Naujausios
Ant bedugnės krašto
D. Staponkutė vasarą leidžia tėvų sodyboje Meškinės kaime netoli Pašiaušės (Kelmės r.). Visomis spalvomis tebežydi rugpjūtis, popietės tyloje suskamba nedrąsus lietaus kapsėjimas. Ant tvoros pakabintas veidrodis atspindi peizažą – paveikslas vis keičiasi, nepastovus, kaip diena, kaip visi metai.
„Belaukiant vakcinos – tarsi belaukiant Godo,“ – jauseną su Samuelio Beketo pjese „Belaukiant Godo“ palygina D. Staponkutė.
– Kokį palikote Kiprą ir kokią pamatėte Lietuvą?
– Į Lietuvą atvažiavau prieš pusantro mėnesio. Apėmė labai skirtingi įspūdžiai, lyginant Lietuvą su Kipru. Kai įėjau į Kipro oro uostą, viskas buvo pertvarkyta iš esmės, man pasirodė, kad patekau į erdvę iš mokslinio fantastinio filmo.
Moteris švelniu balsu šnekėjo, kad viso oro uosto erdvėje cirkuliuoja „švarus kalnų oras“. Pasijutau tarsi patekusi į SPA (juokiasi – red.). Turistų nėra, sulėtintas veiksmas, gana tylu, daugybė aptarnaujančio personalo stovi su juodomis elegantiškomis kaukėmis ir parodo, kur eiti. Man viskas pasirodė neįtikėtina.
Kai nusileidau Vilniaus oro uoste, niekas atrodė nepasikeitę: žmonės telkėsi prie pasų kontrolės, neišlaikydami atstumo, keiksnojo tvarką kaip visad. Išėjau į lauką, niekas manęs nė netikrino, nors išvykstant reikėjo užpildyti keleivio formą. Tai buvo išlaisvėjimo nuo karantino momentas – liepa. Lengviau įkvėpiau. Namai.
– Turite atgalinį bilietą?
– Turiu, rugpjūčio 28 dieną skrendu į Kiprą. Yra visokių baimių, kaip pavyks kelionė. Kipras nėra įtraukęs Lietuvos į „privalomo karantinavimosi zoną“, bet, aišku, Larnakos oro uoste reikės praeiti covid-testą (tai privaloma visiems atvykusiems; atsakymas būna jau kitą dieną), gal reikės ir karantinuotis.
Į Lietuvą ketinau sugrįžti spalio mėnesį, buvau sugalvojusi literatūrinį projektą, bet, ko gero, nepavyks.
– Kaip jūs apmąstote ir išgyvenate šį laiką?
– Kipre buvo ne karantinas, o komendanto valanda, kai 40 dienų galėjai išeiti tik valandai per dieną su SMS-prašymu, patvirtinamu Vyriausybės. Mobiliojo ekrane užsidegdavo: „Leidžiama“. Turiu pripažinti, tas laikotarpis veikė mano savijautą neigiamai, buvo tiesiog sunku psichologiškai, sunku buvo patikėti ta kompiuterizuota kontrole ir tuo, kas vyksta. Tiesa, galvojau, kad padarysiu labai daug – visus atidėtus darbus, suredaguosiu savo tekstus ir jau parašytą romaną – viskas įvyko atvirkščiai, nebuvo kūrybinės nuotaikos.
Kai būsena sunki ar suvelta, viską imi ir nukeli į neaiškią ateitį. Pastebėjau, kad žmonės apskritai mažiau bendravo.
Tai mane truputį išgąsdino, nes aš – žmogus, kuris, kaip ir dauguma, mėgsta kurti planus ateičiai, svajoti. Nepavadinčiau savęs globaliste, bet daug mano veiklų ir darbų susiję su kelionėmis. Pagaliau – aš gyvenu tarp dviejų šalių, man labai svarbu išlaikyti tą kelią atvirą, kad jis niekada neužsidarytų.
