Naujausios
Daina turi gimti iš tikro jausmo
„Ta naktis buvo kitokia, labai sunki. Mamos, auginančios vaikus, puikiai žino, ką reiškia bemiegės naktys, kai serga vaikai“, – pasakoja Živilė.
Su vaikeliu teko važiuoti į ligoninę. Bet nuo ištisinio kosulio net ir gydytojai buvo bejėgiai padėti. „Visą naktį nesumerkiau akių. Glosčiau, mylavau, čiūčiavau norėdama nuraminti mažylį, kurio kosulys nesiliovė net jam užmigus. Meldžiau Aukščiausiąjį, kad neatimtų mano sūnelio. Tuomet kažkur giliai suskambo melodija ir tekstas: „Neišeik, nepaliki dienos, skausmas degina viduj be paliovos, juk žinai, kad aš ir tu, turim būti kartu, neišeik“. Prašiau, jog jis manęs nepaliktų“, – dalijasi prisiminimais Živilė, ir priduria, jog kiekvienas klausytojas gali surasti savo santykį su dainos tekstu. Juk gyvenime visada įmanoma matyti šviesą ir rasti išeitį iš bet kokių situacijų.
Dainos prodiusavimą dainininkė patikėjo ilgą laiką pažįstamam šiauliečiui prodiuseriui Pauliui Jasiūnui.
Daina Yotube kanale, ir vienoje švenčių buvo pristatyta birželio viduryje. Ar ji sulaukė pasisekimo?
„Dainos pasisekimas priklauso nuo daugelio faktorių. Arba ji pralenda „kaurai visur“ – televizija, radijo stotys – arba tiesiog gyvuoja kažkur klausytojų dėka. Reikia tik svarbių žmonių pagalbos, tada viskas eina, kaip per sviestą. Deja, jų neturiu. O gal ir nereikia. Turbūt, patogiausia klausyti savo širdies, o ne kažkieno nurodymų. Svarbiausia, kad ši daina gimė iš mano išgyvenimų. Labai ją mėgstu. Joje paslėptas didžiulis skausmas, tačiau klausytojams pateikiama, kaip dar viena meilės istorija“, – sako atlikėja.
Tai trečioji autorinė Ž. Gedvilaitės daina. Tos dainos lyg vaikai gimę iš jausmo, meilės, skausmo. Ypač brangi prieš porą metų sukurta „Malda Lietuvai“. Talentinga moteris ją dainuoja visuose savo koncertuose. Bet vakarėliuose – ne. Tiesiog nesinori jos devalvuoti, nuvalkioti.
Troško, kad šią dainą išgirstų ir pamatytų platesnis žiūrovų ratas. Tačiau iš LRT gavo atsakymą, jog daina padedama į archyvą.
Živilė svajoja sukurti daugiau autorinių dainų, nes jos ir atlikti patogiausios. Pati autorė gali jautriausiai ir įtaigiausiai jas ištransliuoti. Tačiau nemažai kainuoja dainos sukūrimas, ypač aranžuočių gamyba.
Jos kurtas dainas vaikams spausdina vaikiškas žurnalas „Vakaro žvaigždelė“ ir groja per vaikišką radijo stotį. Be to, yra išleidusi metodinę knygelę „Balso kokybę formuojančių metodų sistema“ kaip pagalbą pradedantiems muzikos mokytojams, studentams.
Atgijusi koncertinė veikla
Prieš ketverius metus Živilė buvo pristabdžiusi savo koncertinę veiklą. Mat, po skyrybų su dukrelės Aleksandros tėvu praėjus septyneriems metams, sukūrė naują šeimą ir pradėjo lauktis sūnaus Tajaus. Dainuodavo tik bažnyčių ceremonijose. Ir tai buvo tikra atgaiva sielai. Pernai atgijo jos koncertai ir pasirodymai vakarėliuose.
Atlikėja dažniausia koncertuoja viena. Buvo subūrusi „Juventos“ progimnazijos muzikos mokytojų grupę. Grupė buvo atsiradusi bendram tikslui – pakoncertuoti Kalėdiname vakarėlyje savo kolegų šventėje. Kadangi susilaukė populiarumo, dainuodavo ir Mokytojo dienos proga.
Daugiausiai koncertų Živilė rengia vasarą, kai mokykloje atostogos.
Kaip jaunai moteriai pavyksta suderinti dviejų vaikų mamos, mokytojos ir atlikėjos vaidmenis? Ar dainininkės karjerai neprieštarauja antroji pusė?
Atlikėja sako turinti visą komandą nuoširdžių pagalbininkų. Tai vyresnioji jos dukra Aleksandra, jos pačios ir vyro mamytės. „Vyras didžiuojasi mano koncertine veikla. Nuolat sako, tu tik dainuok ir nenusipigink. Jis taip pat turi ir muzikinį išsilavinimą – puikiai girdi, kas skamba profesionaliai, o kas ne, – džiaugiasi Živilė. – Po skyrybų buvo praėję net septyneri metai, kol supratau, kokio žmogaus man iš tiesų reikia. Iki šiol puikiai sutariame, mylime vienas kitą, gerbiame. Kiekvienai moteriai linkėčiau surasti tokį žmogų. Nei pykčių, nei priekaištų, o kas įdomiausia, manęs paklauso, mane girdi. Aš esu labiau pabambanti, o jis – toks ramus, taip lengvai sprendžiantis problemas. Nerealu. Turiu iš ko pasimokyti ir mokausi kasdien.“
Ar pedagogas sotus pašaukimu?
