Naujausios
Tikroji grąža
Jaukūs ponios Astos namai tebekvepia naujumu – visai neseniai juodu su vyru pardavė butą Šiauliuose, Klevų gatvėje, ir persikėlė gyventi į Ginkūnus.
Palikdama erdvų butą, A. Šapkuvienė naujakuriams paliko trijų dalių paveikslą, triptiką – šviesus, geltonai oranžinis dangus, susijaukiantys debesys ir per jų kraštelį išlįsti bandanti saulė, galiausiai vaivorykštė su ramia audringos dienos pabaiga. Jokių horizontų, tik dangus.
„Paveikslus pakabinau virš televizoriaus. Ir vazelę palikau, ir knygą skaityti – lyg butas lauktų gyventojų“, – sako ji.
Panašiai ir su klientais – kiekvienam, įsigijusiam butą arba namą, padovanoja pačios sukurtą paveikslą – atsiminimui.
Dovanodama, sako, dažniausiai atsiklausianti, ar žmonės tokios dovanos norėtų. Arba leidžia išsirinkti paties, juk paveikslas gali patikti, o gali ir nepatikti.
„Vieni palangiškiai Radviliškyje įsigijo butą. Pamenu, jų neatsiklausiau, tiesiog paėmiau ir padovanojau nedidelio formato paveikslą su lubinais. Pagalvojau, gal patiks, o gal ir ne, bet gal pritaikys kur nors arba padovanos. Ir tie mano pirkėjai, dar iš notaro neišėję, tik drykst drykst pakuotę. Pamatę nuščiuvo. Atsisuka ir klausia: iš kur jūs žinojote, kad mums tokio reikėjo? Sakau: gal aš truputį ragana! Va, čia yra tikra emocija, čia tikroji grąža už darbą“, – sako.
Kartą pardavė butą kolegei brokerei.
„Po sandorio paduodu jai paveikslą: čia tau. Paklausė, kas čia yra? Sakau, kiekvienam klientui dovanoju savo tapytą paveikslą, abstrakciją. Tu dabar esi mano klientė. O ji sako: „Asta, man niekada niekas ir nieko nėra dovanojęs.“ Ir apsiverkė. Va, čia yra grąža! Visos mes užsidedame kaukes – kokios mes esame kietos, viskas mums gerai, viskas sekasi! O iš tiesų mums visoms taip reikia dėmesio, atjautos, gero žodžio.“
A. Šapkuvienė rodo į ant namų svetainės sienos pakabintą didelio formato paveikslą – šitas, sako, ilgai nerado sau vietos.
„Niekaip nesigavo balta spalva, kad ji būtų tokia balta, kokią įsivaizdavau. Paveikslas gulėjo nepabaigtas kokį pusmetį. Spalvą kažkodėl atradau tik mirus broliui... Nusprendžiau niekam ir niekada jo nedovanoti, tegul būna skirtas Viktorui. Pavadinau paveikslą „Viltis“. Kai atsikraustėme į naujus namus, supratau, kad čia jo vieta“, – pasakoja pašnekovė.
Ant kitos sienos svetainėje netrukus bus pakabintas A. Šapkuvienės giminės herbas – bajorišką kilmę atkapstė pusbrolis Sigitas, valstybiniame archyve pavyko surasti kai kuriuos dokumentus, herbo aprašymą, schemą. Neseniai trise nuvyko prie prosenelių žemės už Šakynos, į Žarėnus-Latvelius.
„Pusbrolis atsistojo ant išlikusių dvarelio pamatų ir sako: ar jauti, Astute, ant protėvių žemės stovime! Kokia tai stipri emocija!“ – sako moteris.
„Vaikas, iš kurio reikia atimti pieštukus“
Kadaise Radviliškio mokslo įstaigų pradinių klasių mokytoja A. Šapkuvienė pravėrė Radviliškio menų studijos duris. Įvairūs rankdarbiai, dekupažo, stiklo dekoravimo užsiėmimai, segių kūrimas, kiti meniški darbai, galiausiai pabuvimas su bendramintėmis buvo labai turiningi.