Kai buvo paskelbta pandemija, buvau Kipre, ir šalies prezidentas Nikas Anastasiadis paskelbė, kad „atsidūrėme karo situacijoje“, paskui patikslino, kad tai karas su virusu. „Karo“, kaip simbolio, pavartojimas įsirėžė žmonėms į atmintį.
Iš pradžių kipriečiai sutiko pandemiją ir su ja susijusius apribojimus gana stoiškai – taip, reikia 40 dienų pasėdėti užsidarius, nors tai buvo pats gražiausias metų laikas – kipriečiai nematė savo pavasario, nes „išėjo“ iš griežto karantino jau gegužę, tiesiai į 40 laipsnių karštį. Tiesa, iš pradžių daugybė medikų pasaulyje prognozavo, kad 36 laipsnių karštyje virusas žūsta. Po to tų prognozių neliko. Daug įdomių įžvalgų tiesiog neliko. Įsivyravo vieninga ir viena metodika, ji taikoma net skirtingoms klimatinėms zonoms. Tai negali nekelti klausimų. Reikia pasakyti, giltinė nei kipriečių, nei graikų per daug neskynė – mirčių kol kas buvo nedaug.
Atvejai Kipre iš pradžių buvo atvežtiniai, paskui pradėjo jų daugėti – panašia proporcija kaip ir Lietuvoje. Ypatingų židinių nebuvo, bet tai, manau, paaiškinama – židiniai pirmiausia įsiplieskė megapoliuose, globalių industrijų centruose. Mažesnėse valstybėse gyvenimas, t.y., ekonomika, regis, galėjo ir nesustoti.
Dabar tarsi patys save įspraudėme į slogią nežinią: kas būtų buvę, jeigu nebūtų buvę karantino? Patikrinti sunku.
Žmonija laukia vakcinos kaip išganymo, bet ji tikriausiai nebus išganymas, nes virusas mutuoja, keičiasi, neaišku, kaip jis veikia kiekvieną kūną, kuriame gyvena savos virusų kombinacijos. Todėl ir matome, kad virusas veikia kiekvieną gana individualiai.
Man atrodo, kad mes, kaip visuomenė, pradėsime gyventi visai kitokį gyvenimą. Vartotojiška visuomenė, kaip matome, nepasiteisino. JAV medicinos sociologai štai jau kalba, kad Amerikos gyvenimo būdas, kuris buvo paplitęs ir Vakarų Europoje, irgi nepasiteisino, nes yra „nesveikas“, nekolektyviškas, stokoja fizinės veiklos: daug laiko praleidžiama mašinose, daug sėdima ofisuose ir t.t.
Problema prieš mus išniro kaip įvairiapusiška: tarsi visa tai, ką mes, kaip žmonija, darėme iki šiol, nebuvo teisinga. Iškilusis Zygmuntas Baumanas, sociologas ir filosofas, tyrinėjęs globalius virsmus, buvo perspėjęs: jeigu nenustosime skatinti vartojimą visomis kryptimis, prieisime katastrofą. Jis perspėjo ir apie pabėgėlius iš Afrikos, pabrėžė ir ekonomiškai stiprių valstybių kolonijinį požiūrį į ne tokias stiprias – ekonominis neokolonializmas, kalbėjo ir apie monopolijų kuriamas naująsias imperijas. Jis perspėjo prieš porą dešimtmečių, tačiau kas iš to? Staiga tarsi atsiduriame ant bedugnės krašto.
Dabar, pandemijos laike, kiekviena valstybė gali riboti kontaktus su kita valstybe ne tiek pagal kovido statistiką, kiek pagal savo interesus. O kas uždraus? Nebėra bendro susitarimo, kuris dar buvo kovo mėnesį, bent jau Europos Sąjungoje. Žinoma, tas ribojimas susiję su viruso plėtros ribojimu, bet sykiu jis lengvai kaip niekad gali virsti ir politiniu.
Sustiprėjo valdžios noras mus kontroliuoti – tai erzina dideles grupes žmonių. O kiek atsirado valdžios žmonių cinizmo ir kaip pagriežtėjo tonas! Kalbu apie tai, kas matoma paviršiuje, nors esmė gali glūdėti visai kitur.
