Naujausios
MAŽASIS PRISIKĖLIMAS (2)
Blaivaus kūno nepakanka
„Šiaulių kraštas“ tęsia rašinių ciklą „Mažasis prisikėlimas“ apie alkoholikus, kurie sugebėjo atsitiesti. Antroji istorija – amatininko, menininko. Jis kalba apie klastingus alkoholio veidus. Per karčią patirtį įsitikino, jog be dvasinio tobulėjimo atgimimas neįmanomas.
Rūta JANKUVIENĖ
ruta@skrastas.lt
„Demokratiška“ liga
„Laisvas menininkas esu, – sako 43 metų Nerijus (vardas pakeistas), trylika metų gyvenantis blaiviai. – Alkoholizmas – labai „demokratiška“ liga. Nesirenka aukų pagal profesijas. Ir ne vien pilstuką geriantys tampa alkoholikais. Klydau, kai taip maniau.“
Pats – iš inteligentų šeimos. Alkoholiku laikė tik tą žmogų, kuris yra praradęs šeimą, darbą, tapęs asocialus, gyvena kone gatvėje.
Manė, jeigu žmogui dar yra likęs nors vienas iš šių dalykų, tai jis nėra alkoholikas, tik piktnaudžiauja alkoholiu. „Nieko nežinojau apie šią ligą“.
Tik atėjęs į Anoniminių alkoholikų (AA) draugiją sužinojo, kad alkoholikas – tai tas, kuris nesugeba kontroliuoti išgeriamo alkoholio kiekio ir negali pats sustoti gerti.
Klastingi alkoholio veidai
„Alkoholis turi tris klastingus veidus, – pasakoja savo patyrimus. – Iš pradžių – draugas. Vėliau – priešas ir galiausiai – valdovas.“
„Draugystė“ su alkoholiu prasidėjo kaip daugeliui jaunų žmonių – paauglystėje.
Veždavo klases ravėti daržų į kolūkius, tėvų šalia nėra – laisvė. Ten paragavo alkoholio. Pirmas apsvaigimas patiko ir vėliau ilgai siejosi su išsilaisvinimu nuo jaunatviškų kompleksų.
Buvo nedrąsus, nemokėjo apsiginti, bijojo atsikirsti į griežtesnį žodį. Nedrįso mergaičių pašnekinti, pašokdinti. Įstojo mokytis dailės, bet laikė save vidutinybe.
„Kaip dabar sakoma, charizmos nėra, o norėjosi būti prie tų, kurie, mano akimis, buvo daugiau pasiekę, išsiskyrė iš kitų, – pasakoja Nerijus. – Paragavau alkoholio ir pasidariau drąsus, ryžtingas. Nebebuvo problemų pašokdinti panelę, palydėti ir net ją pabučiuoti. Ir kumštį jau parodyti galėjau. Vyresni priėmė į savo kompaniją, jaučiausi užtikrintai.“
Bet greitai alkoholis „draugas“ pradėjo imti „dividendus“.
18-os buvo išmestas iš studijų už blogą elgesį. 22-jų – už išgėrimus iš darbo. 25 metų jau skendo alkoholyje, dar pora metų – ir visiškai buvo jo užvaldytas. Bet bėgo nuo savo problemos.
„30 metų suvokiau, kad galas, visiški griuvėsiai, – prisimena Nerijus. – Du metus turėjau AA adresą, bet neieškojau pagalbos. Tik tada susiradau tą adresą ir nuėjau.“
Gyvenimas ėmė keistis. Bet tik po devynerių metų suprato, jog fiziškai blaiviai gyventi nepakanka.
Maksimalistas-egoistas
Nerijus, atsigręždamas į savo patirtį, svarsto, jog alkoholizmui atsirasti dirva yra begalinis egoizmas, savanaudiškumas, egocentrizmas.
Baisiausia, kad anksti jaunystėje pradėjus vartoti alkoholį, sustoja dvasinis vystymasis.
