Naujausios
„Chorų karai“ įkvėpė naujam chorui
Ar Šiauliai turi naują chorą? „Taip!“ — vieningai tvirtina televizijos projekte “Chorų karai“ dalyvavę “baltojo“ Šiaulių choro nariai. Jie neišsiskirstė ir žada driokstelėti.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Natos tapo buožgalviais
Į pokalbį su „Šiaulių kraštu“ ateina šauni, nuotaikinga, energinga draugija: Jurgita Juozūnienė, Indrė Jaraminaitė, Ernesta Ručinskienė, Justas Ašmantas ir naujasis choro vadovas Mindaugas Žalalis. “Vieninga draugiška šeima“, — taip save vadina.
Daug laiko neturi, nes visi dar dainuoja jaunimo kameriniame chore „Atžalynas“, laukia repeticija.
Televiziniame „baltajame“ Šiaulių choru dainuoja šešiolika choristų, kurie į chorą pateko nugalėję atrankoje. Vieni — lengviau, kiti — po kelių atrankų.
Choro linksmoji dvasia Justas juokiasi, jog nė pats nežinąs, kaip į pateko į chorą: „Duše visą gyvenimą dainavau, su muzika nieko bendro neturėjau“.
Ortopedu protezuotuoju dirbantis šiaulietis į chorą pateko po trijų atrankos etapų, įveikęs daugybę konkurentų. Charizmatiškas šiaulietis nepraslydo pro komisijos akis, net nepažindamas natų. Justas kvatoja atsiminęs, kaip natas pavadino buožgalviais.
Ernesta į chorą įsijungė ne nuo pradžių: pakeitė vieną merginą, atsisakiusią dainuoti. „Pasisekė“, — šypsosi Ernesta, dirbanti atliekų tvarkymo įmonėje.
Indrės specialybė — muzikos mokytoja, dainavimo ji moko individualiai, dainuoja kavinėse, restoranuose. Nuo mažens dainuoti mergina susigundė nueiti į atranką, kurioje pralaukė tris valandas. Ne veltui.
Jurgita — jaunimo choro „Atžalynas“ vadovė, konservatorijos mokytoja, mokanti dainavimo, dirigavimo. Dabar darbus pristabdė motinystės atostogos.
„Atėjau į atranką ir pasisekė greitai patekti“, — šypsosi Jurgita. “Kur nepateks, tokia lakštingala!“ — linksmai pakomentuoja Justas.
Laukia akistatos su žiūrovais
Chorui vadovavusį Šiaulių valstybinio kamerinio „Polifonijos“ choro vadovą Gediminą Ramanauską dabar jį pakeitė šio choro dirigentas M. Žalalis.
Mindaugui buvo smalsu, kaip kuriamas televizijos šou. Įsitikino: daugybę triūso reikėjo įdėti net dėl elementarių dalykų. Nuo pirmadienio „arė“ po darbų iki vienuolikos ar pusės dvylikos vakaro. Šeštadienį anksti rytą pajudėdavo į Vilnių, o grįždavo ketvirtą ryto. Poilsiui likdavo tik sekmadienis.
Kūrinį parengti reikėdavo per penkias dienas. Ne tik „iškalti“, bet ir paruošti choreografiją. Viskas turėjo būti atlikta kokybiškai, nes žiūrovui nepasiteisinsi, jog nespėjai.
Choristai mano, jog žiūrovai balsuodavo ir už miestus, ir už kūrinius. Tik viena aišku: išryškėjo suvalkietiškas solidarumas, padėjęs Marijampolės chorui patekti į finalą. Šiauliečiai balsuodami buvo vangesni, bet choristai visiems dėkingi. Nenusimena, kad į finalą nepateko. Atvirkščiai — jaučiasi nugalėtojais.
„Mes dar driokstelėsim“, — žada Justas. Balandžio 30 dieną Šiaulių arenoje choras koncertuos su projekto nugalėtojais kauniečiais bei Marijampolės ir Klaipėdos chorais. Šiame koncerte “baltasis“ choras atliks kūrinius, kuriuos dainavo projekte. Mindaugas šypsosi: pagaliau pamatys savo žiūrovus, nes iki tol dainuodavo kameroms. “Mes norime, jums, šiauliečiai, pažiūrėti į akis“, — sako choristai.
Choras jau galvoja ir apie savą repertuarą, svarsto apie rimtą ir solidžią programą. Nes išsiskirstyti nežada — būtų skaudu ir gaila.
Dalyvaujant projekte, Šiaulių chorą rėmė Savivaldybė. Dabar choras materialaus pagrindo neturi, bet tikisi, kad pavyks rasti rėmėjų. Nes klausytojų ir gerbėjų jau turi. „Čia iš “Chorų karų“, — girdėjo šnabždantis gatvėje.
„Naktis tvartelyje“ užaugino sparnus
Ar projektas pateisino lūkesčius? „Žinoma!“, — neabejoja choristai.
Gerai praleistas laikas, nauji draugai — privalumus vardija choristai. Nors projektas vadinosi „Chorų karai“, karų dvasia tarp konkurentų nesklandė. Vieni kitų rūbų neslėpė, nekenkė. Atvirkščiai: visi buvo draugiški, prieš pasirodymus linkėjo sėkmės, sirgo vieni už kitus.
Šiauliečiai neabejoja — labiausiai pavykęs televizijoje atliktas kūrinys — Nijolės Sinkevičiūtės chorinė kompozicija „Naktis tvartelyje“. Šio kūrinio kelias į eterį nebuvo paprastas: dėl jo šiauliečiams teko pakovoti su prodiuseriais, kurie skeptiškai žiūrėjo į neva neformatą — tikrą chorinį kūrinį. Apeliuota, jog paprastas žiūrovas, šeštadienio vakare įsijungęs televizorių, laukia paprastos popsinės dainos.
Ginčai tęsėsi iki paskutinio vakaro. Tąkart į filmavimą važiavo karingai nusiteikę. Jei neleis atlikti šio kūrinio, nedainuos iš viso. Lai ieško kito choro!
Rezultatas įtikino visus. Liko sužavėti ir žiūrovai, ir prodiuseriai. Komisija įvertino aukščiausiais balais, o R. Ščiogolovaitė sakė: „Finalo nugalėtojų kūrinys“.
„Mes patys šį kūrinį labai išgyvenome, įsijautėme. Po pasirodymo buvome euforijoje, skraidėme“, — prisimena Jurgita.
Mindaugas džiaugiasi, kad žmonių sąmonėje pagaliau nyksta blogojo choro įvaizdis, suvešėdavęs nuo mokyklos laikų. „Varo į chorą“, — šie žodžiai skambėdavo tarsi baisus nuosprendis. Dabar, šiauliečių teigimu, žmonės pamatė, kad choras — ne tik kančia.
PLANAI: „Baltojo“ Šiaulių choro nariai — (iš kairės) Ernesta Ručinskienė, Jurgita Juozūnienė, Mindaugas Žalalis, Indrė Jaraminaitė, Justas Ašmantas — išsiskirstyti nežada, o jau galvoja apie naują choro repertuarą.
DRAUGYSTĖ: „Visi esame viena didelė, draugiška šeima“, — bent simboliškai narius apglėbia energingasis choristas Justas Ašmantas.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.