Naujausios
Čempionės
Kai prieš 13 metų Jūratė kartu su sese ir tėveliais nusprendė, kad namuose reikia šuns, jo veislę rinkosi atsakingai. Greitai vienbalsiai buvo sutartą, kad jų namuose apsigyvens Berno zunenhundas, dar vadinamas Berno kalnų šunimi arba Berno žvaigžde. Patiko šių šunų ir išvaizda, ir charakteris. Ir nenusivylė.
Guči iš Šiaulių veislyno tapo pirmuoju šeimos šunimi ir įkvėpimu pradėti rimtesnę kinologinę veiklą.
„Tai labai draugiški, prie žmogaus prisitaikantys ir jį be galo mylintys šunys – puikūs, protingi kompanionai“, – pasakojo Jūratė.
Su Guči ji pradėjo lankyti treniruotes, dalyvauti parodose, o netrukus gimė mintis įkurti savo veislyną. Šeima baigė specializuotus kursus, gilino žinias apie atsakingą veisimą ir taip atsirado Berno žvaigždė. Jau pirmoji vada buvo sėkminga, o iš jos pasiliktas šuniukas vėliau parodose pasiekė dar geresnių rezultatų.
„Kadangi sulig kiekviena vada sekėsi vis geriau, tuomet su šeima nusprendėme, kad norėtume auginti dar vienos, tik šį kartą mažos dekoratyvinės veislės šuniukus. Taip prieš dešimt metų pas mus atsirado papiljonai“, – apie išaugusį savo pomėgį pasakoja jauna moteris.
Rinkdamiesi veislę ieškojo, kad būtų gražūs ir panašaus charakterio, kaip Berno zunenhundai. Papiljonai irgi yra labai protingi šunys, prieraišūs, tik gal judresni nei didieji augintiniai.
Šiuo metu pas Jūratės tėvelius auga 7 šunys: 2 zunenhundai ir 5 papiljonai. Jūratė sukūrė šeimą, augina dukrą Austėją, gyvena savo namuose, tačiau aistra šunims niekur nedingo, todėl daug laiko praleidžia pas tėvelius, važiuoja su šunimis į parodas, o dabar kartu jau pasiima ir paaugusią dukrą.
Jūratės tėvų namuose auginamos tik kalytės, nes laikant ir patinus būtina užtikrinti griežtą atskyrimą bei atsakingai planuoti veisimą. Iš Lenkijos atvykusi Kala yra įvairių parodų čempionės Lagūnos mama. Lagūna – jau pačių šiauliečių šeimos veislyno šuo. Lagūna dar tik dvejų metų, todėl šuniukų kol kas neturėjo, o visas dėmesys sutelktas į pasiekimus.
„Lagūna neseniai tapo atviros klasės nugalėtoja ir pelnė LT CH titulą. Ji taip pat yra Lietuvos ir Latvijos jaunimo čempionė (LT JCH, LV JCH), Lietuvos „Grand“ jaunimo čempionė (LT Grand JCH) bei pelniusi Best in Show Junior, r.Best in Show Puppy, 2x r.Best in Group, Best in Group 3, Best in Group 4 titulus. Europos šunų parodoje Čekijoje Lagūna savo klasėje pateko į TOP 4 – tai išties džiuginantis įvertinimas tokio aukšto lygio tarptautinėje parodoje“, – pasakojo Jūratė.
Ar sunku auginti čempioną? Šiaulietė patvirtina, kad tikrai nelengva, reikia daug žinių, patirties. Pirmiausia svarbu pasirinkti parodoms tinkamą šunį.
Štai Kala nemėgo parodų. Ją nuvedė į kelias parodas, tačiau jai nepatinka daug žmonių, garsi muzika, liečiantis ją ir dantis tikrinantis teisėjas.
O štai Lagūna mėgaujasi paroda. Ji net žaisdama bėga išdidžiai, pakelta galva, kaip čempionė, žinanti savo vertę.
Papiljonė Snaigė (Snowflake) taip pat sėkmingai pasirodo parodų ringe – ji jau yra pelniusi LT JCH titulą. Snaigė – trečiosios kartos šeimos veislyno augintinė, gimusi iš nuoseklaus darbo, patirties ir rūpesčio.
Papiljonų ausys primena drugelio sparnus – būtent dėl šios išskirtinės formos veislė ir gavo savo pavadinimą. Snowflake labai savimi pasitikinti, tai mėgsta paerzinti dičkes zunenhundes, šios gali perspėti, kad nelįstų, bet mažosios neskriaudžia. Mažoji čempionė kartu su Lagūna ruošiasi keliauti į pasaulinę šunų parodą Italijoje. Tai didelis išbandymas Jūratei ir jos augintiniams. Į parodą vyks kartu su šeima. Kiekvienais metais peržiūrimas kalendorius ir pasirenkamos parodos, kuriose ketinama dalyvauti.