Juk aiškiai matyti, kaip valdžios struktūrų gyvenimas vis labiau atskyla nuo kasdienio žmonių gyvenimo, ir neretai tie sluoksniai bei jų tikrovės neturi nieko bendra. Žmonės lengvai priima valdžios nuleistas normas ir neprotestuoja, tad susidaro įspūdis, kad valdžia šiandien galėtų daryti, ką nori, jei tik panorėtų. Kol kas demokratinėje aplinkoje tai neįmanoma, bet lengvai peršasi tokia iliuzija.
– Kokių pavojų kelia tokia situacija?
– Iš tikro, visuomenei šiandien reikia didelio budrumo. Juk iš karantino kiekviena valstybė išeis labai individualiai. Tame procese būtinai reikės ir eilinių žmonių balso, jų nuomonės ir tvirtos pozicijos. Reikės mąstytojų, gebančių apgalvoti vietinę situaciją globalizacijos kontekste. Mirtį sukeliantis virusas – neganda ir didžiulė pasaulio problema, bet svarbu juk ne tik. Reikia nepamiršti ir žmogaus teisių įvairovės, ne tik paklusti, paklusti, paklusti. Nes kur veda paklusimas? Gal kažkur toli į praeitį? Istorijos ratas juk sukasi. Kai kurie šiandieninio valdymo ypatumai (ne tik Lietuvoje) tikrai pradeda priminti viduramžius ar kolonializmą.
Per karantiną kūrėsi naujos monopolijos ir labai daug smulkaus verslo įmonių neišsilaikė.
Pavojus dar ir tas, kad žmogaus gyvenimas gali pernelyg „technologizuotis“, o menas „skaitmenizuotis“. Juk šiandien mažai kas tiki žodžiu, kurį užgožia griežta statistika. Tokiomis sąlygomis žmogų paversti skaitmeniu nebesunku, o atversti iš skaitmens atgal į žmogų neįmanoma.
Taip kalbu, netikėdama konspiracijos teorijomis – jos yra tik idėjiniai nuogąstavimai.
Nenoriu sakyti, kad ateityje mūsų gyvenimą valdys vien technologijos, o svarbiausi žmonės bus tik programuotojai... Vis tiek kažkas turės tekstus rašyti ir bent jau aš dėsiu visas pastangas, kad tekstas ir žodis nenusileistų skaitmeniui.
– Kaip virusas pakeis pačią visuomenę? Pandemijos pradžioje buvo kalbama, kad pasaulis taps geresnis.
– Jei atvirai, mane neramina žmonės, kurie išėję į viešumą sako: pasaulį mes padarysime geresniu. Tarsi jis buvo užprogramuotas būti blogu.
Taip, visados norisi, kad pasaulis taptų geresnis – iš esmės tai būtų svajonė. Bet asmeniškai nematau tokios perspektyvos. Tai yra, niekas neįvyksta savaime. Reikia įdėti daug asmeninių pastangų. Kaip tik nuogąstauju, kad jis gali tapti labiau robotizuotas, monopolizuotas, labiau skaitmenizuotas, kad žmogiškasis faktorius gali sumenkėti, susilpnėti.
Kas atsitiko su Hipokrato priesaika? Gydytojas turi gydyti ligonį net pavojų akivaizdoje, o dabar būna atvejų, kad užsidaręs kabinete sako: skambinkite man. (Žinau atvejų, kai mirė žmonės dėl to, kad jiems per pandemiją laiku nesuteikė pagalbos).
Aš kalbu pavyzdžiais ir simboliais – neteigiu, kad visa tai būtinai įvyks, kad viskas bus siaubinga. Labai noriu tikėti, kad bus vakcina, pasiskiepysime, pamiršime ir toliau gyvensime tuo rimtu, kuris leidžia mums džiaugtis gyvenimu.
