Naujausios
Šiuose namuose netrūko šilumos
Vasarą Janinos Giedraitienės sodyboje sukasi abi jos dukros. Gražina atvažiuoja iš sostinės, dalydama savo dėmesį pusiau Vilniui, pusiau – Žagarei, o Dalia būna nuolat, nes garbaus amžiaus mamai persirgus kovidu prireikė pagalbos, liga iščiulpė jėgas. Ir dabar, kai pokalbiui pasirenkame pavėsinę, kurioje nepasiekia deginančios saulės spinduliai, ją prilaiko lazdele pasiramsčiuojančią, kad būtų tvirčiau eiti.
O dar visai neseniai garbaus amžiaus moteris ir po darželį sukdavosi, ir laikė vištų pulką, parūpindama kiaušinių anūkams bei proanūkiams. Dabar likusios tik kelios senos raibosios, kurios gyvens tiek, kiek joms skirta, nes dukros sultinio nevirs. Kaipgi atimti gyvybę tam, kuris maitino.
Prie kojų glaustosi kažkada priklydęs ir priimtas katinas, šeimininkaujantis jau visą dešimtmetį, svečius aploja šunelis. Šiuose namuose niekada netrūko šilumos.
„Iš vaikystės, kai dar nelankiau mokyklos, prisimenu, kad pas mus ateidavo vaikų, jie vis sukiodavosi aplink. Mama juos pamokydavo, priglausdavo, galvą paglostydavo, turbūt ir pavalgydindavo. Nelengva buvo kai kurioms šeimoms gausų būrį atžalų išlaikyti. Tad iki šiol yra mamą daug atsimenančių. Kai nueinu į miestą, į parduotuves, mane atpažinę žagariečiai vis linkėjimų perduoda“, – sako dukra Dalia.
Norėjusi būti gydytoja tapo mokytoja
Pačios šimtametės mokytojos gyvenimas irgi ne rožėmis klotas, kaip ji sako, nelengvas, sudėtingas, bet įdomus.
Janina Giedraitienė, tada dar Jurgaitytė, nuo vaikystės norėjo tapti gydytoja, jai patikdavo slaugyti ir rūpintis kitais. Bet augant penkių vaikų šeimoje su dviem seserimis ir dviem broliais apie tokius mokslus galėjo tik pasvajoti. Vis dėlto tėveliams vaikų išsilavinimas atrodė svarbus dalykas, tad ją ir vyresniąją seserį išleido ne tik į Žagarės progimnaziją, bet ir į Joniškio „Aušros“ gimnaziją, kur mokslai buvo mokami. Vieneri metai kainuodavo 300 litų. Tikrai didelė finansinė našta. Gimnazijos vadovybė suteikė lengvatą, leido mokėti tik už vieną vaiką.
19 metų mergina jau buvo baigusi mokslus, o namuose sėdėti toliau nenorėjo ir nebegalėjo. Kadangi anuomet labai trūko pedagogų, jų nebuvo pakankamai parengta, o pokariu jos išsilavinimo pakako, žagarietė parašė prašymą Švietimo ministerijai ir buvo paskirta pradinių klasių mokytoja Kėdainių rajone.
„Tą metą prisimenu su šiluma. Vaikai ateidavo avėdami klumpėmis, kaliošais ar medpadžiais, kuriuos nusiaudavo ir palikdavo surikiuotus eilėmis, o per pamokas sėdėdavo suoluose tik su kojinėmis. Mokiniai man atrodė geri, mandagūs. Gal kad nebuvo televizorių ir radiją ne kiekviena šeima turėjo, tad neprisižiūrėdavo, ko nereikia. Tiesą sakant, per beveik 40 darbo metų neturėjau nė vieno blogo mokinio, dėl kurio reikėtų nervintis. Jei atsirasdavo koks padykęs, užtekdavo su juo ramiai, gražiai pašnekėti. Yra viena taisyklė: kuo labiau pyksti, tuo labiau mokiniai tai jaučia ir erzina“, – ilgamete patirtimi dalijasi buvusi pedagogė.
Vertino ir darbdaviai, ir mokiniai
Mokytoja visada gerai įsidėmėdavo mokinių vardus. Kartą eina gatve ir sutinka vieną iš senųjų neklaužadų. Jau suaugęs vyras prasižioja sveikintis: „Laba diena.“ Mokytoja atsako: „Labas, Lioniau, kaip tu gyveni?“ Jis nustemba, negalvojęs, kad vardą atsimins.
Galbūt todėl iki šių dienų buvę auklėtiniai jos nepamiršta, siurprizų sugalvoja, pasveikina su gimtadieniu ar kitomis šventėmis. Eidami gatve, pamatę ją kieme, pasilabina.
