ir konst­ruo­da­vo. Iš pra­džių Vy­tau­to lėk­tu­vė­liai ne­skris­da­vo, nes pu­sė de­ta­lių lik­da­vo.

De­šim­to­ką Vy­tau­tą bu­vu­si Kur­šė­nų pio­nie­rių na­mų di­rek­to­rė Vi­ta­li­ja Vaz­gie­nė pa­kvie­tė ves­ti avia­mo­de­lia­vi­mo bū­re­lio. Taip Vy­tau­tas nuo de­šim­tos kla­sės iki sa­vo 58-erių ir dir­ba tą dar­bą. Iš pra­džių Kur­šė­nuo­se, o vė­liau – Šiau­lių jau­nų­jų tech­ni­kų cent­re.

Kai jau pla­na­vo stu­di­juo­ti pe­da­go­gi­ką, Vy­tau­tą pa­šau­kė į ka­riuo­me­nę. O vė­liau jo nie­kas ne­bep­ri­kal­bė­jo stu­di­juo­ti. V. Ste­po­na­vi­čius iš­si­lai­kė vi­sus rei­kia­mus kur­sus, kva­li­fi­ka­ci­jas, bet li­ko „bū­re­lio va­do­vu be aukš­to­jo moks­lo“.

Kad sa­vo Ož­kė­nų ir pir­mą­kart ten pa­ma­ty­tų lėk­tu­vų neuž­mirš­tų, V. Ste­po­na­vi­čius apie tris­de­šimt me­tų ren­gia avia­mo­de­lia­vi­mo var­žy­bas, pa­va­din­tas „Kur­šė­nų pu­tos fes­ti­va­lis“.

„Jei­gu lie­tus ly­ja, ga­li bū­ti ir alaus pu­ta, bet ir iš tie­sų „jū­ros pu­ta“ va­di­na­me me­džia­gą, iš ku­rios pa­ga­min­ti lėk­tu­vė­liai“, – pa­sa­ko­jo avia­mo­de­lia­vi­mo meist­ras.

„Pu­ti­nu­kai“, bet ne iš Krem­liaus

Avia­mo­de­liuo­to­jų lek­si­ko­ne yra žo­dis „pu­ti­nu­kas“.

„Te­gul nie­kas ne­ma­no, kad avia­mo­de­liuo­to­jai yra V. Pu­ti­no ger­bė­jai. Čia kal­ta me­džia­ga – putp­las­tis, jū­ros pu­ta“, – šyp­so­si Vy­tau­tas.

Pu­ti­nu­kas – tai po­pu­lia­riau­sias Lie­tu­vo­je ra­di­jo ban­go­mis val­do­mas lėk­tu­vo mo­de­lis, ku­ris pa­ga­min­tas iš putp­las­čio.

Nors „pu­ti­nu­kais“ ga­li­ma va­din­ti bet ko­kius iš putp­las­čio pa­ga­min­tus lėk­tu­vė­lius, bet avia­mo­de­lia­vi­mo asai „pu­ti­nu­kais“ lei­džia sau va­din­ti tik Vy­tau­to – vie­no ger­bia­miau­sių Lie­tu­vos avia­mo­de­liuo­to­jo pa­ga­min­tus lėk­tu­vė­lius. Jis per dau­ge­lį me­tų iki aukš­čiau­sio ly­gio iš­to­bu­li­no to­kių lėk­tu­vė­lių ga­my­bos tech­no­lo­gi­ją, jų konst­ruk­ci­ją, ae­ro­di­na­mi­nes sa­vy­bes. Spe­cia­liai „pu­ti­nu­kui“ su­kur­tas in­ter­ne­ti­nis tink­la­la­pis.

Vy­tau­tas pa­sa­ko­jo, kad vai­kai pir­miau­sia ir pra­de­da sa­vo moks­lus nuo „pu­ti­nu­kų“ ga­my­bos.