Užtruks metus-dvejus-trejus, kol viskas įsivažiuos į „įprastas“ vėžes. Ir tai jau bus pakitusios vėžės. Šito nė nepajusime. Ko gero, jos labiau ves į lokalumą, galbūt į tam tikro lygmens de-globalizaciją, nes globalizacija pernelyg apėmė visas gyvenimo sritis ir tapo slegianti. Gal bus labiau vertinama vietinė darbo jėga, gal ji pabrangs.
Štai iki 30 procentų Kipro ekonomikos priklauso nuo turizmo. Šiandien saloje tuščia, tuščia, tuščia... Kai kurie viešbučiai visai neatsidarė. Kas bus apskritai Pietų Europoje? Ar ji toliau egzistuos kaip tokia – turistinė? Jeigu viskas lokalizuosis, tarptautinio turizmo gal nebeliks? Italija, Prancūzija, Graikija, Kipras, Portugalija, Ispanija turės grįžti prie savo tradicinio gyvenimo.
Kita vertus, ką daryti su pabėgėliais, kurių yra milijonai Pietų Europoje? Praeis penkmetis ir ši problema pasijus Lietuvoje – staiga pamatysite, kad vaikšto afrikiečiai po kaimus ir ieško darbo.
Pabėgėliai plūsta į Graikiją, į Kiprą, nepaisant karantino, švartuojasi valtys su šimtais vyrų. Kai žiūriu į tą skaičių žmonių, man net kyla kvaila mintis: gal tas virusas buvo „sugalvotas“ apriboti pabėgėlių skaičių? Pasaulis keičiasi ir be pandemijos. Jeigu mes, kaip visuomenės, tapsime vis labiau reglamentuotos, nesugebėsime būti lanksčios, keisti savęs ir savo vartojimo azarto, tada kažkas pakeis mus fiziškai. Stos vietoj mūsų. Gaivališka, į gyvenimą besikabinanti pabėgėlių galia.
Kai draugams Lietuvoje pasakoju apie pabėgėlius, jie neretai nė nesiklauso – jiems tai atrodo toli ir netikra: „Čia, Lietuvoje, jiems nepatiks.“ Patinka visur, kur yra žemė. Kaip sako kipriečių poetas: „Kur žemė, ten kapas.“ Pabėgėliui ar ekonominiam migrantui svarbu išvažiuoti iš savo nevilties, iš aplinkos, kuri jį vienaip ar kitaip išmeta. Niekas nebėga nuo gero, o Europa tarsi tapo jiems visiems „pažadėtoji žemė“.
– Kipras pasikeitė tiesiog jūsų akyse?
– Pasikeitė labai per paskutinius metus. Sušnekau su keliais pabėgėliais (nelabai jie nori kalbėtis). Gyvena „getuose“ (pagerintų palapinių tipo miesteliuose), gauna nedideles pašalpas. Bet jie nieko nedirba (nes teisiškai negali), sėdi autobusų stotelėse, kadaruoja kojomis prie jūros ant lieptelio, neturi ką veikti – o juk jauni žmonės – ir tai siaubinga stebėti. Kiek jie galės nieko neveikti? Vis daugiau ir daugiau neturinčių ką veikti, Europos „įkalintų“ pabėgėlių ir ekonominių migrantų.
Italijos Lampedūzos salos meras jau susiėmęs už galvos prieš mėnesį sakė: skelbiu ypatingąją padėtį, nes mes nebegalime padėti pabėgėliams, trūksta rankų, medicinos seserų ir panašiai. Patys italai išvažiuoja, jiems čia nebėra, ką veikti; o dar prieš 5 metus klestėjo turizmas, italai turėjo darbus.
Visa tai vyksta ir visa tai yra matoma – netgi labiau, nei viruso pasekmės.
Viduramžiai?
Į tokias problemas kaip pandemija ir socialinės dramos reiktų žiūrėti kompleksiškai, integraliai. Dabar atsidarai medijas – vien kovidas. Tai kaip naujoji ideologija ar net naujoji religija – pagal poveikio mastą. Juokauju, bet tikrai panašu į tai, kaip stichijos blaškė žmones po pasaulį viduramžiais.