„Kūnas bręsta, o dvasiškai, emociškai, visa savo mąstysena likau kaip 16 metų, – teigia Nerijus. – Todėl ir sakoma, jog alkoholizmas – tai ir dvasios, ir proto liga.“
23–24 metų jo draugai pradėjo kurti šeimas, stotis ant kojų, baigė šėliojimus, planavo ateitį. Jam viso to nereikėjo.
„Gyvenau linksmai, gerai uždirbdavau ir už nieką nereikėjo atsakyti, – pasakoja Nerijus. – Tik pastebėjau, kad draugų sumažėjo, o man liko tik darbas, nors ir kūrybiškas, ir išgeriančių pagyvenusių vyrų kompanija.“
Bet vyrai po pasisėdėjimų prie butelio grįžta į šeimas, o jis ieško pratęsimų.
Turėjo savo, laisvojo menininko, filosofiją. Skaitė Dž. Keruako „Kelyje“, apsvaigusio bytniko gyvenimas buvo labai artimas.
„Ėjimas per gyvenimą be jokios atsakomybės ir tik ėmimas visko sau, man buvo geras, – sako Nerijus. – Moto – gyvenk ir leisk gyventi kitam. Džimis Morisonas, Henriksas buvo mano idealai ir stabai. Protestavau ir aš prieš viską. Juokas šiandien ima.“
Dar kabinosi į mokslus
„Gal būčiau ir kuoktelėjęs, nes gėriau devynis mėnesius kone kiekvieną dieną, tačiau fabrike, kuriame dirbau, gavau atostogų ir susimąsčiau, kad kažką reikia daryti“, – pasakoja.
Kilo mintis, jog reikia baigti mokytis dailės, įrodyti, kad dar kažką gali. Įstojo į Dailės akademiją, buvo priimtas iš karto į trečią kursą. Bet nuo problemos nepabėgo. Studentų bendrabutyje tokie dalykai darėsi, kad išgėrimai su vyrais fabrike nublanko.
Ir iš Dailės akademijos buvo išvytas, nors buvo likę tik du metai studijų.
„Į akademiją stodamas gerai egzaminus išlaikiau, kažką momentinio padaryti dar galėjau, – teigia Nerijus. – Bet ten, kur reikėjo nuolatinių pastangų, manęs nebuvo.“
Mano, jog toks charakterio trūkumas – taip pat dirva alkoholizmui. Dėl to kyla problemų santykiuose su kitais, nes žmogumi, kuris nieko nebaigia iki galo, negalima pasitikėti.
Tik tėvai sūnų labai palaikė.
Pirmas dvasinis potyris
Pagaliau atėjo diena „X“. 30-metis jau buvo iš visur išmestas ir nė už nieko nebeužsikabinantis. Vieną dieną suvokė, kad atsidūrė gatvėje.
Į namus girto nebeįleidžia, teko parke panakvoti ir landynėse. Suvokė, kad lazda perlenkta – žlugo planas nugyventi gyvenimą linksmai, su taure rankoje.
„Pirmas mano dvasinis potyris, nuėjus pas anoniminius alkoholikus, buvo labai stiprus, aš iš karto nustojau gerti. O AA 12 žingsnių programa ir yra tam, kad žmogus patirtų dvasinius potyrius ir keistų save žingsnis po žingsnio, tik tada viskas atsistoja į savo vietas“, – sako Nerijus.
Tačiau pats tai negreitai suvokė.
„Atėjau į AA susirinkimą septynias paras gėręs, – pasakoja. – Nieko nesupratau apie tuos dvasinius žingsnius, tik vidumi pajutau, jog čia niekas manęs nesmerkia, nesityčioja, galiu čia būti.“
Grįžo namo, ir tą naktį užmigo, galva buvo šviesi ir pilna vilčių. Svarbiausia – dingo potraukis alkoholiui.
