Naujausios
Išsiaugino scenos mėgėjų būrį
Butkiškėje gyvenanti režisierė Jūratė Sankauskienė, kol nebuvo uždaryti kaimų kultūros namai, dirbo Butkiškės kultūros namuose, mokė vaidybos subtilybių ir vietos mokykloje. Gebėjo įteigti vaikams, paaugliams, jaunimui ir suaugusiems meilę meniniam žodžiui, išmokė gerbti ir mylėti sceną.
Dabar gyvenvietėje nebeliko nei mokyklos, nei kultūros namų. Režisierė J. Sankauskienė važinėja dirbti į Kražių M.K. Sarbievijaus kultūros centrą. Tačiau Butkiškėje ir Kelmėje liko teatrą pamėgusių jos ugdytinių.
Šiandieninė Butkiškės bendruomenės pirmininkė Kristina Bertašienė Jūratės vadovaujamame dramos būrelyje vaidino nuo antros klasės. Yra tapusi respublikinio „Tramtatulio“ konkurso nugalėtoja. Kurį laiką Kristina gyveno Klaipėdoje. Bet vieną dieną nusprendė grįžti į savo gimtinę Butkiškę. Čia grįžus, o vėliau tapus bendruomenės pirmininke, ir ėmė suktis mintis įkurti kaimo teatrą. Beje, kurį laiką Kristina važinėdavo į repeticijas Kražiuose. Vaidino kraštietės Jūratės vadovaujamame dramos kolektyve „Stop! Kadras!“
Praėjusių metų pradžioje šios dvi moterys apsisprendė: bandys įgyvendinti savo idėją. Apie ją paskelbė viešai, pakvietė norinčius vaidinti žmones ateiti į bendruomenės namus. Iš pirmo karto susirinko aštuonetas norinčių vaidinti Butkiškės gyventojų.
„Butkiškėje kuriasi daug jaunų žmonių. Iš užsienių ir Lietuvos didmiesčių grįžta mūsų gyventojų vaikai. Jie grįžta drąsesni, labiau trokštantys saviraiškos, – pasakoja ponia Jūratė. – Nedvejodami įsijungė į teatro veiklą. Dvi jaunos moterys repetuoti važinėja iš Kelmės. Jos kilusios iš Butkiškės, yra vaidinusios mano vadovaujamuose dramos būreliuose. Šiuo metu „Teatradienis“ turi dešimt nuolatinių aktorių. Statome jau antrą spektaklį. Repeticijos vyksta du kartus per savaitę po darbo valandų.“
Populiarumas auga
Praėjusią vasarą „Teatradienis“ per Butkiškėje vykusią bendruomenės šventę parodė pirmąjį savo spektaklį R. Kaškausko komediją „Linksmos pamaldos“.
Į šventę privažiavo daugybė žmonių. Suėjo vietos gyventojai. Iš miestų ir užsienių atostogoms sugrįžę jų giminaičiai ir vaikai. Visi stebėjosi, džiaugėsi ir didžiavosi savo gimtojo krašto fenomenu.
„Teatradienis“ pirmąjį savo scenos veikalą jau rodė daugelyje rajono ir apskrities bendruomenių. Dalyvavo Tytuvėnuose surengtame mėgėjų teatrų festivalyje. Tapo teatrų festivalio „Atspindžiai“ laureatu.
Apie unikalų teatrą kalbos eina iš lūpų į lūpas. Kvietimų pasirodyti tiek, kad neįmanoma visur suspėti. Ypač daug jų buvo pastarosiomis dienomis, prieš Motinos dieną.
„Šioje veikloje svarbiausia gyvas žmonių bendravimas. Kaip džiaugiasi kolektyvo nariai, kai vėl susitinka pavyzdžiui, po mėnesį trukusių atostogų! Gražu žiūrėti! Tuomet pagalvoju, kiek nedaug žmogui tereikia – tik bendrauti, kalbėtis, būti šalia, užsiimti ta pačia veikla, – mintimis dalijasi J. Sankauskienė. – Tokie ryšiai padeda suprasti kitą žmogų, užjausti, padėti, kai reikalinga pagalba. Moko vienybės ir bendrystės, o ne dantis pakabint vienam ant kito.“
Nuvykę į kitų kaimų bendruomenes Butkiškės teatro vaidintojai susipažįsta, užmezga ryšius, kitų bendruomenių kolektyvai atvažiuoja koncertuoti į Butkiškę. Vyksta savotiški mainai.
Prieš kelias dienas pirmąjį savo gimtadienį atšventęs „Teatradienis“ repetuoja jau antrąjį savo spektaklį – inscenizaciją „Beprotnamis“ pagal Eduardą Skarpetą.
Tiktai savanorystė
Visuomeniniais pagrindais Butkiškės teatrui vadovaujanti režisierė J. Sankauskienė džiaugiasi, jog idėja sukurti kaimo bendruomenės teatrą pasiteisino. Tai žadina entuziazmą dirbti toliau. Režisierė suranda mėgėjams aktoriams „įkandamą“ ir eiliniam kaimo žmogui suprantamą scenos kūrinį, jį pritaiko savo kolektyvo jėgoms ir poreikiams, parengia pjesės inscenizaciją.
Savo asmeninį laiką ponia Jūratė skiria ir repeticijoms bei išvykoms, švenčių Butkiškėje organizavimui. Tai savotiška savanorystė kaimui, kuriame praleido beveik visą savo gyvenimą.
