Naujausios
Diena pilna įvykių
Emigracijoje visiškai kitokia Dianos Tiškovaitės diena prasideda ne kaip kūrybinio žmogaus, kuris kartais supainioja dieną su naktimi, o kaip labai disciplinuoto darbuotojo. Keliasi šeštą ryto. Pasiruošia darbui. Sėda ant dviračio ir išrieda į savo darbo vietą Van Rojien logistikos įmonės sandėliuose, iš kurių į prekybos vietas keliauja skalbimo priemonės, vaistai bei sveikuoliški gardumynai.
Darbas nuo pusės aštuonių iki keturių. Grįžus norisi pamiegoti. Bet ne kasdien pavyksta.
Vos atitokusi po darbo ir papietavusi Diana skuba prie kompiuterio. Vyks nuotolinė olandų kalbos pamoka. Mokytoja iš Olandijos jai skiria užduočių, paaiškina daug kultūrinių dalykų. Diana gyvena olandiškai (flamandiškai) kalbančioje Belgijos teritorijoje. Todėl įsitikinusi, jog vietos kalba pravers.
Paskui bent trumpam prisės prie pianino, kurį visai neseniai nusipirko. Ketina užsiimti kūrybine veikla. Kartu su LRT muzikinių laidų vedėja Fausta Savickaite modernizuoja ir prikelia klasikinę muziką antrajam gyvenimui.
Radusi atliekamą minutę jauna moteris imasi rankdarbių. Dianos močiutė buvo siuvėja. Imdama pavyzdį iš jos, būdama dar visai jauna, mokėsi siuvimo pas žinomą Kelmės siuvėją. Emigracijoje atsiminė šį amatą. Prisisiuvo patalynės, suknelių, restauruoja senus rankinukus, papuošdama juos naujomis detalėmis.
Mąsto apie lietuvių susitikimą Rasų šventėje. Kiekvieną sekmadienį mėgaujasi profesionale vargonų muzika Turnhout (Belgija) miesto bažnyčioje.
O balkone laukia jos augalai. Prisisodino visokiausių žalumynų ir daržovių, netgi kelis kerus bulvių krepšyje.
Diana čia gyvendama suprato, jog lietuviai nedovanotinai nevertina to, ką turi. Belgas ar olandas išnaudos kiekvieną žemės lopinėlį. Daržovės čia labai brangios – vienas mažytis burokėlis kainuoja eurą. O Lietuvoje vis dar dirvonuoja nemaži plotai žemės.
Daugelis lietuvių nevertina ir darbo. Čia niekas nerūšiuoja darbų į juodus ir baltus. Dirba bet ką ir nesigėdija. Darbas rankose tirpsta. Gal todėl, jog labai aiški darbo ir užmokesčio sistema.
„Manęs niekas nevarė iš Lietuvos“
Praėjusių metų vasario mėnesį į Olandiją išvykusi Diana Tiškovaitė savęs nelaiko ekonomine emigrante. Turėjo ne vieną projektą su teatrais. Sukūrė vaidmenį Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Buvo kviečiama dainuoti renginiuose.
Tačiau vieną dieną pajuto, kad pavargo nuo įtampos. „Pasidarė bloga nuo Kelmės. Žmonės – skaudūs, susipriešinę. Kaišioja pagalius į ratus, jei nori ką nors daryti. Yra asmenybių, su kuriomis norisi bendrauti, kurti. Ilgą laiką užuovėją atstojo Prienų vienkiemis, kur buvo pastatyta sakralinio teatro malda „Stovi motina“, – apie savo išvykimą iš Lietuvos kalba Diana.
Jau kuris laikas jaunai moteriai nesisekė asmeninis gyvenimas. Po skyrybų su sūnaus tėvu, 14 metų ji gyveno viena, visą meilę atiduodama sūnui ir savo tėvams. Prieš kelerius metus buvo sutikusi žmogų, kurį priėmė už savą, bet paaiškėjo, jog klydo.
Pradėjo šlubuoti širdis. Kartais apnikdavo panikos priepuoliai. Diana suprato, jog geriausias vaistas būtų paprastas, atsakomybės neužkraunantis fizinis darbas.
