Dainuojamosios poezijos kūrėja prakalbino molį

Artūro STAPONKAUS nuotr.
Kūrėją Gitaną Morkienę džiugina žiestų keramikos indų formos.
Ginkūniškė Gitana Morkienė atsisakė darbo valstybės tarnyboje ir gyvena kūryba. Įsikūrusi šeimos istoriją menančioje senelio žemėje moteris rašo eiles, kuria muziką, prakalbina molį... Užauginusi ir iš namų išleidusi vaikus Gitana nusprendė daryti tai, ką norisi. Gyvenančios tarp kūrybiškų bendraminčių ginkūniškės namai ne tik pilni muzikos, dainų skambesio, bet ir spalvingos keramikos gaminių.

 

Suvedė muzika

Gitana Morkienė su šeima Ginkūnuose įsikūrė senelių žemėje. Jos mama hektaro teritoriją atgavo dar apie 1990-uosius, o 2014 metais Morkiai ten pradėjo statyti namą. Vykstant statyboms, traktoriai iškasė medžių kamienus – ten po žemėmis buvo palaidotas buvęs senelio sodas. Vienas pirmųjų Gitanos eilėraščių „Čia mano namai“ ir buvo apie ten augusias šimtametes liepas, tuščią, žole apaugusį gandralizdį... Šis eilėraštis tapo daina.

„Kol perleidau per save. Mamai padainuoju – ir man, ir jai rieda ašaros. Paskui prisijaukinau. Išjausta labai. Dabar jau galiu dainuoti“, – sako atlikėja.

Gitana senelių žemėje ir gimė, tačiau vėliau augo Šiauliuose, baigė Gegužių vidurinę mokyklą, kurioje mokėsi dailės. Sako nebuvusi iš tų, kuriems labai patiko, tačiau gavo pradmenų, kurie pravertė vėliau.

Su būsimu vyru Giedriumi kartu mokėsi mokykloje, tačiau draugauti pradėjo, kai jis po aštuonių klasių mokyklą paliko. Abu grojo gitara, abu domėjosi populiaria muzika.

Gitana prisimena, kaip gavus pirmą stipendiją tekini, kad spėtų kol neuždarė parduotuvės, bėgo su Giedriumi į buvusios universalinės parduotuvės instrumentų skyrių nusipirkti gitaros. Ta gitara daug metų tarnavo, kol pradėjo irti.

„Ir aš gitara šiek tiek grojau, ji mus su vyru ir suvedė. Kaip buvę klasiokai susitikdavome, jis populiarių dainų akordus susidėlioja, o aš iš juostinio magnetofono išsirašau dainų žodžius. Ir dainuojame. Taip ir pradėjome draugauti“, – pasakoja Gitana apie daugiau nei tris dešimtmečius trunkantį ryšį.

Dar vidurinėje mokykloje dainavo savo sukurtas kelias dainas. 19 metų ištekėjo, gimė dukra, po nepilnų dviejų metų – sūnus. Kai jie augo ir mokėsi eilėraščius, juos mama vaikus mokydavo per muziką. Ir eiliuotas pasakas jiems išdainuodavo.

Jau vėliau Gitana praėjo lankyti Ginkūnų chorą, moterų vokalinį ansamblį „Rasa“. Moteris pabrėžia: „Atėjus į gyvenimą muzikai jaučiuosi labai gerai“.

Gitana baigė Šiaulių pedagoginį institutą, įgijo pradinių klasių mokytojos profesiją, tačiau mokytoja niekada nedirbo. Paauginusi vaikus įsidarbino „sodros“ Šiaulių skyriuje. Tai buvo pirmoji ir vienintelė jos darbovietė, į kurią kasdien žygiuodavo daugiau nei du dešimtmečius.

„Tuomet slaugiau vyro mamą. Supratau, kad einu į darbą dėl darbo. Norėjosi permainų, norėjosi dirbti sau – atėjo toks suvokimas“, – aiškina, kodėl paliko darbovietę moteris; ir dar ilgai ilgėjosi bendradarbių, bendravimo su žmonėmis.

Ir vyras, ir abu vaikai turi „rimtą“ profesiją – informatikai programuotojai.