Šuniukai – ilgo proceso rezultatas
Jūratė tikina, kad jų veislynas šeimininkams teikia didžiulį džiaugsmą, tačiau savęs neatperka. Nors šuniukai nėra pigūs, dalyvavimas parodose, kelionės, viešbučiai kainuoja tūkstančius eurų. Tai daugiau hobis, kurį norint turėti reikia turėti darbą ar kitas pajamas, kad galėtum save išlaikyti. Gal kitaip yra dideliame veislyne, turinčiame daug vadų. Šiaulietė savo veiklą labiau kreipia į šuniukų kokybę, o ne į kiekybę.
„Kaskart ieškome patinėlių iš skirtingų veislynų, vis kitokių duomenų, titulų, kad atitiktų ir pagal išvaizdą, ir pagal charakterį, ir pagal sveikatą. Ieškome ne tik Lietuvoje, važiuojame ir į kitas šalis. Veisiant šunis patinams keliami didesni reikalavimai nei kalytėms. Žiūrimi ir titulai, ir grožis, ir kailis, ir kaulų struktūra, anatomija, genetika, kokie buvo tėvai, kokie sveikatos tyrimai. Tik pasidaręs visą analizę ir įsivertinęs, ar tinka, tuomet važiuoji susitikti“, – atskleidžia subtilumus Jūratė.
Kergimas reikalauja nemenkų finansinių investicijų – mokamas nustatytas mokestis, o papildomai atsiskaitoma ir už kiekvieną atvestą šuniuką. Bet didžiausia nesėkmė, kai nepavyksta. Vienai Berno zunenhundų veislės kalytei buvo patvirtinti visi čempionės titulai, atlikti išsamūs sveikatos tyrimai, kurių rezultatai buvo puikūs. Vis dėlto, nepaisant pastangų, jos nepavyko sukergti – aiškių priežasčių specialistai nenustatė, bet šiandien ji džiaugiasi visaverčiu mylimos šeimos augintinės gyvenimu.
„Praėjusiais metais sulaukėme sėkmingos papiljonų vados, tačiau šiemet, nepaisant kruopštaus planavimo, kalytės nepavyko sukergti. Veisimas visuomet reikalauja kantrybės ir atsakomybės, net ir įdėjus daug darbo bei pastangų rezultatai ne visada priklauso nuo mūsų. Pavyzdžiui, vienam šuniui atlikus sveikatos tyrimus paaiškėjo, kad kelio girnelės būklė tik iš dalies atitinka veisimui keliamus reikalavimus, todėl buvo priimtas sprendimas jos nekergti. Į veisimą investuoji laiką, lėšas, dalyvauji parodose, tačiau svarbiausia išlieka gyvūno sveikata ir gerovė. Jei šuo neatitinka keliamų kriterijų, jis tiesiog lieka mylimu šeimos nariu“, – sako Jūratė.
Rūpesčiai ir džiaugsmai
Šunys gyvena pas Jūratės tėvelius. Kadangi abi su sese turi savo šeimas, didžiausias rūpestis augintiniais tenka tėveliams. Tačiau artėjant lemiamam momentui, kai į pasaulį ateina šuniukai, susiburia visi kartu. Konsultuojasi su veterinaru, įspėja jį, kad gali reikėti pagalbos.
Didelių veislių kalės gali atsivesti ir iki dvylikos šuniukų – Jūratės šeimoje yra buvusios aštuonių mažylių vados. Papiljonės taip pat gali nustebinti: nors dažniausiai gimsta du ar trys šuniukai, yra buvę ir šešių jauniklių vadų.
„Kartą atrodė, kad gimdymas jau baigėsi, tačiau kalytė išliko nerami. Iškvietėme veterinarą – jis nuramino, kad dar ne pabaiga. Ir iš tiesų, po septynių valandų pasaulį išvydo dar trys šuniukai“, – prisiminė šeimininkė.
Zunenhundei atsivedus šuniukų, juos atskiria nuo mamos, nes būdamos didelės ir sunkios gali netyčia šuniuką prispausti. Mažyliai sudedami į atskirą pintinę ir laikomi šalia. Užtat tenka kas dvi valandas mažylius įkelti mamai, kad juos pamaitintų.