„Vai­kai, be abe­jo, no­ri kuo grei­čiau pa­kil­ti su mo­de­liu­ku į dan­gų. Putp­las­tis – tai vie­nin­te­lė me­džia­ga, iš ku­rios grei­čiau­siai ga­li­ma pa­si­ga­min­ti mo­de­liu­ką, pri­dė­ti prie jo apa­ra­tū­rą ir pa­ga­liau pa­leis­ti lėk­tu­vė­lį į dan­gų“, – ži­no ma­gi­ją, ku­ri vai­kus trau­kia į avia­mo­de­lia­vi­mo bū­re­lį.

Vy­tau­tas pa­sa­ko­jo, kad pra­dė­jus ga­min­ti lėk­tu­vė­lius iš putp­las­čio „džiaugs­mo bū­da­vo pen­kios se­kun­dės": pa­ki­lęs ra­di­jo ban­go­mis val­do­mas lėk­tu­vė­lis takšt į sie­ną ir da­ry­kis nau­ją ar­ba ne vie­ną va­lan­dą re­mon­tuok.

Vy­tau­tas iš­ra­do „pu­ti­nu­kams“ vais­tą – su­ma­nė putp­las­čio lėk­tu­vė­lius ap­kli­juo­ti spal­vo­ta plė­ve­le. Plė­ve­le ap­kli­juo­tas lėk­tu­vė­lis il­gaam­žis, net ir tėš­kę­sis į že­mę leng­vai iš­tie­si­na­mas ir vėl ga­li skris­ti.

Avia­mo­de­liuo­to­jas me­na, kad dau­ge­lis pa­ty­ru­sių Lie­tu­vos avia­mo­de­liuo­to­jų skep­tiš­kai var­žy­bo­se iš pra­džių žiū­rė­da­vo į lip­nia plė­ve­le ap­kli­juo­tus mo­de­liu­kus, bet kas­met spal­vo­tų lėk­tu­vė­lių var­žy­bo­se vis dau­gė­jo, ir Vy­tau­tas ša­ly­je ta­po pri­pa­žin­tu iš­ra­dė­ju.

Su ki­nais ne­pa­lenk­ty­niau­si

Putp­las­tį lėk­tu­vė­lių mo­de­lių ga­my­bai Vy­tau­tas at­ra­do tik maž­daug apie 1998 me­tus, kai į Lie­tu­vą pra­dė­ti vež­ti putp­las­čio lakš­tai la­bai ti­kę tuo­me­ti­niam „eu­ro­re­mon­tui“.

Te­ko su­kur­ti putp­las­čio ap­dir­bi­mo tech­no­lo­gi­ją: pjaus­ty­ti jį ge­riau­siai karš­ta vie­la.

„Kol ne­bu­vo in­ter­ne­to, ma­niau, kad lip­nia plė­ve­le ap­kli­juo­ti lėk­tu­vų mo­de­liu­kai – ma­no iš­ra­di­mas, bet at­si­ra­dus in­ter­ne­tui pa­ma­čiau, kad ki­nai se­niai tą da­rė ir par­da­vi­nė­jo to­kius mo­de­liu­kus. Su ki­nais ne­pa­lenk­ty­niau­si“, – juo­kia­si lie­tu­viš­kų „pu­ti­nu­kų“ meist­ras.

Vy­tau­tas iš putp­las­čio ga­mi­na ir į po­pie­ri­nius lanks­ti­nius pa­na­šius lėk­tu­vė­lius, ku­rie pa­lei­džia­mi iš­šau­nant juos gu­ma. Jei sma­gus vė­jas, to­kie spar­ne­liai sklen­džia ir 100 met­rų.