„O aš, kaip jie sako, menininkė. Prieš 2020-ųjų Kalėdas vyras padovanojo žiedimo puodą. Buvo karantinas, ir sūnus dirbo namuose. pradėjo žiesti ir jis. Bet vėliau susikoncentravo į savo darbą. Abu vaikai yra baigę muzikos mokyklą, tad nėra svetimi muzikai“, – tikina jų mama.

Poezija, virtusi dainomis

Dainuojamoji poezija jų su vyru duetą įkvėpė, kai pradėjo važinėti į festivalius. Festivalių dalyvių dainos kartodavosi, norėjosi kažko savito. Pradėjo nuo poeto Romualdo Žilinsko eilių. Paskambino autoriui ir gavo sutikimą dainuoti jo eiles.

Vėliau pradėjo dainuoti kitų autorių eiles, tačiau ėmė galvoti, kad būtų gerai savo sukurti.

„Vienas eilėraštis gimė, kitas. Parodau iš darbo grįžusiam vyrui. Iš pradžių labai nedrąsiai. Tie žodžiai nėra tikro poeto. Tik tiek, kad jie mano išgyventi, tad nuoširdžiai dainuojasi“, – atvirauja Gitana.

Giedrius groja gitara, kartu dainuoja. Žmona nusivedė jį į mišrų chorą.

Chore Gitanai patinka, bet duete su Giedriumi yra susidainavę, jaučia vienas kito kvėpavimą, tvirtumą. Jie nėra profesionalai, todėl vis dar mokosi dainavimo subtilybių, tobulėja. Pradėjo dainuoti dviem balsais.

Važinėjant po festivalius visoje šalyje, dažnai būna vyriausi atlikėjai, tačiau Gitaną nuoširdžiai žavi pamatymas, kiek daug yra kuriančio jaunimo, kiek meniškų sielų. Vyresni pradeda kurti, kai užaugina vaikus, atsiranda laisvo laiko, kyla poreikis realizuoti save.

Kaskart ant scenos apima jaudulys. Kartą laukė savo pasirodymo eilės ir pamatė, kad dreba vyro, laikančio gitarą, ranka.

„Galvojau: viskas. Daugiau ant scenos nelipsiu. Kam mums to reikia? Bet tada taip gerai pavyko padainuoti, kad norėjosi ir vėl“, – juokiasi dainuojamosios poezijos atlikėja ir priduria, kad kūryba suartina, muzikavimas visą nuovargį nuima: padainuoji ir atrodo tarsi visas blogumas nueina.

Gitana mano neatsitiktinai savo gyvenime atradusi muziką. Jos močiutė dainuodavo etnografiniame ansamblyje, Joniškio rajone gyveno. Statydavo spektaklius, eilėraščius rašė, išgyveno 106 metus. Tėtis gerą balsą turi, jaunas dainavo chore, o paskui šoko pagyvenusių žmonių kolektyve „Dobilas“. Ir mama eiliavo, keturi stori sąsiuviniai buvo jos eilių prirašyti. Bet užėjo momentas, ėmė ir viską sudegino.

„Daina mūsų šeimoje visuomet gyva. Giedrius moka labai gražiai pateikti užstalės dainas, mes jų nesuvulgarinam. Jis – susibūrimų siela, aš tik „bekas“ pritariančioji-aut.). Aš mėgstu, kai mano tėtis atvažiuoja. Prašau pasakoti, kaip ten kas buvo jo jaunystėje. Dabar jau ir vaikai klausosi, ir jiems įdomu. Paskui padainuojame. Tai suartina skirtingas kartas“, – jaukiai pasakoja moteris.

Keramika su prasmingais ženklais

Nauja kūrybinė aistra keramikai Gitaną aplankė visai neseniai – pandemijos, sustabdžiusios aktyvų kūrybinį gyvenimą, išvakarėse. Netoliese gyvenanti draugė paminėjo apie vykusias keramikos ir molio edukacijas pas Mildą Banaitienę. Gitanai kilo noras lankyti šiuos užsiėmimus. Moterų būrelyje lipdė dubenėlius. Atsirado naujų pažinčių. Bet po pusantrų metų įsipaišymas į konkretų laiką Gitaną pradėjo varžyti. Internete susirado vaizdo įrašą apie molio žiedimą, ėmė domėtis. O 2020 metų gruodį gavo dovanų žiedimo puodą... Tada įsiprašė pasimokyti pas meistrą Algimantą Tamošaitį. Pamokė, davė vertingų patarimų.

