Dainininkė kuria vazonus – ir pomėgis, ir nauda

Loretos RIPSKYTĖS nuo­tr.
Li­gi­ta Žu­kai­tė to­kius va­zo­nus iš dur­pių ir ce­men­to pra­dė­jo ga­min­ti prieš sep­ty­ne­rius me­tus.
Bu­vu­si Šiau­lių vals­ty­bi­nio ka­me­ri­nio cho­ro „Po­li­fo­ni­ja“ dai­ni­nin­kė Li­gi­ta Žu­kai­tė prieš sep­ty­ne­rius me­tus in­ter­ne­te pa­ma­tė vaiz­do įra­šą, ku­ria­me žmo­gus iš dur­pių ir ce­men­to lip­dė va­zo­nus. Mo­te­rį už­siė­mi­mas su­do­mi­no, pra­dė­ju­si eks­pe­ri­men­tuo­ti pa­ju­to trau­ką, nes dur­pė šil­ta, ge­rai pa­ruoš­ta, iš­min­ky­ta lip­do­ma ma­sė pri­me­na plas­ti­li­ną ir ne­ju­čia nu­ke­lia į vai­kys­tę, į mo­čiu­tės kai­mą – tar­si ra­mi­nan­ti ir įkve­pian­ti me­di­ta­ci­ja. O kur dar kū­ry­bi­nis pro­ce­sas, kai dar­bus de­ko­ruo­ja iš ša­ke­lių, ber­žo to­šies, sa­ma­nų, kan­ko­rė­žių gims­tan­čio­mis kom­po­zi­ci­jo­mis. Da­bar jos va­zo­nai puo­šia ne vie­ną kie­mą už­sie­ny­je, ypač Skan­di­na­vi­jos ša­ly­se. Jo­niš­ky­je, kur ne­se­niai ap­si­sto­jo gy­ven­ti, pir­kė­jų dar ma­ža.

No­rė­jo­si gam­tos dvelks­mo

Dur­pių ir ce­men­to va­zo­nai so­dy­bo­je su­si­lie­ja su gam­ta – pil­ki, rus­vi at­spal­viai tar­si pra­tę­sia gre­ta au­gan­čio me­džio ka­mie­ną, pri­si­jun­gia prie laip­tų pa­ko­pų, ak­me­ni­nės sie­ne­lės ap­sa­ma­no­ju­sio kups­to. Iš jų nu­dryks­ta svy­ran­čių gė­lių ka­sos, šau­na į vir­šų tu­jų smai­lės.

Lo­ve­liai, du­be­nys, ap­va­lūs ir ker­tuo­ti, ant ko­jos, tar­si mil­ži­niš­kos tau­rės, su to­šies raš­tais, sa­ma­nų, vi­jok­lių, ša­ke­lių vaiz­de­liais – ri­kiuo­ja­si Li­gi­tos Žu­kai­tės dar­bai, ku­riuos ji pra­dė­jo kur­ti prieš sep­ty­ne­rius me­tus. Prie jų pra­lei­džia lais­vas va­lan­das nuo pa­va­sa­rio iki ru­dens, nes už­sii­ma tuo lau­ke po at­vi­ru dan­gu­mi. Iš pra­džių pa­ruo­šia ma­sę – iš di­džio­sios da­lies dur­pių, ma­žiau ce­men­to ir van­dens, o ta­da lip­do pa­gal pa­si­ruoš­tą for­mą, de­ko­ruo­da­ma įvai­rio­mis gam­ti­nė­mis me­džia­go­mis.

„Nu­si­bo­do tie plas­ti­ki­niai va­zo­nai. Kai kam jie pa­tin­ka ir tin­ka, bet man no­rė­jo­si gam­tos dvelks­mo, na­tū­ra­lu­mo. Nu­vy­ku­si prie jū­ros pri­ren­ku mai­šus van­dens nu­glu­din­tų ša­ke­lių, iš­mes­tų kriauk­lių, iš miš­ko tem­piu kan­ko­rė­žius, sa­ma­nas, žie­ves. Pas­kui dė­lio­ju, de­ri­nu. Kū­ry­bi­nis pro­ce­sas įtrau­kia“, – pa­sa­ko­ja mo­te­ris.

Pir­mie­ji dar­bai puo­šė na­mus, juo­se au­gi­no ne tik gė­les, bet ir dar­žo­ves: kra­pus, sa­lo­tas, agur­kus, po­mi­do­rus. Pas­kui do­va­no­jo no­rin­tiems drau­gams. Iš jų su­ži­no­jo pa­žįs­ta­mi, ir jiems pri­rei­kė – sau ar­ba do­va­noms. Taip po tru­pu­tį po­mė­gis pra­dė­jo ne­šti ne­di­de­les pa­ja­mas.