„Ma­niau, kad pa­da­riau iš­ra­di­mą – leng­vą, grei­tai pa­da­ro­mą lanks­ti­nu­ką, kuris gra­žiai sklen­džia ir vai­kams tei­kia džiaugs­mo! Kur tau, pa­si­žiū­riu ki­nų ka­ta­lo­gus – se­niau­siai to­kiais pre­kiau­ja! Ap­len­kia lie­tu­vius ki­nai, nors tu ką!“ – links­mai pa­sa­ko­jo avia­mo­de­liuo­to­jas.

Nuo „ra­gat­kės“ iki in­ži­nie­riaus

V. Ste­po­na­vi­čius pa­sa­ko­jo, kad vai­kus ten­ka mo­ky­ti net „ra­gat­kės“ šau­dy­mo prin­ci­po.

„Vai­kas net ne­su­vo­kia, iš ku­rios pu­sės įtemp­ti gu­mą, kad lėk­tu­vė­lis iš­šau­tų skris­ti. Vai­kai nė­ra ma­tę, kaip su pa­ga­liu­ku, gu­ma ir ak­me­nu­ku – „ra­gat­ke“ – ga­li­ma šau­dy­ti. Jų pirš­tu­kai ne­pa­jė­gia už­kli­juo­ti lip­naus po­pie­riaus be raukš­lių. Kom­piu­te­rio vai­kai“, – sa­ko avia­mo­de­liuo­to­jas.

Va­do­vas at­si­su­ka į bū­re­lį jau sep­ty­ne­rius me­tus lan­kan­tį pen­kio­lik­me­tį Skir­man­tą. Nors mo­ki­nių ato­sto­gos ir bū­re­lio ga­li­ma ne­lan­ky­ti, bet taip su Skir­man­tu ne­bū­na. „Man įdo­mu“, – sa­ko vai­ki­nas. Jis sa­va­ran­kiš­kai pui­kiai skai­to su­dė­tin­gus mo­de­lių brė­ži­nius, kruopš­čiai iš­ma­ta­vęs brai­žo mo­de­lių de­ta­les ir la­bai rim­tai ruo­šia­si stu­di­juo­ti avia­ci­jos in­ži­ne­ri­ją.

Bū­re­lio va­do­vas pa­sa­ko­ja, kad kiek­vie­ną rug­sė­jį, kai su­si­ren­ka nau­ji bū­re­lio na­riai, lan­kan­tys penk­tą­ją ar šeš­tą­ją kla­sę, jis pa­si­jau­čia dir­ban­tis vai­kų dar­že­ly­je.

Vai­kams įdo­mu, bet jie ne­mo­ka net dai­liai pri­kli­juo­ti po­pie­riaus juos­te­lės. Po ke­lių mė­ne­sių vai­kai jau skrai­di­na sa­vo pa­si­ga­min­tų lėk­tu­vė­lių mo­de­lius, val­do­mus ra­di­jo ban­go­mis, su įmon­tuo­to­mis vaiz­do ka­me­ro­mis, ga­mi­na ir de­monst­ruo­ja juos įvai­rio­se mu­gė­se, avia­mo­de­lia­vi­mo var­žy­bo­se.

„Man sma­gu, kad vai­kai čia iš­moks­ta gy­ve­ni­miš­kų da­ly­kų, nes te­ko gir­dė­ti, kad į ga­myk­lą įsi­dar­bi­nę jau­ni žmo­nės ne­mo­ka dirb­ti ele­men­ta­riau­sių dar­be­lių, nes jų gy­ve­ni­mas: ša­li­gat­vis, bu­tas ir kom­piu­te­ris. Žmo­nės tam­pa var­to­to­jais ir ne­be­si­ti­ki nie­ko su­kur­ti sa­vo ran­ko­mis ir la­bai nu­stem­ba, kad ga­li su­kur­ti“, – pa­sa­ko­jo bū­re­lio va­do­vas.