– Jūsų ankstesnė knyga „Iš dviejų renkuosi trečią“ sulaukė itin palankaus skaitytojų ir kritikų vertinimo, tapo „Metų knyga-2015“. Minėjote naują romaną, apie ką jis?
– Romanas baigtas, bet kol nėra išleistas, truputėlį anksti apie jį kalbėti. Romanas yra apie viduramžius – daug kas šiandieninėje situacijoje, kaip sakiau, man primena viduramžius. Centralizuotas situacijos valdymas, „maras“. Vienas mano herojus, Kipro karalius, pasitraukia į nuošalų kalnų kaimą ir ten gyvena 24 mėnesius – tiek trukdavo, kad praeitų pandemija.
Veiksmas prasideda Venecijoje. Venecija užkariauja Kipro karalystę. Po to vienas iš pagrindinių herojų keliauja iš Kipro į Veneciją, patenka į Neapolį, iš ten – į Krokuvą su Bonos Sforcos palyda, o iš ten – į Vilnių, kur tampa Barboros Radvilaitės gyvenimo liudininku. Mano romanas byloja apie tai, kaip istorinės aplinkybės veikia žmones. Nors mano herojai karališkos kilmės, romane jie veikiami istorinių aplinkybių ne mažiau už paprastus žmones. Šis romanas yra paralelinių istorijų romanas, t.y., veiksmas vyksta keliose geografinėse vietose beveik vienu ir tuo pat metu.
– Kada pradėjote rašyti romaną?
– Prieš dvejus metus.
– Išankstinė nuojauta, kas laukia ateityje?
– Man ir prieš karantiną daug kas mūsų tikrovėje priminė viduramžiškas struktūras. Kuriasi naujos imperijos, valdymas net Europos Sąjungoje tampa vis labiau iš vieno centro. Žinoma, kalbu kaip rašytoja. Daug kas yra mano fantazijos ar nuojautų vaisius. Nors šiandien jau daug kas pasisako už Europos Federacijos kūrimą ir pan. Kita vertus, gal kaip tik viskas skaidysis į zonas – pietų, šiaurės... Kas dar mane istoriškai jaudina – norėčiau, kad Europa vis dėl to pasiektų stipresnės kultūrinės ir socialinės integracijos, kad neliktų tik ekonominė ir verslo sąjunga, kokia yra šiandien. Kultūra, socialinės Europos problemos neretai lieka užribyje, įgauna vietinį charakterį.
Neišjungti kritinio mąstymo
– Kaip pandemijos sąlygomis suderinti teises, laisves ir taisykles? Ar įmanomas balansas?
– Netikiu viena teorija, vienu metodu ir t.t. Jei vienas kelias niekur neveda, ieškai kitų, dairaisi į šalikeles. Aš teoretikė ir visad žiūriu į galimus vienos teorijos išsišakojimus. Yra daug žmonių, kurie tiki stipria valstybe, aš irgi būčiau linkusi tikėti, kad stipri valstybė gali mus išlaikyti kaip banginis savo pilve.
Gal taip ir bus, nes šiandien kiekviena Europos valstybė savo piliečius labai globoja: palaukite, nešiokite kaukes, bus vakcina. Atsiranda globėjiškas, kaip motinos, tėvo, požiūris į piliečius. Iš vienos pusės tai yra gerai, bet sykiu darosi apmaudu, kad nieko nebegali padaryti pats, tik sėdėk ir lauk. Keista ar ne? Gal atėjo pasyvių herojų laikai?
Kodėl mums tai primena diktatūrą, o kai kurie kontrolės metodai – fašistinius metodus? Jie iš esmės nėra tokie, bet primena. Todėl labai reikalingas budrumas ir kritinis mąstymas. Neišjungti kritinio mąstymo!