„Pavasarį, kursams baigiantis, studijos vadovė sako: kitais metais pradėsime tapyti, nusipirkite dažų, drobės. Atvažiuoju Į Šiaulius, supratimo neturiu, kokie tie dažai. Nusiperku lagaminėlį, vienokių dažų, kitokių. Kai rugsėjį vėl susirinkome į kursus, visiems duoda kažką daryti, o man nukopijuoti piliarožes. Dvi valandas nieko neišeina – piešiu, trinu, piešiu, trinu. Bliaudama grįžtu namo. Vyras piktas: kam tau reikia, tu niekada nebuvai dailininkė. O man, šaukiu, reikia ir aš žinau, kad galiu, tik nežinau, kaip“, – senas prisiminimas dabar jau kelia šypseną.
Pasakoja, kad skaudžių pamokų, susijusių su piešimu, turėjusi dar vaikystėje. Prisimena mokyklos, kurioje mokėsi, piešimo mokytoją. Nebuvo gabi dailei, o gal tas mokytojas uždegti nemokėjo, todėl piešti, kaip sakoma, išeidavo taip, kaip išeidavo. Tad kažkada tas mokytojas pasakė, kad „tam vaikui reikia nukapoti nagus, atimti pieštukus ir neleisti piešti“ – pedagogo žodžiai, ištarti tada dešimtmetei mergaitei, skaudūs iki šiol.
Nieko tragiško dėl to piešimo tuomet ir nebūtų buvę, jeigu Astos tėvelis nebūtų prižadėjęs už mokslo metų baigimą penketais nupirkti dviratį „Kregždutę“. Piešimas tam kišo koją.
„Ir aš verkiu: nebebus „Kregždutės“. Susitinku savo pirmą mokytoją, sako, einam pas piešimo mokytoją, paprašo jo parašyti bent keturis. Prisimenu, liepė jis nupiešti mišką, žvėris, vaikus kolūkyje, dar kažką – tris piešinius. Bandžiau, kiek galėdama, bet nieko man neišėjo. Prisimenu, grįžo tėtis, aš verkiu – nieko neišeina, o „Kregždutės“ taip norisi. Ir tėtis sako, pasislink. Jis buvo vairuotojas, niekada nepiešė, rankos sugrubusios. Bet tąkart pradėjo piešti briedį. Deja, ir jam nepavyko, nusikeikė ir sako: aš ir taip tau tą „Kregždutę“ nupirksiu“, – vaikiškus išgyvenimus iki šiol atsimena šiandieninė Tautodailininkų sąjungos narė.
Piliarožės, kurią turėjo nupiešti jau suaugusi Radviliškio menų studijos užsiėmimuose, nukopijuoti Astai taip pat nepavyko. Bet ji buvo atspirties taškas, mokantis pajusti, pažinti spalvas, atspalvius, šešėlius, potėpius, pamatyti vaizdą ir perkelti jį ant drobės.
„Kaip sakoma, pramušė, nes pradėjau suprasti, kad juodą spalvą galima pasigaminti, kad balta spalva nėra vien tik balta ir kad sniegas nėra baltas, kad jis gali būti pilkas, violetinis, visoks. Slidinėdamos su studijos kolege pamatėme, kad sniego spalvos gali keistis priklausomai nuo visokių „blikiukų“, šešėliukų. Išmokome pamatyti kitaip“, – pasakoja A. Šapkuvienė.
Su Radviliškio menų studijos moterimis ji surengė ne vieną jungtinę parodą Seime, bažnyčioje, Jaunimo centre, miesto bibliotekoje, Tulpių šventėje.
Vis dėlto pirma A. Šapkuvienės personalinė paroda buvo ne tapybos – tai buvo rankdarbių iš medžio šaknų paroda.
„Kai mirė tėtis, sunku buvo susitaikyti. Nežinau, kaip tada atsidūriau pelkėje prie Tyrulių. Šaukiau iš skausmo. Paskui sėdėjau ir buku žvilgsniu žiūrėjau į žemę, kol pamačiau medžio likutį. O tada mintis: kas toliau? Išroviau tą likutį su gražia oranžine šaknimi. Prisimenu, išsigandau pati savęs: gal išprotėjau! Bet tų šaknų važiavau ir kitąkart. Prisiraunu, parsivežu, dantų šepetuku nušveičiu – pradėjau iš jų daryti žvakides, paskui karštais klijais klijuoti ant drobės arba lino.“
Radviliškio centre duris atvėrė ir A. Šapkuvienės parduotuvė „3steps“, kurioje ji pardavinėjo paveikslus.