Pa­že­mi­no, bet ne­park­lup­dė

Di­džiau­siu iš­ban­dy­mu Vy­tau­tui ir avia­mo­de­lia­vi­mą pa­mė­gu­siems vai­kams bu­vo 2011 me­tų lapk­ri­tis. Tuo­me­ti­nė Šiau­lių mies­to val­džia nu­ta­rė pa­tau­py­ti ir maž­daug ties kak­lu su­ver­žė dir­žus vai­kų ne­for­ma­lia­jam ug­dy­mui.

Vy­tau­tas iki šiol te­be­sau­go pra­ne­ši­mą, kad jo al­ga ma­ži­na­ma 46 pro­cen­tais. Vy­tau­tas ne­pa­si­ra­šė, kad su­tin­ka, ir pa­si­trau­kė iš Jau­nų­jų tech­ni­kų cent­ro.

Vy­tau­tui pa­žįs­ta­mi vers­li­nin­kai su­tei­kė pa­tal­pas, jis įstei­gė mo­ka­mą avia­mo­de­lia­vi­mo bū­re­lį – po 50 li­tų per mė­ne­sį.

„Dan­gaus nea­tim­si“, – sa­ko V. Ste­po­na­vi­čius.

Maž­daug po po­ros me­tų Jau­nų­jų tech­ni­kų cent­ro va­do­vas Vy­tau­tą su vai­kais pa­si­kvie­tė at­gal.

Že­mės ir van­dens re­bu­sai

Vy­tau­tas be­veik kas sa­vait­ga­lį at­nau­ji­na sa­vo pa­sky­rą „Fa­ce­book“ nau­jo­mis nuo­trau­ko­mis, vaiz­do įra­šais, da­ry­tais iš skrai­dan­čių lėk­tu­vė­lių.

Da­lis Lie­tu­vos mies­tų ir mies­te­lių jau tu­ri Vy­tau­to nuo­trau­kų, fo­tog­ra­fuo­tų iš aukš­ty­bių. Tik dėl Kur­šė­nų nuo­trau­kų iš aukš­čio ne­la­bai ga­li pa­kon­ku­ruo­ti su bi­čiu­lio kur­šė­niš­kio Jo­no Ža­lio su­kaup­tu ar­chy­vu. Jo be­pi­lo­tis lėk­tu­vė­lio mo­de­liu­kas su pri­mon­tuo­ta ka­me­ra per me­tus pri­skrai­dė apie 800 ki­lo­met­rų ir iš­fo­tog­ra­fa­vo Kur­šė­nus ir apy­lin­kes sker­sai – išil­gai.

Ne­re­tai nuo­trau­ko­se iš vir­šaus žiū­ro­vai net sa­vo gim­tų­jų vie­tų, gat­vių, na­mų neat­pa­žįs­ta, gat­vių la­bi­rin­tai tam­pa pai­niu vo­ra­tink­liu.

„Ma­lo­nu­mas pa­ma­ty­ti sa­vo že­mę iš vir­šaus. Ji iš dan­gaus – daug gra­žes­nė“, – sa­ko Vy­tau­tas.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Avia­mo­de­lia­vi­mo meist­ras Vy­tau­tas Ste­po­na­vi­čius sa­ko, kad ver­ta pa­ma­ty­ti že­mę iš vir­šaus. Ta­da ji gra­žes­nė.

Avia­mo­de­liuo­to­jas Vy­tau­tas Ste­po­na­vi­čius ly­giai ke­tu­rias­de­šimt me­tų vai­kus mo­ko pa­si­ga­min­ti lėk­tu­vė­lių mo­de­lius.

Vy­tau­to STE­PO­NA­VI­ČIAUS nuo­tr.

Kur­šė­nai iš Vy­tau­to Ste­po­na­vi­čiaus lėk­tu­vė­ly­je įtai­sy­tos fil­ma­vi­mo ka­me­ros.

Kas at­pa­žins šią Kel­mės vie­tą?

Šiau­liai. Ko­kia mies­to vie­ta čia įam­žin­ta?