„Man nereikia užmokesčio už darbą, kol pavežu, vežu, – sako moteris. – „Teatradienio“ aktoriai ir daugelis kaimo bendruomenės narių daug darbų savo kaimo labui atlieka be atlygio. Pavyzdžiui, spektakliui reikia dekoracijų. Stengiamės išsiversti su minimaliomis, bet vis tiek jų reikia. Kas nuperka staliuką, kas sutaiso, nudažo ir taip atnaujina senas kėdes. Kas dar kokį daiktą atvelka iš savo namų. Didžiausia problema – dekoracijų pervežimas, jeigu vaidiname kitoje bendruomenėje. Tai ne vien Butkiškės bendruomenės problema. Autobusėlių neturi ir kultūros centrai.“
Ateinančią vasarą Butkiškės bendruomenė ketino surengti mėgėjų teatrų festivalį. Bendruomenės pirmininkė Kristina Bertašienė parašė projektą. Norėjo gauti lėšų kaime pastatyti stacionarią medinę sceną. Nes nuomoti kilnojamąją sceną – labai brangu. Tačiau negavo finansavimo.
Per daug nenusiminė. Teks atidėti planus tolimesnei ateičiai. Mąsto tolerantiškai. Lėšų, matyt, labiau reikėjo kitoms bendruomenėms. Butkiškėje jau padaryta išties nemažai. Iš projektinių lėšų įrengta vaikų žaidimų aikštelė, pastatyta pavėsinė, pakeistas bendruomenės namų stogas. Gal jų scenai skirs finansavimą kitąmet. Metai juk greitai prasisuka.
Per ilgus režisierės darbo metus Jūratė pati yra prikaupusi daug spektakliams tinkamų drabužių. Aktoriams kartais nereikia sukti galvos.
Tarnauti savo krašto žmonėms
Savo kaime savanoriaujanti „Teatradienio“ įkūrėja ir Kražių M.K. Sarbievijaus kultūros centre, kur dirba už atlyginimą, turi be galo daug pareigų. Jūratė vadovauja suaugusiųjų dramos būreliui „Stop! Kadras!“, vaikų ir jaunimo dramos studijai „Grimasos“, pati dalyvauja ir kaip režisierė dirba bei programas rašo kultūros centro kolektyvui „Dainuojantis teatras“.
Su šiais kolektyvais taip pat dažnai tenka keliauti po rajoną ir visą Lietuvą. Ypač populiarus „Dainuojantis teatras“.
Kaip režisierė J. Sankauskienė rengia vaikus „Tramtatulio“, raiškiojo skaitymo konkursams. Neseniai jos parengtas mokinys kražiškis Laurynas Masiulis laimėjo pirmąją vietą raiškiojo skaitymo konkurse „Ir žodis turi sparnus“, o Žemaitijos etno olimpiadoje jos parengti dalyviai pelnė trečiąją vietą.
– Kai kurie didmiesčių intelektualai sako, jog nereikėtų finansuoti rajonų ir nedidelių miestelių kultūros centrų veiklos. Geriau už tuos pinigus žmones nuvežti į sostinės Operos ir baleto teatrą ar nacionalinį dramos teatrą, kad paragautų tikrosios kultūros. Ar kražiškiams reikalingi Kražių M. K. Sarbievijaus kultūros centro darbuotojai?
– Apie kaimo žmonių pavėžėjimą pasisemti profesionaliosios kultūros kalbėta dar tuomet, kai uždarinėjo kaimų kultūros namus. Ar nuvežė? Ar įmanoma nuvežti visą kaimą? Elitu save laikantiems gal ir atrodo, kad tik Vilnius – Lietuvos bamba. Tačiau, kiek kartų per metus provincijos žmogus gali pasiekti Vilnių? Aš taip pat į sostinę nuvažiuoju tik du ar tris kartus per metus. Nėra tam laiko. Galiausiai daugelis gyvena iš kuklių pajamų. Už kokius pinigus po tą sostinę laigysi?
Antai apdegė Kelmės kultūros centras. Kelmiškiai bėdoja. Pasigenda spektaklių ir koncertų, prie kurių jau buvo pripratę renovavus pastatą.
Ar reikalingi mes? Pateiksiu porą pavyzdžių. „Dainuojantis teatras“ ir dramoskolektyvas „Stop! Kadras!“ dažniausia koncertuoja kitose vietovėse. Turėjome nuostatą, jog savame krašte pranašu nebūsi. Bet balandžio mėnesį sumanėme parodyti dramos kolektyvo „Stop! Kadras!“ spektaklį „Tarp mūsų mergaičių“ ir kražiškiams. Nesitikėjome, kad ateis daug žmonių. Padėjome salėje 70 kėdžių. Prieš spektaklį ateina darbuotojas, sako: „Neužtenka kėdžių. Žmonių pilna salė.“ Pasižiūriu pro langą. Aikštelė – pilna automobilių. Vadinasi, esame reikalingi.
Ypač sunkus mūsų darbas, kurį atliekame su vaikais. Į studiją „Grimasos“ ateina daug hiperaktyvių vaikų. Per repeticijas pasiimu švilpuką. Kas kelios minutės tenka švilpti, kad juos nutildytum ir suvaldytum. Tačiau gėrio sėkla, kurią kad ir sunkiai pasėjame jų sielose, sudygsta. Nė vienas lankęs dramos būrelį nenusižengia, nenueina šunkeliais. O vienas iš tokių hiperaktyvių berniukų Rokas Jurgilas tapo aktorium.
Aš ir labai kūrybingi, darbštūs mano kolegos tarnaujame savo krašto žmonėms ir svarbiau, ką galvoja jie, o ne tai, ką svarsto elitu save laikantys veikėjai.