Pernai po motinystės atostogų Ž. Gedvilaitė – Sitnikienė pasinėrė ne tik į koncertinę veiklą, bet grįžo ir progimnazijon.
– Ar kasdienio darbo rutina nevaržo kūrybinės laisvės?
– Be galo mėgstu pedagoginį darbą, o ypač kai dirbu su tokiais vaikais, kurie myli, vertina muziką ir myli mane. Tada būna ir malonu, ir lengva.
Labai džiaugiausi, kai 2019 metų vasarą mano vadovaujamas jaunučių choras „Vyturėlis“ konkurse „Mes Lietuvos vaikai“ tapo pačiu geriausiu Lietuvoje vaikų choru.
Šiais metais mano paruošti solistai ir merginų ansamblis taip pat skina lauretų diplomus.
Mokykloje matau save, kaip padėjėją augti ir tobulėti kitiems, o dainuodama visapusiškai augu pati.
Mokinių ruošimas konkursams – nelengvas darbas, kartais jaučiuosi visiškai „išsiurbta“, neslėpsiu, pavargstu. Malonu, kai mokiniai bei jų tėveliai tai supranta ir įvertina.
Tik pedagoginį darbą temdo mažas atlyginimas už tikrai nemažus darbus. Dažnai straipsniuose teigiama, kad mokytojai gauna didelius atlyginimus. Bet tai ne tiesa. Ne kiekvienas mokytojas turi pakankamą pamokų krūvį. Be to, etatinis apmokėjimas įnešė daug neteisybės, nelygybės ir sumaišties. Įsivaizduokite, vedu pamoką su 24 ar net su 48 mokiniais, už valandą man sumoka apie 6 eurus. Nežinau, kodėl kitus mokytojus, turinčius daug patirties, nuolat besitobulinančius seminaruose, kvalifikacijos kėlimo kursuose tenkina toks atlygis. Visi tyli ir dirba toliau. O aš vis bambu.
Bet juk ne tam 16 metų mokiausi muzikos, kad pamokos įkainis būtų šeši eurai. Dažnai girdžiu pasakymus – mokytojas turi dirbti iš pašaukimo. Bet ar tuo pašaukimu aš būsiu pakankamai gera mama savo vaikams, kuriuos turėsiu išleisti į gyvenimą. Galų gale maistas kiek kainuoja. Juk nepasakysiu vaikams, valgom mažiau, nes, dirbdama iš pašaukimo ir dėl garbės, negaliu nupirkti geros mėsos ar kokybiškesnių kruopų.
Džiaugiuosi, kad esu ir atlikėja. Koncertinė veikla tikrai pagerina mano finansinę padėtį. O nuo šių metų rudens pradėsiu vesti daugiau privačių dainavimo pamokų. Atiduosiu save tiems, kam manęs reikės ir kas vertins mano darbą.
Dainavimas prieš kameras
– Dalyvavote keliuose televizijos projektuose. Kokie ispūdžiai liko po jų? Ar nenusivylėte? Kiek tikrumo juose?
– Projektai – labai geras dalykas. Jie verčia pasitempti, tobulėti. Paliko tikrai puikių prisiminimų. Ypač pažintis su ten dalyvavusiais atlikėjais bei žmonėmis, kurie rašydavo asmeniškai. Aišku, visko buvo, bet aš įveikiau tyčia ar netyčia paspęstas kliūtis.
Kiekvienas siejantis savo gyvenimą su daina turi sudalyvauti projektuose. Jie tikrai į naudą. Kasmet žiūriu „Lietuvos balsą“, palaikau kiekvieną dalyvį, nes žinau, kaip nelengva dainuoti prieš kameras, kai virpa ne tik širdelė, bet ir kojos.
O tikrumo yra! Būna momentų, kad nėra. Kartais klausytoją nori apgauti, ypač X-faktoriuje komisijos nariai komentuodami, kad puikiai padainavo, o iš tiesų būna klaiku. Bet klausytojo juk taip lengvai neapgausi!
– Ar ketinate dar dalyvauti projektuose?
– Nežinau. Jaunimui reikia leisti. Na, Eurovizijoje gal dar ir sudalyvausiu.
– Ar Jūsų muzikinei karjerai turi įtakos tai, kad gyvenate ne Vilniuje?
– Sunku pasakyti, ar turi įtakos gyvenamoji vieta. Gal ir neturi, juk visada ir iš visur galima nuvykti į filmavimus. Svarbiausią vaidmenį dainininkų karjeroje atlieka prodiuseriai. Jie pasirenka su kuo nori dirbti ir stumia juos į televiziją, radiją, į koncertus ir projektus. Ir aš vis dar laukiu pasiūlymų.