Per agentūrą pavyko gauti darbo Olandijoje, logistikos įmonėje. Viena išvažiuoti jautrios meniškos prigimties moteris neišdrįso. Emigracijon palydėjo ir porą pirmųjų mėnesių su ja pabuvo studentas sūnus Valentinas. Tačiau ilgiau užsibūti užsienyje negalėjo. Vaikinui rūpėjo studijos.
Valentiną pakeitė Dianos bendraklasis informacinių technologijų specialistas Albertas, su kuriuo draugavo prieš 24 metus. Skyrybas išgyvenęs vyras taip pat ieškojo ramesnės užuovėjos užsienyje. Dar būdamas Kelmėje ketino išvažiuoti drauge su Diana. Bet netikėtai susirgo. Kelionę teko atidėti porai mėnesių.
Olandijoje Dianą šokiruodavo jauni lietuviai. Jie nekalbėdavo lietuviškai tarsi ignoruotų lietuvių kalbą. Diana iš pradžių sako bandžiusi apeliuoti į jų patriotizmą. Vėliau suprato, jog tai beprasmiška.
„Teatro mokykla man padėjo į situaciją pažvelgti žaismingai, – šiandien pirmuosius emigracijos mėnesius mena dainininkė. – Ten buvo suvažiavę pusė pasaulio: Lenkija, Venesuela, Portugalija, Latvija. Bendravau su latviais. Jie pasirodė geri ir nuoširdūs. Tikri mūsų broliukai.“
Dianos draugas Albertas, atvykęs į Olandiją, atsitiktinai kavinėje susipažino su logistikos įmonės Van Rojien savininku. Žodis po žodžio išsikalbėjo. „Matau, kad tu sąžiningas. Ateik dirbti pas mane“, – pakvietė. Taip jiedu su Diana atsidūrė Belgijoje.
Įsikurti kitoje vietoje nebuvo lengva. Norėdamas išsinuomoti butą, privalai sumokėti už keturis mėnesius į priekį, sutvarkyti daug formalumų. Nelengva buvo priprasti prie naujo darbo. Diana išmoko vairuoti elektroninį krautuvą. Taigi, šiandien jos nepavadinsi juodadarbe.
Šiandien emigrantams sekasi gerai. Albertas atsivežė ir vieną savo dukrų. Gyvenimas tarsi nurimo. Tapo saugus ir aiškus.
„Esu alkana muzikos“
Metus padirbėjusi rutininį, proto ir emocinių pastangų nereikalaujantį darbą Diana pajuto, jog yra alkana muzikos, kultūros, kūrybos. Ypač tai jaučia pastarosiomis savaitėmis, nes dėl koronaviruso negalėjo grįžti į suplanuotus koncertus Lietuvoje. Su Kauno filharmonija buvo suderinta sakralinio teatro maldos „Stovi motina“ data. Ją turėjo pamatyti apie trys šimtai žiūrovų.
Dainininkė koncertuoti buvo grįžusi ir pernai pavasarį. Todėl kartais pasvajoja, jog geriausia būtų pusmetį praleisti Belgijoje, pusmetį Lietuvoje.
Šiandien moteris pripažįsta, jog emigracija ją sustiprino, išmokė sprendimus priimti nesvyruojant, atsisakyti nereikalingų skrupulų.
– Gal, pasikeitus gyvenimo aplinkybėms, visiškai atsisakysite dainininkės karjeros?
– Muzikos nepalikau ir nepaliksiu. Bet svetimoje šalyje sugebėjau perlipti savo egoizmą. Perlipau pati save ir supratau, jog muzikai aš galiu atsiduoti be ypatingų lūkesčių ir didelių įtampų, kai nėra gyvybiškai svarbu iš muzikos pragyventi. Kai nereikia nieko įrodinėti geresniems ir talentingesniems arba tokiais save laikantiems.
Mes, menininkai, dažniausia pernelyg save sureikšminame. Žinoma, yra ypatingai talentingų, reikšmingų asmenybių, bet yra ir tuščių žmonių, vaidinančių menininkus. Savęs nepriskirčiau nei vieniems, nei kitiems. Apskritai, kartais suabejoju, ar menas yra profesija. Juk žmogui labiau negu meno reikia pastogės, drabužių, maisto. Galbūt vertingesni yra tie, kurie aprūpina žmones būtent šitais dalykais? Nauji potyriai emigracijoje daug ką nustūmė į antrą planą. Ne veltui ir Biblijoje patariama nebijoti paprasto juodo darbo.
