Naujausios
Bulgarams vasara — ir darbas, ir pajamos
Tūkstantis ir šimtas kvadratinių kilometrų prie Juodosios jūros prigludusios Bulgarijos sausumos pavadinama rojumi. Daugybė rusų ir anglų atvažiuoja čia visam laikui. Įsikuria pajūrio kaimuose ir ramiai leidžia dienas. Pačių bulgarų gyvenimas rojaus čia neprimena.
Regina MUSNECKIENĖ
Pigus poilsis
Į Varnos oro uostą nuskrido pilnas lėktuvas turistų iš Lietuvos. Lėktuvas, kelionių agentūros užsakymu, skraidina poilsiautojus du kartus per savaitę. Tačiau tai ne vieninteliai poilsiautojų skrydžiai iš Lietuvos. Paskutinės minutės kelionių į Bulgariją neįmanoma rasti. Kelialapį bent jau birželio mėnesį turi pirkti ne vėliau kaip prieš dvi, tris savaites. Liepą situacija, ko gero, dar karštesnė.
Į Bulgarijos kurortus skrenda poilsiautojai iš Rusijos, Anglijos, Vokietijos ir kitų kraštų.
Visur gali susišnekėti rusiškai. Tik jaunoji karta šios kalbos jau nebemoka. Į juos geriau kreiptis angliškai.
Mūsų viešbutis — Auksinių smilčių kurorte. Prabangesnių ir paprastesnių viešbučių čia 130. Jie išsidėstę palei jūrą terasos principu — eilėmis. Pirmoje eilėje — arčiausia jūra, todėl viešbučiai brangiausi.
Nuo mūsų viešbučio iki jūros septynios minutės kelio. Prašmatnios architektūros trijų žvaigždučių viešbutis kuklus, bet tvarkingas. Dvivietis kambarys devintajame aukšte su balkonu, dušo kabina ir tualetu. Apačioje restoranas.
Viešbučio administratorė mums užsegė raudonas apyrankes su viešbučio pavadinimu. Apyrankės spalva reiškia pasirinktą maitinimo tipą. Pasirinkome viskas įskaičiuota: pusryčiai, priešpiečiai, pietūs, pavakariai, vakarienė, o vakare iki 23 valandos nemokami gaivieji ir vietos gamybos alkoholiniai gėrimai.
Tokį kelialapį septynioms nakvynėms birželio mėnesį įmanoma gauti už 1300 — 1500 litų. Į kainą įeina skrydis, kuro mokestis, viešbutis ir maitinimas.
Oras artimas lietuvio prigimčiai
Mitas, jog skrisdamas poilsiauti į Bulgariją su kelialapiu nusiperki ir gerą orą — ne visada pasitvirtina. Bent jau birželio pabaigoje ir Juodosios jūros pakrantėje netrūko lietaus. Tačiau oras ypač šiaurinėje Bulgarijos dalyje — artimesnis lietuvaičių prigimčiai negu Egipte ar Tunise. Net ir trisdešimt dviejų laipsnių karštis — lengviau ištveriamas.
Jūros vanduo — žydras, švarus, matosi dugnas. Jo temperatūra saulėtą dieną siekdavo 22 — 24 laipsnius. Sakoma, jog jis netoks sūrus kaip vandenyne. Druskos — tik 7,5 procento. Tačiau sūresnis negu Baltijos jūroje.
Nors Bulgarijoje beveik visi palūdimiai vieši, nėra privatizuotų, tačiau juos sėkmingai užsiėmę gultų ir skėčių nuomotojai. Kai kuriose vietose gultai „įvažiavę“ tiesiog į jūrą ir nepalikta vietos poilsiautojui, norinčiam atsigulti ant savo atsinešto paklotėlio.
Kai kurie poilsiautojai tiesiog pastumia gultus toliau nuo kranto ir pasitiesia rankšluostį. Gultų nuomotojai pyksta. Bet pareikalavus dokumentų, įrodančių, kokį paplūdimio plotą jie nuomoja, atlyžta.
Gultų nuoma parodo bulgarų verslumo spragas. Visas paplūdimio komplektas: gultas, čiužinukas ir skėtis kainuoja apie trisdešimt levų (beveik šešiasdešimt litų) ir išnuomojamas visai dienai. Tačiau daugelis gultų buvo tušti, nors poilsiautojų netrūko. Per brangu. Kelioms valandoms gultų niekas nenuomoja.