Nuotolinis mokymas kol kas labai naujas ir neaišku, kokios bus jo socialinės pasekmės. Žmonės be gyvos socializacijos gali netekti svarbių komunikacinių savybių ir būtent kritinio mąstymo. Sklinda gandai, „gyvensime pagal skaitmenines schemas“. Jau dabar esame pakankamai skaitmenizuoti. Lietuvoje jau kalbama apie „laimės detektorius“ – tai man buvo nauja. Tai per karantiną išgirdau pirmą kartą. Visa tai yra virsmas, ir tokios „šalutinės“ naujienos (šalia kovido) mane labiausiai ir domina!
Tokie virsmai stebina intelektualus globaliai. Dauguma jų liūdi nusivylę, nes tokio virsmų greičio nelabai paaiškinsi – visa tarsi išniro čia ir dabar. O žmogaus intelektas (ne dirbtinis, žinoma) vadovaujasi žmogiška logika ir jis gali paaiškinti tik žmogaus smegenų greičiu.
Mano žvilgsnis gana dramatiškas, žiūriu kaip filosofė ar literatūrologė, kuri jautriai reaguoja į problemas.
Dažnai galvoju apie jaunimą, kokia jo ateitis? Tik pradėjo karjerą, pradėjo darbus ir staiga viskas užsidaro karantinui, ilgam. Tai mane gal labiausiai ir jaudina – mano vaikų karta, kuriai paliekame spręsti pandemijų, kurių bus dar ne viena, problemą.
Iš vienos pusės, įdomi epocha, iš kitos – labai liūdinanti. Iš vienos pusės, įkvepia kūrybai, iš kitos tą kūrybą riboja.
Kad ir norėčiau parašyti, tarkime, akademinį romaną, šiandien jį jau turiu derinti su šiuolaikine tikrove, kitaip jis bus atgyvenęs, jei nepaminėsiu pandemijos.
Tikiu, kad pandemija bus kaip takoskyra, kad istorikai skirstys įvykius iki kovido ir po kovido. Man būtų labai įdomu paklausyti, ką šnekės ateities istorikai.
Mane kol kas neramina ne tiek mirtinos viruso pasekmės, kiek tai, kaip mes, kaip pasaulis, į tai sureagavome valstybiniu mastu: uždarytos sienos! Ir visur vienodai! Visur vienodas karantinas!
Europos valstybėse mes esame liberalūs ir vis labiau virstame „tvarkinga visuomene“: nebėra vietos chaosui ir gyvenimui be taisyklių. Asmeninis gyvenimas tampa vis labiau įstatymiškai kontroliuojamas, gal dėl to ir turime tokią ypatingai atsargią reakciją į virusą.
– Ar paklusnumą galima sieti su sovietmečio patirtimi?
– Nieko bendra. Sovietmetis šiandien yra tik praeities emblema, neretai – net etiketė. Tai buvo kita epocha, kitas laikmetis. Sovietmetis ugdė kolektyvinį žmogų, prie ko, beje, neišvengiamai vėl grįžtame Europos mastu. Gal ir mūsų sistema keisis, niekas to nežino. Ir tai, kad mes Lietuvoje turime sovietmečio patirtį, gal mums bus tik į naudą, šito irgi niekas nežino. Man keista, kad iki šiol sovietmečio etiketės egzistuoja, nors Lietuva 30 metų nepriklausoma, jau pusantros kartos išaugo.
Aidintis miestas
– Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 30-metį sutikote Kipre per karantiną, Kipro lietuvių bendruomenės organizuotą minėjimą teko atidėti?
– Kipro lietuvių bendruomenė susibūrusi neseniai. Aš esu seniausiai Kipre gyvenanti lietuvė, kai atvažiavau, lietuvių nebuvo. Sekiau lietuvių istoriją Kipre, man pavyko gana greit – dėl plataus draugų rato – suburti lietuvius į bendruomenę.
Taip, norėjome atšvęsti Kovo 11-ąją Nikosijoje, Kipro sostinėje, sodindami medžius, kad turėtume savo parką. Nikosijos merija palaikė mūsų idėją. Ir štai – atėjo karantinas. Pasodinome medžius tik birželio 1 dieną.
– Medžių tema Lietuvoje dabar labai aktuali – tik ne sodinimo, o kirtimo.