Niekas čia nesiklaupia
„Čia daugelis nori to, ką Lietuvoje lengva gauti, – apie Belgiją pasakoja Diana. – Mes dar nemokamai naudojamės gamtos turtais. O ten nori gamtoje išsikepti šašlyką, susimokėk. Nori išsimaudyti ežere, nusipirk leidimą. Negalima nusiskinti net žolės. Kai švęsime Jonines, negalėsime nusiskinti ąžuolo lapų.“
D. Tiškovaitė neslepia – emigracija užtikrina materialinį saugumą. Darbovietė netgi savotiškai moko taupyti. Dalį atlyginimo – 120 eurų duoda čekiais. Už juos gali pirkti maistą parduotuvėse, su kuriomis sudaryta sutartis. Emigrantė tikina, jog tų pinigų beveik ir pakanka maistui vienam žmogui. Kita atlyginimo dalis lieka kitiems poreikiams.
Žinoma, kartais tenka nusipirkti daržovių ir vaisių iš turkų parduotuvėlių. Ten daržovės pigesnės ir kokybiškesnės.
Apskritai, Belgijoje, sodybose, Diana sako nemačiusi obelų. Todėl obuoliai – gana brangūs. Nepigios ir bulvės. Užtat labai daug braškių plantacijų.
Belgai neretai naudojasi vadinamais pieno bankais. Bet kuriuo paros metu įmeti pinigėlį ir tau išmeta pieno. Tik moki už jį brangiau negu parduotuvėje.
Belgų mitybos ir vartojimo įpročiai gaminti įpratusiems lietuvaičiams atrodo keisti. Jie dažniausia perka pusfabrikačius, virtas bulves ir kitas daržoves.
Nors kraštas – katalikiškas, tačiau nuoširdžiai tikinčių žmonių ten beveik nėra. Pavyzdžiui, Velykos, netgi Šeštinės ir Sekminės yra valstybinės šventės. Tačiau patys belgai nešvenčia. Už lango sklinda musulmoniškos dainos.
„Visi nekvėpuoja tuo pačiu, – apibendrina Diana. – Katalikų bažnyčios tuštėja. Žmonės jose nesiklaupia. Dalis bažnyčių visai uždaromos. Jose atidaromi alaus barai. Vienuolynuose nėra vienuolių. Kambariai išnuomojami turistams. Didžiajai daugumai gyventojų svarbu dirbti, uždirbti, pavalgyti, turėti stogą virš galvos. Nežinau, ar tai gerai, ar blogai. Tiesiog tik turiu ką palyginti su Lietuva.“
„Pasiilgau namų kvapo“
– Kaip atrodo Lietuva iš tolo?
– Iš tolo Lietuva atrodo šviesus, turtingas kraštas. Bet grįžti, pamatai iš arčiau – kažkokia lyg apsivėlusi žemėmis. Kažkas atsitikę su žmonių sąmone.
– Bet čia gyvena artimiausi žmonės...
– Taip. Labai pasiilgstu sūnaus. Jis vis dar tęsia studijas. Gaila, kad nėra šalia.
Apie tėvus pagalvojus suspaudžia širdį. Beveik visą gyvenimą gyvenau kartu su jais. Dabar supratau, jog niekur taip gerai nesijaučiau kaip tėvų namuose. Visko buvo – ir nesantaikos, ir pykčių. Bet supratau, jog esame labai stipri šeima. Pasiilgau savo namų kvapo, mamos padejavimų, tėvo patraukimo per dantį. Labai jautri šita tema. Tėvams aš – vienintelė – neturiu nei brolių, nei seserų. Todėl vis dažniau piešiu tolesnę savo gyvenimo viziją: pusė metų Belgijoje, pusė Lietuvoje.O kol kas džiaugiuosi galėdama jiems padėti bent materialiai, kad susiremontuotų namus, į kuriuos ir aš pati kada nors grįšiu.
