Naujausios
Žmogus dažną savo gyvenimo akimirką bendrauja su mirtimi. Ji laikas nuo laiko atkeliauja išsivesti mūsų artimųjų, giminių, draugų, pažįstamų. O neretai ir mes patys balansuojame ant būties ir nebūties ribos. Nes nežinome, ar dar būsime rytoj. Mirtis – mums duotojo laiko šeimininkė. Ji nuspręs, kada turime išeiti.
Nebūtis meta amžiną šešėlį trumpam ir trapiam mūsų būties akimirksniui. Nors gyvenimas visomis išgalėmis gręžiasi į saulę ir šviesą, melsdamas šilumos, meilės, gerumo ir gausos.
Pastaruoju metu Nebūties šešėlio – labai daug. Mirtis per vieną savaitę tarsi pavagia kelis Šiaulių policininkus, jaunus, tvirtus vyrus, turėjusius ginti mus – silpnesniuosius. Kitą savaitę vienas po kito miršta net keli garsūs aktoriai. Per pastaruosius kelerius metus mirė net trys Užvenčio kultūros centro darbuotojai. Vieni solidesnio, kiti – tik brandaus amžiaus, galėję džiuginti savo talentais dar ne vienerius metus.
Nėra dienos, kad atsivertęs socialinius tinklus, nepamatytum žvakutės, pranešančios apie dar vieną, o kartais net kelias mirtis. Sukniumba ir neatsigauna keturiasdešimtmečiai ir dar jaunesni. Kas namuose, kas darbe, kas paplūdimyje prie jūros. O kiek dar tokių, apie kurių mirtį nepranešama!
Gatvės tuštėja. Eini ir prisimeni, jog vieno ar kito žmogaus nesutinki jau daugiau kaip metai. Kur jis? Emigravo į užsienį ar visiems laikams Amžinybėn?
Mūsų gretas gerokai praretino COVID – 19 pandemija. Pagal mirtis nuo šios ligos pirmaujame Europoje. Bet kartais suabejoji, ar nepasiteisina ir antivakserių sąmokslo teorija, jog mirsime nuo skiepų.
Juk mokslas ne visuomet tarnauja gyvenimui. Ypač dabar, kai pašonėje vykstantis karas mirtimi mums visiems alsuoja į nugaras. Galingas išmaniąsias technologijas įvaldžiusi karo pramonė gamina žudymo įrankius. Ir jų vis dar trūksta!
Vyksta baisi žmogaus gyvenimo nukainavimo, nurašymo drama. Vieni siunčia tūkstančius jaunų gyvenimų žudyti ir žūti patiems. Mirti su neatleistina žudiko kalte.
Kita pusė siunčia jaunus gyvenimus ginti savo žemės. Ir vis reikalauja tik ginklų, ginklų, milijardų ginklams. Mes kasdien per televizijos kanalus per dieną po keletą kartų raginami siųsti savo pinigus kovoti.
Ir kodėl savo pinigais, kurie pasitarnautų geresniam gyvenimui, mes turime pirkti mirtį? Nesvarbu kurios pusės kariui. Visi jie motinų vaikai. Ir tik retas į žudynes įsivelia savo noru. Ar tikrai privalome remti mirtį? Jos ir neremiamos – labai daug.
Tegu moka šio baisaus spektaklio sumanytojai ir užsakovai. Savomis lėšomis. Turtais, kurių tikrai nestokoja.
Jeigu tiek lėšų ir aukų, kiek skiriame žudymui, būtų skirta gyvenimo reikmėms: diagnozuoti ir gydyti sunkias ligas, kurti veiksmingus vaistus, medikų, mokytojų ir kitų profesijų žmonių atlyginimams, padoriam ir dvasingam jaunosios kartos ugdymui, taikai ir gyvybei tarnaujančiam mokslui ir akademinei bendruomenei, trumpas mūsų būties žemėje akimirksnis prilygtų rojui. Visiems užtektų žemės, saulės ir vietos po ja.
Deja, žmogui duota ne tik aštriausias iš visų gyvų būtybių protas, graži išvaizda, kūrybinė galia, turtingos emocijos, bet ir griovėjo, naikintojo, žudytojo genas.
Bent jau šioje žemėje, ir šiuo laiku ėriukas šalia vilko negulės, žemėje rojaus nebus, o didžioji pasaulio politika neapsieis be naivių aukų, tikinčių, jog taiką, ramybę ir gerovę galima pasiekti karais.
Artėja Mirusiųjų pagerbimo dienos, kai žvakele, malda ir gėlių žiedais grąžinsime artimiesiems bent dalį dvasinių skolų, kurių nespėjome grąžinti jiems gyviems esant. Kai prisiminsime bendravimo su jais būties akimirkas. Šiemet gyvųjų keliai į kapines veikiausiai gerokai pailgės, nes mirusiųjų sparčiai daugėja.
Deja, ir šiomis dienomis žmoguje lyg vulkanas prasiveržia tradicijų ir pagarbos mirusiajam naikinimo genas. Karas net su mirusiais. Tik ginklų čia jau nebereikia. Užtenka zombių, šmėklų skarmalų, dirbtinių kaukolių, karnavalų.
Susimąstymo, susikaupimo, mirusiųjų prisiminimo dienomis lietuvaičiai švenčia heloviną, triukšmingą, baisų, regis, atkeliavusį iš paties pragaro. Atsiverti internetą. Helovino renginiai. Helovinas Vilniuje. Helovinas Kaune, Klaipėdoje ir kituose miestuose.
Ši svetimybė, gal būt ir priimtina tų šalių, iš kurių atkeliavo, žmonių mentalitetui. Šiaip jau kiek lyriškai lietuvių tautai turėtų būti nepriimtina mirusiuosius pagerbti savotiškomis Užgavėnėmis. Bet jaunimas, kuriam kol kas iš visko ima tik juokas, švenčia. Užkrečia ir vyresnius. Švenčia net verslas ir kaimų bendruomenės.
Ar tokios šventės nekvepia patyčiomis iš paties dramatiškiausio žmogaus gyvenimo momento – mirties?
Juk išeisime visi. Nepriklausomai nuo to, kokie galingi, reikšmingi, turtingi ir įtakingi buvome gyvenime. Išeisime ten, iš kur negrįžtama.
Būtent apie tai turėtų suktis Visų Šventųjų ir Vėlinių dienų mintys. Apie Nežinią, kuri mūsų laukia po Būties. Ir apie tuos, kurie tos Nežinios duris jau pravėrė.
Mes tik guodžiamės Nežinią vadindami Amžinybe. Tik iš ten išėjusiųjų niekas dar neatsiuntė jokio ženklo ir nepapasakojo savo kelionės įspūdžių.