Kai kurie poilsiautojai, ypač šeimos su vaikais, dienas leidžia prie viešbučio baseino. Čia gultai nemokami. Kai lyja, poilsiautojai plaukioja vidiniame viešbučio baseine.
Dar siekia aukštesnio lygio
Daugelis viešbučių jau renovuoti ir atitinka tą žvaigždučių skaičių, kuris nurodomas. Tačiau kurortų infrastruktūra ir tvarka dar gerokai atsilieka nuo mūsų Palangos. Kurorto šaligatvių plytelės išklypusios, sutrūkusios, vietomis iš viso šaligatvių nėra. Pakelėmis daug šiukšlių ir kitokios netvarkos.
Šiuolaikiškai sutvarkyta aplinka tik prie pirmoje eilėje esančių prabangesnių viešbučių. Tačiau viską atperka puikus gamtovaizdis: žydra jūra ir tolumoje dunksantys kalnai.
Kai kurie poilsiautojai užsisako ekskursijų. Jas siūlo ir tas pats Novaturas, ir vietos kelionių agentūros. Kiti išsinuomoja automobilius ir keliauja savarankiškai.
Kodėl nesišypso bulgarai?
Buvome įspėti, jog nesitikėtume iš bulgarų šypsenos. Tai sunkiai ir vargingai gyvenanti šalis. Be to, niūrios nuotaikos čia dar liko iš praėjusių amžių, kai penkis šimtus metų bulgarus buvo pavergę turkai.
Tačiau netrunki įsitikinti, jog į dideles draugystes nesiperšantys ir savo prekių primygtinai nesiūlantys bulgarai — gana malonūs, nuoširdūs ir komunikabilūs žmonės.
Užkalbinau savo kurta keramika ir draugės pieštais peizažais paplūdimio kioskelyje prekiaujantį Vasilijų. Per žiemą jis žiedžia puodelius, lėkštutes ir kitokius keramikos dirbinius. Išpaišo juos spalvingais ornamentais. Tai svarbiausias bulgariškos keramikos ypatumas. O vasarą pardavinėja juos turistams ir poilsiautojams.
Pirkėjų beveik nėra. Poilsiautojai čia suvažiuoja nelabai turtingi. Todėl Vasilijus mielai šnekučiuojasi. Viliasi, jog liepą atvažiuos daugiau vokiečių ir kitų turtingesnių žmonių iš senųjų Europos valstybių.
Iš keramiko amato Vasilijus turi išgyventi ne tik pats, bet ir padėti mamai. Jos pensija — tik 130 levų. ( Vienas levas — beveik du litai). Daugelis bulgarų padeda savo tėvams, nors nedarbas čia siekia 30 procentų. Ir dirbantys nelepinami dideliais atlyginimais. Minimalus atlyginimas čia 300, vidutinis 560 levų.
„Tūkstantį levų uždirba tik direktoriai, puikūs vadybininkai, po kelis tūkstančius — didžiųjų nacionalinių dienraščių žurnalistai. Labai daug uždirba privatūs gydytojai ir odontologai. O visi kiti — minimalų arba vidutinį atlyginimą. Įstoję į Europos sąjungą pajutome tik didesnes kainas. Dabar viskas pas mus kainuoja tiek, kiek Vokietijoje,“ — sakė Vasilijus.
Vietos gyventojai išnaudoja vasarą
Vasilijus pasakojo, jog jaunimas baigia universitetus ir traukia dirbti juodų darbų į Ispaniją. Tačiau vėliau kurorto centre sutiktas jaunas kelionių agentūros gidas tvirtino, jog emigracijos banga Bulgarijoje jau šiek tiek atslūgo. Tik atsivėrus sienoms, daugelis puolė uždarbiauti į labiau išsivysčiusias šalis. Tačiau pajuto, jog ten yra trečiarūšiai. Bulgarai — išdidi tauta. Geriau kantriai už mažą atlygį dirbs savo tautai negu virs vergais.
Daugelis jaunų žmonių stengiasi išnaudoti vasaros sezoną. Vien Auksinių smilčių 130 viešbučių reikia daugybės žmonių dirbti kambarinėmis, virtuvėje, administracijoje. Kiti prekiauja suvenyrais.