Tuomet Jūratės mama Zita Lelienė pasiima atostogas darbe ir rūpinasi šuniukais. Jūratė juokiasi, kad kaip anksčiau mama naktimis keldavosi prie vaikų, taip dabar keliasi prie šuniukų. Tačiau jai padeda visi šeimos nariai, įtraukti į šiuos rūpesčius ir džiaugsmus.
Jūratė prisipažįsta, kad kiekvienos vados laukia su nekantrumu. Labai rūpi, kaip atrodys šuniukai, nes jų išvedimas yra didelis ir įtemptas darbas. Kartais vadoje gimsta šuniukų, kurie, nors ir sveiki, ir gražūs, neatitinka parodų standartų, pavyzdžiui, dėl netinkamos kailio spalvos pasiskirstymo ar sąkandžio ypatumų.
Dideli ir „geriečiai“
Susilaukus šuniukų yra didelė atsakomybė parinkti jiems tinkamus šeimininkus.
„Jei žmogus myli šunį, tai labai matosi. Šeimininką savo šuniukams renkame atsakingai. Žiūri, koks žmogus, vertini, ar jam reikia to šuns, užduodi kritinius klausimus – kodėl augins šunį, kam reikia, ar turi patirties, ar yra auginę. Apie šuniukus vardiji ne tik teigiamas savybes, kad ne vien susižavėtų jo grožiu, bet ir įvertintų, kad jis didelis, šeriasi, jį reikia dresuoti. Užaugęs didelis šuo gali tapti sunkiau suvaldomas, jei nuo mažens nebus dresuojamas. Dresuoti pradėti reikia nuo 2–3 mėnesių, jei nori pasiekti tikrai gerų rezultatų. Socializacija yra labai svarbi“, – akcentuoja moteris.
Jūratė rekomenduotų laikyti savo namuose Berno zunenhundą tiems žmonėms, kurie nori iš augintinio artumo, draugiškumo. Šie šunys yra labai universalūs. Jie yra aktyvūs, bet mielai su tavimi tiek pasėdės, tiek nubėgs 5 kilometrus. Kas nori tikro draugo, drąsiai gali rinktis zunenhundą.
„Jie turi gerą savybę – neišsirenka vieno šeimininko. Jie taip pat bendrauja ir su mama, ir su tėčiu, su manim, sese ar mano dukra. Visų klauso ir priima vienodai. Aišku, mama juos šeria, kai ateina šėrimo laikas žiūri į mamą, bet labiausiai mėgsta, kai esame visi kartu“, – kartu šypsosi Jūratė.
Berno zunenhundai – dideli šunys: patelės sveria 35–45 kilogramus, o patinai gali sverti net iki 70 kilogramų. Nežiūrint didelės kūno masės, jie yra visiškai neagresyvūs. Nebent gali netyčia stumtelėti dėl savo kompleksijos. Jų išraiška tokia, kad atrodo, jog visuomet šypsosi.
Nors šįmet privertė sniego, šunims tai didžiulis džiaugsmas. Kai jau buvo patys didžiausi šalčiai, net zunenhundai eidavo aukščiau pakeldami pėdutes, tad mažiukų į lauką ilgesniems pasivaikščiojimams net neleido.
Kartą dvi Berno zunenhundes Jūratė su sese vedžiojo Kurtuvėnuose. Pamatė toli priekyje einančią moterį, kuri, išvydusi šunis, išsigando ir apsisukusi ėmė eiti atgal. Priėjusi kita moteris Jūratei tarė: „Jūs atsargiai vaikščiokit, šiame miške, čia yra meškų.“ Šeimininkė suprato, kad tai jų augintines palaikė meškutėmis.
Zunenhundai gina namus, teritoriją. Jūratė tikina, kad nebėgtų iš kiemo, jei net ir tvoros nebūtų. Jie galėtų apginti namus. Voljere, toli nuo žmogaus, jų laikyti negalima. Jei nori šuns lauke, voljere, reikia rinktis kitą veislę. Jie yra darbiniai šunys, todėl sėkmingai naudojami kaniterapijai. Bendravimas su šiais šunimis pagerina nuotaiką, nuima stresą.
Šunų šeimininkė pasidžiaugė, kad pastaruoju metu su šunimis priima ir viešbučiai, ir kavinės, ir prekybos centrai. Atvažiavusi į Kauną, po parodos dažnai su augintiniais apsilanko „Akropolyje“. Dresuoti šunys jokių problemų tokioje vietoje nekelia.
Ji įsitikinusi, kad žmogaus požiūris į gyvūnus daug pasako apie jo vertybes.