Dar viena klaida ir griūtis
„Aš džiaugiausi blaivybe, – dalijasi Nerijus. – Tačiau alkoholiu serga ne tik kūnas, bet ir protas, ir dvasia. Aš ignoravau AA dvasinę programą. Buvau fiziškai blaivus ir maniau, kad man daugiau nieko nereikia.“
Su tuo pačiu savo mąstymu ir pasaulio supratimu puolė daryti darbus ir įsitvirtinti gyvenime. Su draugu pakėlė bankrutavusį verslą. Įstojo į Amatininkų gildiją, meno draugijas, kūrė, dalyvavo parodose. Pasiekė profesinio pripažinimo. Sukūrė savo dirbtuves ir studiją.
„Bet protu ir dvasia aš likau lygiai toks pat, nesupratau, kad turiu keistis, – sako vyras. – Suklydau. Ir rezultas buvo toks, kad po 6–7 metų vėl viskas ėmė byrėti. Nes niekur neišnyko mano egoizmas, savanaudiškumas ir kitos blogos charakterio savybės.“
Po devynerių metų blaivybės Nerijus vėl buvo „visiškas bankrotas“. Neliko nei studijos, nei artimų žmonių, nei ateities vizijos.
„Buvau piktas, pagiežingas diktatorius, siautėjantis ir savivaliaujantis alkoholikas, tik tiek, kad negeriantis, – teigia jis. – Kai dvasiškai nedirbi su savimi, visos tos blogosios savybės niekur nedingsta. Maža to, liga progresuoja. Jeigu net nevartoji alkoholio, bet nesuvoki, kaip svarbu keistis ir dvasiškai, vis tiek degraduoji.“
Žingsnis po žingsnio į viltį
Nerijus įsitikinęs, jog būtent dėl to yra tiek daug atkričių tarp metusių gerti alkoholikų. Nėra dvasinio atgimimo.
„Grižau prie to, nuo ko turėjau pradėti pirmąją dieną, – prie AA dvylikos žingsnių dvasinės programos“, – pasakoja Nerijus.
AA programa, kuri pasaulyje gyvuoja jau aštuntą dešimtmetį, yra būdas pakilti. Bet reikia stipraus ryžto keistis, būti sąžiningam sau ir neturėti išankstinių nuostatų. Tai nėra lengva.
Tačiau atsižvelgiant į kitas alternatyvas, kurios laukia alkoholiko, nėra ir taip sunku. Primena ir liaudies išmintį: „Skęstantis ir šiaudo griebiasi“.
„Yra inventorizuojama praeitis, klaidos, būdo savybės, kurios trukdo gyventi“, – dalijasi Nerijus.
Po to žengi kitus žingsnius: šalini visa tai, turi užkirsti tam kelią, neleisti prasiveržti pykčiui, pagiežai, pavydui, mažinti egoizmą. Reikia atlyginti padarytas skriaudas, atitaisyti žalą, kurią sukėlė nevaldomas gyvenimas.
„Pats to padaryti alkoholikas nėra pajėgus, – teigia Nerijus. – Reikalinga aukštesnės jėgos pagalba. Tik jos veikiamas žmogus gali išgyventi būtinus dvasinius potyrius. Kiekvienas laisvas rinktis, kokią ją supranta ar įsivaizduoja. Tai gali būti ir Dievas, ar Visatos protas ar kokia nors kurianti dvasia. Svarbu, kad ta aukštesne jėga nebūtų pats alkoholizmu sergantis žmogus. Juk nesunku pripažinti, kad nesi Dievas.“
Eini į savęs pažinimą, savęs keitimą. Atsiranda tikėjimas ir įvyksta stebuklas.
Be alkoholio gyvenimas yra nuostabus
„Kiekvienas iš mūsų išpažįstame savo Dievą, – sako vyras. – Aš turėjau ugdyti savo charakterį iš naujo. Turėjau prisipažinti, kad vien savo galva gyvendamas, savo vertinimais viską matuodamas prisigyvenau tik iki alkoholizmo. Kad kažkas keistųsi, turi pakeisti savo mąstymą ir vertybes.“
Nėra lengva save keisti, kai tau 40–50 metų, bet įmanoma.
„Vėl viską atkūriau, gyvenimas nebeatrodo liūdnas pokštas, – teigia Nerijus. – Neliko praeities baimės ir ekonominio nesaugumo, pradėjau rūpintis kitais žmonėmis ir ne tik pačiais artimiausiais.“
Šiandien jis padeda dar kenčiantiems nuo šios baisios ligos ir neša žinią, kad galima nuo jos pasveikti.
