Naujausios
Daktaro druska
Alfonsas Stakėnas — gydytojas, medicinos mokslų daktaras, Šiaulių miesto Garbės pilietis, ilgametis Trečiojo amžiaus universiteto rektorius, profesijos riteris ir gydytojų mokytojas. Daugybė titulų, vardų ir darbų.
„Kai pasižiūriu atgal, man visi tie vardai ir titulai, atrodo, buvę nebuvę. Mano gyvenimo druska buvo darbas. O dabar, kai man tiek metų, noriu atlikti vieną labai svarbų darbą — surašyti atsiminimus“, — sako gydytojo profesijos maestro, 52 metus atidavęs Šiaulių ligoninės pacientams.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
TIESA: „Visą gyvenimą dirbau ir kai paskaičiuoju — užgyvenau seną, amžių bebaigiančią mašinėlę ir butą. Ir tų pačių ar kam po manęs reikės. Juk daugiau kaip pusė mano šeimos ne su manimi, o Amerikoje. Skaudu, kad taip toli, ilgu, bet ką padarysi“.
Alfonsas Stakėnas dažnai varto savo gyvenimo nuotraukų albumus ir brangiausią jam knygą apie savo tėviškėnus. Prie savo darbo stalo, nukrauto knygomis, su sena rašymo mašinėle Alfonsas Stakėnas valgo savo gyvenimo druską.
NAMAI: „Anei medelio, anei krūmelio iš mano tėviškės. Lygus laukas. Nežiūrint į nieką, vis tiek kasmet į tėviškę važiuoju, aplankau tėvų kapus, pasižiūriu į lygų lauką, dabar tokie mano namai. Anksčiau, kol galėdavau toliau vairuoti savo mašiną, važiuodavau dažniau. Traukia. Dabar mane jau nuveža.
Tėvai turėjo 14 hektarų žemės — 5 hektarus dirbamos, kita — krūmai ir balos. Prieš keletą metų susigrąžinom tėvo buvusią žemę ir pasidalijom, kas gyvi besame„.
Svečių būrys pas Stakėnus. Nuotrauka daryta 1948 metų rugsėjo 1 dieną. Kitoje nuotraukos pusėje A. Stakėno ranka užrašyta „Matyti gyvenimas, perskirtas skirtinga stogo danga“. Šioje troboje Papiškių kaime, Rokiškio rajone 1925 metų vasario 8 dieną Uršulės ir Kazimiero Stakėnų šeimoje gimė Alfonsas Stakėnas, du jo broliai ir sesuo.
TĖVAS: „1918 metais mano tėvas Kazimieras Stakėnas tarnavo caro kariuomenėje iš pradžių Petrograde, vėliau — Vyborge. Esu girdėjęs, kad tėvas saugojo net Leniną. Tėvas pamatė, kad blogai bus, pabėgo iš caro kariuomenės į savo Lietuvą. Nusėdo Papiškių kaimo sodyboje ir pradėjo gyventi savo gyvenimą. Taip visą gyvenimą tėvas ir praleido niekur daugiau neišvykdamas iš Papiškių“. Tėvas Kazimieras Stakėnas caro kariuomenės sargybinis.
VAIKYSTĖ: „Vaikystėje ganiau karves. Mokslai Čedasų mokykloje baigdavosi gegužės mėnesį ir išeinam visi keturi vaikai tarnauti. Vienus metus teko Latvijoje karves ganyti. Koks ten piemuo, — užmiegi prie medžio stovėdamas.
Vyresnis brolis padėdavo tėvui visus darbus dirbti savo ūkelyje, o man davė progą pabandyti mokytis. Baigęs Čedasų pradinę mokyklą išvažiavau pas tėvo giminaitį — penktą ir šeštą skyrių per vieną žiemą išėjau. O tada — Kupiškio gimnazija.
Užėjus sovietams persikėliau arčiau namų — į Rokiškio gimnaziją. Mokiausi gana vidutiniškai. 1943 metais Rokiškyje, vokiečių okupacijos metais mus, gimnazistus pradėjo kalbinti, kodėl nevažiuojam į Reicho darbo tarnybą. Tada pasijauninau, kad nereikėtų važiuoti į Vokietiją darbams. Tikroji mano gimimo data — 1925, o tapau — 1927-ųjų gimimo.
Vokiečiai Rokiškio gimnazijos pastate įsirengė karo ligoninę, mes, gimnazistai, pasiėmėm savo suolus ir nešte išsinešėm ieškodami, kur įkurti mokyklą. Bažnyčios patalpas radom tuščias, ten ir įsikūrėm gimnaziją.
Griežtai mus laikė, turėjom visi įsigyti uniformas iš specialios mėlynos medžiagos už 60 litų. Į miestą „civiliai“ apsirengus nevalia. Kartą išėjau be uniformos, mokytojas nutvėrė ir teko rašyti pasiaiškinimą.“
1939 metai. Rokiškio gimnazistai, Alfonsas — mokytojui iš dešinės.
STUDIJOS: „1946 metais su čemodanėliu, kuriame tik lašiniai ir duona, sėdau į traukinį ir išvažiavau į Vilnių, nors nežinojau nė kurioje pasaulio pusėje tas Vilnius. Pirmąkart tada važiavau traukiniu. Nežinojau važiuodamas ką pasirinkti, traukiny susimąsčiau. Sugalvojau du pasirinkimus: arba veterinarija, arba medicina. Tada galvoju, ar pas žmogų pirma reikia eiti, jeigu suserga, ar pas gyvulį? Aišku, kad pas sergantį žmogų.