Ne­ma­žai va­zo­nų – už­sie­ny­je

„Ku­rį lai­ką dir­bau Šve­di­jo­je. Ka­dan­gi sū­nus nuo vai­kys­tės la­bai no­rė­jo stu­di­juo­ti ir gy­ven­ti Aust­ra­li­jo­je, šiuo me­tu šią sva­jo­nę ir įgy­ven­di­na. O moks­las mo­ka­mas, pra­gy­ve­ni­mas bran­gus, tad nu­spren­džiau vyk­ti sve­tur, kur at­ly­gi­ni­mai ki­ti, kad ga­lė­čiau jam pa­dė­ti. Pa­žįs­ta­mas pa­si­tei­ra­vo: „Val­gy­ti ga­min­ti mo­ki? Ga­lė­tum bū­ti vi­rė­ja ir 50-čiai vy­rų pie­tus ga­min­ti?“ At­sa­kiau: „Ga­lė­čiau“. Taip at­si­dū­riau Šve­di­jo­je, kur pus­šim­čio lie­tu­vių, uk­rai­nie­čių bri­ga­dai, dir­bu­siai miš­ke, sta­ty­bo­se, ga­min­da­vau val­gį, – pa­sa­ko­ja L. Žu­kai­tė. – Lip­dy­mo po­mė­gio neat­si­sa­kiau. Ma­no va­zo­nus pas vie­nus ten gy­ve­nan­čius lie­tu­vius pa­ma­tė šve­dai ir už­sa­kė sa­vo vieš­bu­čiui.“

Vė­liau mo­te­ris ku­rį lai­ką vie­šė­jo Is­pa­ni­jo­je. Už gy­ve­na­mą būs­tą da­lį nuo­mos mo­kė­jo pi­ni­gais, o da­lį – bar­te­ri­niais mai­nais – sa­vo dar­bais, ku­rių sa­vi­nin­kai taip pat pa­gei­da­vo.

„Is­pa­ni­jo­je pri­si­rink­da­vau la­bai įdo­mios gam­ti­nės me­džia­gos. Be­ne la­biau­siai su­ža­vė­jo jū­ros iš­me­ta­mi į kran­tą iš jūr­žo­lių su­suk­ti, su­vo­lio­ti tar­si vil­na ka­muo­liu­kai. Jų bū­na įvai­riaus dy­džio. De­ko­rui pui­kiai tin­ka. Jei bū­čiau ga­lė­ju­si, tik­riau­siai va­go­ną į Lie­tu­vą bū­čiau par­si­ve­žu­si“, – juo­kia­si gra­žia­dar­bė.

Jos va­zo­nai iš­ke­lia­vę ir į Vo­kie­ti­ją, kur pri­žiū­rė­jo neį­ga­lią se­no­lę, Aust­ri­ją, Pran­cū­zi­ją. Lie­tu­vo­je ji il­gą lai­ką ne­si­sten­gė „iš­lįs­ti į vie­šu­mą“. Tik šie­met da­ly­va­vo Jo­niš­kio mies­to die­nos mu­gė­je. Da­lį sa­vo dar­bų da­vė pre­kiau­ti vie­nai mo­te­riai Vil­niu­je. Bet su­pra­to, kad pir­kė­jui svar­bu ma­ty­ti ga­min­to­ją, o ne par­da­vė­ją, nes jis no­ri su­ži­no­ti dau­giau apie va­zo­nų sa­vy­bes, pa­si­tar­ti, tiks­liai iš­siaiš­kin­ti, iš ko jie pa­ga­min­ti, kaip juos lai­ky­ti.

„Kar­tais žmo­nės gal­vo­ja, kad į ma­no su­kur­tus va­zo­nus rei­kia įsta­ty­ti gė­les jau su ki­tais, įpras­tais va­zo­nė­liais. Ne – į juos tie­siai rei­kia pil­ti pa­ruoš­tą že­mę ir so­din­ti au­ga­lą. Nes dur­pių ir ce­men­to va­zo­nams rei­ka­lin­ga drėg­mė. Ir ši­lu­ma, ir šal­tis. To­dėl jie pui­kiau­siai pa­lie­ka­mi sto­vė­ti lau­ke per žie­mą. Ga­vę drėg­mės pa­tam­sė­ja, džiū­da­mi pa­švie­sė­ja, – aiš­ki­na Li­gi­ta Žu­kai­tė. – Jie la­bai tvir­ti, nu­kri­tę ne­su­dūž­ta. Kar­tą vie­na mo­te­ris man ėmė sa­ky­ti, kad va­zo­nas su­ski­lo. Sa­kau, ne­ga­li bū­ti. Ta­da jos vy­ras pri­si­pa­ži­no, kad kliu­dė pra­va­žiuo­da­mas trak­to­riu­mi.“