– Pernai sėdėjau čia, kaime, Pašiaušėje, vyko Baltijos kelio transliacija per LRT. Staiga girdžiu pjūklus – kažkas pjauna mišką. Imu mašiną ir nuvažiuoju, ten pjaunamas kaimyno miškas, brandžios pušys. Per Baltijos kelio 30-metį. Klausiu, kam pjaunate? Sako, kažkas perpardavė kažkam, mes pjauname „Ikea‘jai“. Ir jie išpjovė mišką. Kur nuvedė Baltijos kelias? Klausiu savęs? Į „Ikea‘ją“?
Šiemet važiuoju, žiūriu, tas pats miškas pusiau neišvežtas, balkiai guli. Ir ironiška, ir liūdna, bet tai mūsų istorija, išgyvenimas, likimas.
– Kas atsitiko, kad medžių kritimas ne tik miške, bet ir mieste tapo tarsi dar viena epidemija?
– Įsisavinamos lėšos. Yra tam tikros taisyklės, projektų vadovai jų laikosi. Jei bent vieną taisyklę pažeidi, negauni viso projekto pinigų.
Yra atvejų, pavyzdžiui, Vilniuje, kai Savivaldybė grąžino, regis, 3 milijonus eurų Europos Sąjungai, nes Antakalnio bendruomenė nesutiko išpjauti Sapiegų parko. Savivaldybė tada atidavė projektą pačiai bendruomenei. Tai tikra istorija ir, sakyčiau, žygdarbis žmonių, kurie tą parką apgynė.
Šiauliai buvo vienas iš žaliausių miestų. Jį reikėjo tvarkyti, bet kodėl nebuvo galima palikti medžių? Todėl, kad toks projektas, tokios taisyklės. Mane labiausiai stebino, kad meras nėjo kalbėtis su žmonėmis, kurie nesutiko su medžių pjovimu. Tiksliau, jo nemačiau protestuotojų gretose ar kur nors kalbantis su jais.
Juk buvo mažų mažiausiai pora šimtų protestuotojų: jei žmonės kviečia, išeik, pasikalbėk, esi valdžia, nebijok būti apmėtomas net pomidorais ar kiaušiniais – kaip Graikijoje ar Britanijoje (mačiau pati savo akimis). Jeigu užsidarai savo internetinėje erdvėje ir bendrauji klavišais, tai nepanašu į demokratišką atsakymą. Jei meras būtų išėjęs ir kelis kartus pasišnekėjęs, protestai būtų pasibaigę. Dabar žmonėms lyg ir liko nuosėda, didelė dalis miesto žmonių pasijautė neišklausyti (nors Savivaldybėje galvojama, kad tokių žmonių nedaug).
– Kokius Šiaulius jūs pamatėte šį kartą atvykusi?
– Aš galvojau, kad bus blogiau. Tiesą tariant, aš net bijojau eiti į tą iškirstą teritoriją, nes prisižiūrėjau nuotraukų ir buvau paveikta vaizdų. Bet vis dėlto perėjau per bulvarą, atnaujintą aikštę – kampelius, kurie jau sutvarkyti, tačiau nėjau į Aušros alėją, prie „Šiaulių“ viešbučio. Pagalvojau, palauksiu rezultato.
Bet mane liūdina Dvaro gatvė, nauji medžiai pradėjo džiūti ir gatvė atrodo kaip iš Dublino priemiesčio, kur gyvena darbininkai. Matosi, kad medžiai neįgaus galios, neuždengs blogo kai kurių daugiabučių vaizdo.
Miestas dabar įgaus visai kitokį veidą, jau nebus toks ošiantis, žalias. Jis buvo purus, minkštas, kaip samanos, norėjai jį apkabinti. Dabar eini ir kaukši kulniukai – kaukšt, kaukšt... Ir miestas aidi.
Aidi panašiai, kaip amfiteatre Graikijoje, ten augalų mažai, visas garsas atsimuša į uolas. Čia dabar atsimuša į betoną – pasikeitė miesto akustika.