Medicinos studijas Vilniaus universitete baigiau su pagyrimu, vadinasi, pataikiau pasirinkti„.
Pakeliui į mokslus 1947-ieji, Švenčionėlių geležinkelio stotis. Vilniaus universitete studijavo 1946 — 1952 metais.
TREMTIS: „Universiteto pirmame kurse užkliuvau. Antitarybinės spaudos platinimas. Koks ten platinimas, skaičiau. Areštavo. Du mėnesius išlaikė Lukiškių kalėjime, Rokiškio kalėjime. Išsiuntė į Vorkutą. Važiavom dvi savaites iki tremties vietos užrakintame vagone. Vorkutoje lageryje dirbau prie geležinkelio. Dukart valgyti košės. Taip praleidau metus. Grįžtant į Lietuvą duotą “pajoką“ pasidėjau po galva, naktį pavogė. Grįžau, ką daryti? Ar galiu grįžti į universitetą? Su tremties dokumentu einu pas universiteto prorektorių Bieliuką. Nustebau, kai jis leido grįžti į universitetą“. Universiteto studentas, apie 1950-uosius metus.
ŽMONA: „Rokiškio ligoninėje atlikau praktiką, ten ir sutikau medicinos seselę Aleksandrą. 1951 metais apsivedėme. Aleksandra — našlaitė, giminės ją buvo įsidukrinę. Parsivežiau pas tėvus, bet neklausiau, ar leis ženytis, pats nusprendžiau. Aleksandra mokėsi gimnazijoje, norėjo studijuoti aukštuosius medicinos mokslus, bet kadangi įtėviai buvo išvežti į Sibirą, iš karto jai pasakė, mokykis, bet darbo negausi. Pasirinko eilinę medicinos mokyklą“.
Aleksandra (dešinėje) su bendradarbe Rokiškio ligoninės sodelyje apie 1950-uosius metus.
ŠIAULIAI: „Kai gavau paskyrimą į Šiaulius, nežinojau koks tai kraštas. Žmoną palikau Rokiškyje. Tada, kai atvažiavau, pastate, kur dabar poliklinika, buvo ligoninė, kaip tik tuo metu jau buvo pastatytas pagal Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio projektą centrinis dabartinės ligoninės pastatas, ten ir perkėlinėjo Šiaulių ligoninę. Įsidarbinau ir dirbau nuo ryto iki nakties. Tris savaites Šiauliuose neturėjau, kur gyventi. Apie ligoninę dar tada buvo laukai, nueinu į laukus, pamiegu. Tokia buvo mano pradžia. Po trijų savaičių susiradau devynių kvadratų kambariuką Palangos gatvėje ir parsivežiau žmoną. Ten gimė ir pirmagimis Virgis.
Sūnus iš pradžių lyg ir pasuko mano pėdomis — įstojo į sanitarijos specialybę. Po pusantrų metų metė. Griežtai pasakiau, noriu, kad turėtum specialybę, o kuo dirbsi: ar šlavėju, ar virėju, ar gitara brazdinsi, čia tavo reikalas. Įstojo į Šiaulių pedagoginį, baigė defektologiją. Muzika aš nesidomauju, jos nesuprantu, gerai, kad sūnus vertinamas muzikos pasaulyje, o man svarbiausia, kad dirba, ne laidokas ir gerai„.
Kantri muzikos mukranas Virgis Stakėnas metukų su trupučiu.
DARBAS: „Pirmuosius penkerius metus ligoninėje dirbau chirurgu. Vėliau pasiūlė vadovauti vykdomojo komiteto Sveikatos skyriui. Nenorėjau būti valdininku, norėjau gydyti. Išsikvietė į partijos kabinetą ir pasakė: “Tu ką, eini dirbti, ar ne“. Išėjo taip, kad valdininku išdirbau septyniolika metų — darbo vykdomajame komitete nebetekau, kai saugumas išaiškino, kad esu pasijauninęs, teko išeiti. Kaip tik artėjo 50-mečio jubiliejus, daugelis kviestųjų į jubiliejų pas mane jau nebeatėjo, bijojo susikompromituoti. Nors tiek metų išdirbau valdininku, pastačiau Tuberkuliozės ir plaučių ligų ligoninę, Odos dispanserį“.
Apie 1993 metus Alfonsas Stakėnas sutinka Šiaulių ligoninėje, savo įkurtame Urologijos skyriuje sveikatos apsaugos ministrą Jurgį Brėdikį.
ŠEIMA: „Dukra Jovita pasirinko beveik mano kelią, ji biochemikė. Amerikoje jau seniai dirba didžiulėje vaistų gamybos pramonėje skyriaus vadove. Ji, jos sūnus ir vyras — Amerikoje seniai. Klausiu, ar bent gauni pusė prezidento algos, tyli, neišsiduoda, bet gerai gyvena, jaučiu tai“.
Visa šeima Lietuvoje. Priekyje Alfonsas su Aleksandra. sūnus Virgis su žmona dizainere Ramute ir dukra Jovita, ištekėjusi už amerikiečio.
Jono TAMULIO ir Alfonso STAKĖNO asmeninio albumo nuotr.