Be­veik 30 me­tų dai­na­vo „Po­li­fo­ni­jo­je“

Jau be­veik me­tus lai­ko L. Žu­kai­tė gy­ve­na Jo­niš­ky­je at­si­kė­lu­si iš Šiau­lių, kur be­veik vi­są gy­ve­ni­mą ati­da­vė mu­zi­kai, apie 30 me­tų dai­na­vo vals­ty­bi­nia­me ka­me­ri­nia­me „Po­li­fo­ni­jos“ cho­re. Ke­lias į mu­zi­ką bu­vo už­prog­ra­muo­tas nuo vai­kys­tės. Jos ma­ma – cho­ro di­ri­gen­tė, tė­vas – smui­ki­nin­kas.

„Aš ta­pau cho­ro dai­ni­nin­ke. Stu­di­juo­da­ma gro­jau ir for­te­pi­jo­nu. O da­bar „gro­ju“ ce­men­tu, – op­ti­mis­tiš­kai apie per­mai­nas kal­ba mo­te­ris. – Su „Po­li­fo­ni­ja“ praė­jo gra­žus lai­kas. Kon­cer­tuo­da­mi la­bai daug ke­liau­da­vo­me po įvai­rias ša­lis. Eg­zo­tiš­kiau­sios iš­vy­kos tur­būt į Bra­zi­li­ją ir Ar­gen­ti­ną, be­ne dau­giau­sia kar­tų lan­ky­ta­si Skan­di­na­vi­jo­je. Bet la­bai įdo­mu bū­da­vo ir Uk­rai­no­je, Ru­si­jo­je. Mask­vo­je, nors So­vie­tų Są­jun­gos jau ne­bu­vo, dar il­gai į fes­ti­va­lius su­va­žiuo­da­vo be­veik vi­sų 15 res­pub­li­kų cho­rai.“

Li­gi­ta Žu­kai­tė sa­ko, kad tuo me­tu vi­sas jos gy­ve­ni­mas su­ko­si ap­link mu­zi­ką. Iš ry­to re­pe­ti­ci­jos, vė­liau – kon­cer­tai, da­ly­va­vi­mas su cho­ru vi­so­se vals­ty­bi­nė­se, mies­to šven­tė­se, spek­tak­liai vai­kams.

Jo­niš­kis jai pa­tin­ka

„Sū­naus iš­vy­ki­mas stu­di­juo­ti į Aust­ra­li­ją man bu­vo kaip spy­ris į už­pa­ka­lį kaž­ką keis­ti gy­ve­ni­me. Juk iš tie­sų rei­kia su­pras­ti, kad iki pen­si­jos ne­dai­nuo­si cho­re. Išė­ju­si iš „Po­li­fo­ni­jos“ me­tus lai­ko ver­kiau, ne­ga­lė­jau klau­sy­tis įra­šų. O pa­skui vis­kas praė­jo. Pa­siil­gu­si bet ka­da ga­liu nu­va­žiuo­ti, ap­lan­ky­ti ko­le­gas. Bet po­rei­kio dai­nuo­ti ne­tu­riu“, – tvir­ti­na Jo­niš­ky­je ap­si­gy­ve­nu­si bu­vu­si cho­ro dai­ni­nin­kė.

Ji sa­ko, kad Jo­niš­kis pa­tin­ka: ra­mu, jau­ku, ža­lia, ap­lin­ka gra­žė­ja, ma­lo­nu net iš­girs­ti kai­my­nys­tė­je gie­dan­tį gai­dį.

„Vi­sa­da mė­gau ma­žus mies­te­lius, net Šiau­liuo­se pa­sta­ruo­ju me­tu gy­ve­nau so­de ne­to­li Rė­ky­vos eže­ro. Ma­no ma­ma – nuo Za­ra­sų kraš­to, tai vie­nin­te­lis da­ly­kas, ko Jo­niš­ky­je trūks­ta – eže­rų“, – sa­ko L. Žu­kai­tė.

Komentarai

Sėkmės    Ket, 2019-11-07 / 08:04
Ačiū už gražų straipsnį abiem. Ir žurnalistei, ir Ligitai. Buvo įdomu skaityti. Sėkmės abiems

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.