Stalus valo, barmenais ir kambarinėmis dirba vien jauni žmonės. Vakarais viešbučio, kuriame gyvenome, barmenas net išbaldavo nuo įtampos. Prie baro nuolat eilės. Vienas prašo kokteilio, kitas vyno, trečias — rakijos. Vaikinas pats plauna stiklines, pats pilsto gėrimus ir gamina kokteilius. Tik nuo stalų indus surenka kolegos. Vieną vakarą paklausiau, ar nesunku. „Sunku, — atsakė vaikinas. — Bet ateis žiema, ir aš visus tuos mėnesius ilsėsiuos, nes neturėsiu darbo.“
Vasaros laiką čia išnaudoja netgi kaimo močiutės, sutinkančios turistams parodyti savo daržus, namus, kaimišką buitį, pavaišinti nacionaliniais patiekalais ir parodyti folkloro programą.
Kūrybos reikia ir pragyventi
Kaimuose daugelis augina vynuogynus. Iš savų uogų daro vyną ir stipresnį gėrimą — rakiją. Vyriausybė norėjo uždrausti arba apmokestinti šių naminių gėrimų gamybą. Tačiau kaimo žmonės protestavo ir bent kol kas liko sena tvarka. Iš gėrimų žmonės šiek tiek prisiduria išgyvenimui.
O išgyventi čia reikia ypatingo kūrybingumo ir sumanumo. Neveltui Bulgarijoje sklando toks anekdotas: Apie gyvenimą kalbasi anglas, prancūzas ir bulgaras. Paprasti viduriniosios klasės atstovai aptaria savo buitį. Anglas sako gaunąs 2000 svarų atlyginimą. Išgyventi jam užtenka tūkstančio. Kur deda kitus pinigus, valstybė nesidomi. Prancūzas giriasi uždirbąs 1700 eurų. Išgyventi jo šeimai užtenka tūkstančio. Kur išleidžia kitus, valstybė taip pat nesidomi. Bulgaras sako uždirbąs tris šimtus levų. Išgyventi jo šeimai reikia bent pusantro tūkstančio. Iš kur jis gauna kitus pinigus valstybė nesidomi.
Kaimai nyksta
Bulgarijos kaimai, kurie yra toliau nuo jūros nyksta. Ten kaip ir Lietuvoje pasilikę tik pensininkai. Nėra darbo. Jaunimas važiuoja studijuoti į didmiesčius arba kitas šalis. Dažniausiai ten ir pasilieka.
Iki sovietinės sistemos griūties Bulgarijoje gyveno apie devynis milijonus žmonių. Dabar jų sumažėjo iki septynių milijonų. Sumažėjo ir šeimos. Anksčiau moterys gimdydavo po penkis — šešis vaikus, dabar — po du — tris.
Bulgarų vietą kaimuose neretai užima anglai. Išėję į pensiją jie perka namus Bulgarijoje ir be rūpesčių bei nepriteklių leidžia dienas žemės rojuje.
Nemažai čia ir rusų. Juos bulgarai gerbia už tai, kad išvadavo iš turkų jungo. Daugelis naujųjų rusų superka sklypus, stato namus ir juos parduoda. Namą dar nekurortiniame ramiame kaimelyje prie jūros siūloma pastatyti už 55 tūkstančius eurų. Siūlo pirkti butus, apartamentus. Vieno kvadratinio metro kaina svyruoja nuo 600 iki 2000 eurų.
PEIZAŽAS: Puikus Bulgarijos kurortų kraštovaizdis atperka dar ne visur gerą infrastruktūrą.
IŠGYVENIMAS: Prekiauti paties žiesta ir išpaišyta keraminka bei draugės peizažais Vasilijui išgyvenimo šaltinis.
DARBAS: Kurortų gatvėse dailininkai uždarbiauja piešdami poilsiautojų portretus.
KERAMIKA: Ypatingi bulgarų amatininkų keramikos dirbiniai gražiai išmarginti ryškiais spalvingais ornamentais ir piešiniais.
VIEŠBUČIAI: Auksinių smilčių kurorte 130 kuklesnių ir prabangių viešbučių.
SAULĖ: Birželio pabaiga prie Juodosios jūros buvo lietinga. Poilsiautojai mėgaujasi po lietingos dienos pasirodžiusia saule.
Autorės nuotr.