„Gyvenimas be alkoholio yra nuostabus. Kada visa Lietuva gyvens be alkoholio? Sunku įsivaizduoti, bet reikia tikėti, kad kada nors taip bus.“
Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
POKYČIAI: Po ilgo gėrimo išsiblaivius, atrodo, tarsi to pakaktų gyventi be alkoholio. Tačiau tik blaivus protas ir kūnas nėra išsigelbėjimas – būtinas dvasinis tobulėjimas ir gyvenimas duodant, o ne imant.
Turime girdėti vienas kitą ir atjausti
Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis teigia, jog mintys, kurias išsako „Šiaulių kraštui“ savo istorijose dėl alkoholio suklupę žmonės apie dvasinių vertybių, tikėjimo svarbą, yra labai tikslios:
– Žmogus turi suprasti, jog pastatą negali statyti nuo stogo ar nuo kamino. Visada turi būti padėti tvirti pamatai.
O matome, jog jauni žmonės savo širdyse nesugeba padėti tvirtų tikėjimo pamatų. Net tie, kurie ruošiasi santuokai.
Mūsų vyskupijos Jaunimo, Šeimos centrai padeda. Bet jauni žmonės išgyvena tokį laikotarpį, kai nenori nieko klausyti. Jie viską patys supranta, viską žino. Tokios klaidos vėliau atneša liūdnas pasekmes.
– Nuo ko turėtume pradėti?
– Pirmiausia turėtume jausti draugiškumą vienas kitam, mūsų bendravimas turėtų būti jautrus ir nuoširdus. Skatinčiau visus: ir jaunus, ir pagyvenusius – girdėti vienas kitą, atjausti.
Žmogus juk kartais pradeda gerti vien dėl to, kad jo nesupranta tėvai, žmona ar vyras. Tada ir skandina savo bėdą alkoholyje.
Mes turime ieškoti kitų išeičių. Iš tiesų, kaip sako anoniminiai alkoholikai, reikia turėti jėgą, kuri duoda sparnus ir tvirtybę. Be tos jėgos neįmanoma atsilaikyti.
– Ar tikėjimo reikia ieškoti tik atsidūrus ant bedugnės krašto?
– Geriau vėliau, negu niekada.
Štai Prancūzijoje daug tūkstančių žmonių pasikrikštys šį Didijį šeštadienį. Tai neįtikėtina, juk prancūzai tokia liberali tauta.
Ateina, manau, naujas dvasinio atgimimo laikotarpis.
– Kokios didžiausios dvasinės piktžaizdės kamuoja visuomenę?
– Tų piktžaizdžių ir priežasčių joms atsiverti yra labai daug. Viena iš didžiausių – puikybė. Kai žmogui atrodo, jog jis viską supranta, jog jam nieko nereikia, net pagalbos – ir jos neieško. Jis pats aukščiau visko, aukštesnis net už Dievą.
Per puikybę ir nusiritama iki dugno.
– Kokio mažojo prisikėlimo kiekvienam iš mūsų reikia?
– Kristus pasakė: „Be manęs jūs nieko negalite“. Tie Kristaus žodžiai galioja kiekvienam: ir man, ir jums, visiems. Tai reikia suprasti.
Turime atsigręžti į meilę ir meilė mus padarys laimingus. Tik puikybė ir išdidumas neleidžia mums priartėti prie meilės.
Dabartinis popiežius Pranciškus labai gerai išsireiškė, jog turime būti paprasti ir trokštantys bendrauti. Išspręsti problemas galime tik padėdami vieni kitiems.
Skatinčiau visus bendrauti, kalbėtis, norėti suprasti, kas mums trukdo gyventi, ir ištiesti vienas kitam gerumo ranką.
Kalbėjosi Rūta JANKUVIENĖ
Jono TAMULIO nuotr.
NUOSTATA: Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis sako, jog turime atsigręžti į meilę, kad būtume laimingi.