Tango – tai aš
Prieš 10-metį šeima, tam tikroms aplinkybėms susiklosčius, iš Radviliškio persikėlė gyventi į Šiaulius. Anot A. Šapkuvienės, buto sau pirkimo sandoris buvo lemtingas, jai atrandant ir naują veiklą – nekilnojamojo turto brokerės. Netrukus gavo pasiūlymą. Žingsnis po žingsnio, truputį pastūmėta, truputį padrąsinta, ji sudarė ne vieną sėkmingą sandorį.
Prieš porą metų buvusi mokytoja įgijo nekilnojamojo turto brokerio išsilavinimą.
Tapusi brokere, mylimos tapybos neapleido. Paveikslų parduotuvę „3step“ „parsivežė“ į Šiaulius, į patalpas Dvaro gatvėje. Deja, jos veiklą „pareguliavo“ kovidas.
2017 metų vasarą Šiauliuose buvo pristatyta pirma personalinė A. Šapkuvienės tapybos darbų paroda „Moterys kaip gėlės“, kurioje eksponuota 17 tapybos darbų. Paveiksluose – gėlės ir moterys.
Vieną dieną į Astos parduotuvę užėjo pirkėja, ji prasitarė lankanti užsiėmimus Dailės mokykloje. Nuo tada šie užsiėmimai tapo ir Astos gyvenimo dalimi. Imliai moteriai greitai pavyko įvaldyti naujas tapymo technikas ir gauti dar daugiau žinių.
„Prisimenu, tapiau paveikslą iš smulkių ornamentų. Nepatiko. Pagauta nusivylimo, mentele viską subraukiau. Nepatinka! Net visi atsisuko. O tada bendraminčiai pradėjo patarinėti: „Fonas visai geras, daryk ant viršaus vyšnias. Ne, vyšnios ne man, per saldu. Gavosi čili... Šitas paveikslas man vienas iš įdomiausių.“
Svajojusi nutapyti kamanę. Tačiau susapnavo parodoje kalbant kažkokius vyrus, kurie stebėjosi, kaip ji gražiai nutapiusi šachmatus.
„Atsibudau rytą: šachmatai! Niekada jais nežaidžiau. Bet šitas sapnas buvo toks gilus, kad užvaldė mintis. Taip mano kamanė virto šachmatais. Kitą kartą, kai vėl turėjo būti kamanė, gavosi „Madam su skrybėle“. Kažkaip man gaunasi, kad ne visada išeina, kaip sugalvoju.“
Dabar A. Šapkuvienė parodų surengusi jau apie dvi dešimtis – Šiauliuose, Radviliškyje, Akmenėje ir t. t. Dalyvauta ir dviejose tarptautinėse parodose Rygoje.
„Esu nutapiusi du paveikslus su tango šokėjais. Vienas kabo namuose. Kai kitą pardaviau, paskambino pirkėja ir paprašė patarti, kur jį pakabinti. Ji vaikščiojo po savo namų kambarius, ir mes virtualiai žiūrėjome, kur paveikslas tiktų. Pasakiau, kad geriausia miegamajame. Po kiek laiko ta moteris man paskambino ir pasidžiaugė vietos parinkimu, nes kiekvieną rytą atsibudusi ji mato save ir jai diena prasideda kaip šokis. Ar gali būti didesnė grąža už tai, ką sukūriau?“
Ji yra įsitikinusi, kad būtent bendraudama gauna pačią didžiausią grąžą – ir nesvarbu, ar tai būtų susitikimai su klientais, ar iki šiol išlikęs artimas ryšys su buvusiais mokiniais, ar tapymas.
„Aš niekada netapau, kai esu pikta. Jei pasiimu dažus ir nežinau, ko noriu, geriau pasidarau kavos ir atsisėdu tiesiog pabūti su savimi. Galvoju, kad paveikslas neturi būti tapomas, kai valdo pyktis. Jame turi būti šviesos, net jei kūrinys yra tamsus.“