Kol dar pradžia, viską norisi išbandyti. Savo stiliaus Gitana dar neturi. Gal kiek individualesnis jos gaminys – švilpynės. Įvairių formų – arkliuko, paukštuko ir kitokios.

„Nesu amatininkė. Pagal užsakymus nedarau. Man dingsta malonumas. Na, nebent jei labai reikia, bet nepatinka. Reikia nuotaikos, polėkio. Jei nesigauna, suminkau molį atgal ir palieku. Tai turi eiti iš vidaus. Kai gaunasi, tai gera. Kai su daina gaunasi – irgi gera“, – šypsosi kūrėja.

Kai keramikos gaminių susikaupė pilnos dėžės, Gitana užsiregistravo individualią veiklą ir pradėjo savo darbus siūlyti įsigyti kitiems.

Šiais metais Gitana jau dalyvavo Kuršėnuose vykusiose keramikų dienose. Jose ne tik pristatė savo dirbinius, bet ir susipažino su naujais žmonėmis, pasidalino patirtimi, sužinojo naujų niuansų. Dar norisi specifinę Rokų keramiką pabandyti.

Savo kūrinius labiausiai mėgsta spalvinti žemės spalvomis – žalios, rusvos, pelenų, nors pastebėjo, kad žmonėms patinka ir raudoni gaminiai.

Žiesti Gitanai patinka, nes džiugina išgaunamos formos. Šįmet savo dirbiniais prekiavo viename prekybos centre vykusioje velykinėje mugėje. Susidomėjusiems žmonėms siūlė paimti dirbinį į rankas ir pajusti jo formą.

Gitana ne tik žiedžia, bet ir lipdo, lipdiniais puošia žiestus dirbinius. Tarp jos kūrinių – vienuolio, angelo lipdiniai.

Keramikė jau turėjo savo tris personalines parodas. Sako savo darbuose ieškanti prasmės ženklų.

„Iš balto molio lipdžiau angelą. Kas pirmiausiai rūpi? Širdis, saulė, skleidžianti šilumą. Rankos sukištos į žemę, į namus. Sparnai – kaip lapeliai. Kitoje pusėje – gyvybės medis su paukštukais, su žiedais“, – aiškino ginkūniškė.

Žiesdama įvairius dubenius juos taip pat puošia baltų ar gamtos ženklais.

Kūrybiška vasara

Gitana – labai užimtas žmogus. Repeticijos, užsiėmimai, savaitgaliais – koncertai, keramikų dienos. Birželio 6-ąją su vyru traukė į Biržų pilyje vykusį dainuojamosios poezijos festivalį, liepos pabaigoje – festivalis Kėdainiuose, o kur dar miestelių vasaros šventės, kuriose yra labai laukiami.

Gitana džiaugiasi, kad gali gyventi savęs nespausdami į kampą, neversdami daryti tai, ko nesinori, ir išbandydama tai, prie ko linksta širdis. Bet juk iš kažko reikia gyventi?

„Vyras algą gauna. Aš gyvenu šia diena. Keramikos išvystyti į verslą poreikio nėra. Atsiranda poreikis edukacijoms. Giedrius yra krosnį padaręs moliui degti, bet noriu pirkti elektrinę, tada organizuosim edukacijas“, – dalijasi planais Gitana.

Į gražią išpuoselėtą Morkių sodybą su dviem tvenkiniais edukacijų vaikų vasaros stovyklos prašosi jau dabar. Tačiau Gitana sako dar nepasiruošusi tam. Reikia įrengti vaikams darbo vietas kūrybiniams pabandymams.

„Man dar dainuoti norisi. Pernai vasarą turėjome 35 koncertus. Vaikai sako, kad gal jau užtenka, pailsėkit“, – juokiasi moteris, ir akivaizdu – poilsis ne jiems.