Dar bedirbant Kėdainių rajone Janina Giedraitienė sulaukė vizitatoriaus iš Švietimo ministerijos apsilankymo. Pamatęs jauną gerų manierų mergaičiukę, ją pirmiausia palaikė lenkaite, po to pagyrė, kad su vaikais labai mokanti elgtis. Po vizitacijos svečias jos darbą įvertino gerai, o kitų trijų vyresnių pedagogų – tik patenkinamai. Ir vėliau mokytoja sulaukdavo apdovanojimų, pagyrimų už gerą mokinių auklėjimą, rezultatus. Mokiniai mokytojus taip pat labai gerbdavo, pedagogo žodis itina vertintas.
„Buvo sudėtingas laikmetis. Ne visi vaikai turėjo sąsiuvinių. Turbūt mokykla jų duodavo, bet ne visiems užteko. Piešimo popierius atrodė plaušėtas, pilkas, ne toks, kaip dabar, baltas lyg sniegas“, – mena Janina Giedraitienė.
Net kelis kartus ėjo prašyti
Karo metais, 1944-aisiais, žuvo mokytojos tėvelis. Vokiečiai tąkart puolė Žagarėje įsitvirtinusius rusus. Šeimos galva stovėjo sode ir paleistas sviedinys jį užmušė. Tą dieną mieste iš viso žuvo penki žagariečiai.
Iš Kėdainių rajono į Žagarę grįžusi gyventi Janina gavo vietą Mokesčių inspekcijoje. Kartą užėjo tuometinis Žagarės gimnazijos direktorius Juozas Dundulis ir ėmė teirautis Jurgaitytės. Turįs jai pasiūlymą dirbti mokytoja, ir net ne pradinių klasių, bet dėstyti vokiečių kalbą. Mat anuomet gimnazijose būdavo labai geras parengimas, būsimoji pedagogė Janina Joniškio „Aušros“ gimnazijoje puikiai įvaldė vokiečių, anglų ir net neprastai suprato lotynų kalbas.
„J. Dundulis ėjo gal tris kartus, kol mane įkalbėjo. Vėl pradėjau pedagoginį kelią. Po kelerių metų jau dėsčiau ir anglų kalbą. Baigusi trimečius kursus, galėjau mokyti vyresnius mokinius iki aštuntos klasės. Taip pat teko mokyti ir matematikos, buities darbų. Visos vasaros prabėgdavo mokytojų kursuose, – pasakoja buvusi pedagogė. – Vyras dirbo redaktoriumi Žagarės laikraštyje, mokytoju. Kai tėvelių žemę nacionalizavo, ant jos namus pasistatė šeši gyventojai. Tačiau ir tų 25 arų užteko, visko darže užsiaugindavome. Laikėme kiaulių, karvę, vištų pulkus.“
Žagarė be galo miela
„Žagarė man be galo brangi: ir gamta, ir žmonės mieli. Vaikai visada šį kraštą rinkdavosi atostogoms, suvažiuodavo broliai, seserys. Gal tik vienas momentas gyvenime buvo, kai norėjau pabėgti iš čia. Aš visada daug skaitydavau, megzdavau, siuvinėdavau. Dabar akys jau nebeleidžia šiais darbais užsiimti. Ir televizoriaus nebežiūriu, tik radijo klausausi, – atvirauja Janina Giedraitienė. – Su mokytojų kolektyvu važiuodavome grybauti, uogauti. Tyrelio pelkė skersai išilgai išvaikščiota. Ir gyvačių ne kartą teko matyti. Jei jau išvysdavai, paskui vietoj kiekvienos nukritusios šakos jos vaidendavosi.“
Ilgaamžė, paklausta, kaip reikia gyventi, kad sulauktum šimto metų, susimąsto. Jos mama irgi buvusi ilgaamžė, sulaukė 92-ejų, vyriausioji sesuo išgyveno 97-erius. Tačiau kiti šeimos nariai iškeliavo anksčiau, net abiejų sūnų – Valentino ir Broniaus – neteko.
Maisto per daug niekada nesirinko, bet turėjo jo naminio. Iki šiol mėgsta medų ir galvoja, kad jis geras vaistas, imuniteto stiprintojas. Per gyvenimą nevartojo alkoholio, yra tik paragavusi. Visada daug kuo domėdavosi, o juk smalsumas pasauliui – vienas iš žmogaus gyvybingumo, jaunystės receptų. Turbūt, jei anuomet sąlygos būtų leidusios, mokytoja ne vieną šalį būtų apkeliavusi. Dabar jos atmintyje tik išvykos į kaimyninę Latviją ir į kalnuotąją Gruziją.