Naujausios
Belaisvio 8654 sugrįžimas
8654 — šiuo numeriu belaisvių stovykloje buvo šaukiamas vokietis Vilhelmas Adleris, Šiauliuose išliejęs paminklą sovietų kariams. Po šešiasdešimties metų vokietis Grūto parke glostė svarbiausią gyvenimo kūrinį, o savo nelaisvės mieste radęs buvusio paminklo vietą, braukė ašarą. Praeitis nepasimiršta.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Rado savo pavardę
1991 metais, ardant Šiauliuose stovėjusį paminklą sovietų armijos kariams, paaiškėjo daugiau nei keturis dešimtmečius slėpta paslaptis. Postamento akmenų viršutinėje eilėje buvo aptiktas įmūrytas butelis su vokiečių belaisvių, stačiusių paminklą, sąrašu ir dviem reichsmarkėmis.
Nors belaisvių sąrašo popierius buvo pageltęs, rašalas išsiliejęs, restauratoriams pavyko atkurti pavardes. Sąrašo viršutinėje eilutėje buvo įrašyta ir paminklo liejiko V. Adlerio pavardė bei gimtasis miestas.
Šią savaitę „Aušros“ muziejuje sąrašą V. Adleris pirmą kartą pamatė po daugiau nei šešiasdešimties metų.
Vokietis atidžiai studijavo vardus ir pavardes, santūriai šypsojosi, pamatęs reichsmarkes ir butelį. Ant stalo padėjo savo jaunystės nuotrauką, iš nelaisvės Šiauliuose siųstą paties pieštą atviruką mamai 50-mečio proga, dokumentus vokiečių ir rusų kalbomis, liudijančius apie pasibaigusią nelaisvę.
Širdį virpinantys prisiminimai Šiauliuose viešėjusį vokietį sugrąžino į nelaisvės metus.
Užduotis — paminklas kariams
Į frontą V. Adleris išėjo aštuoniolikos. 1945 metų gegužės 8 dieną, kapituliavus Trečiajam Reichui, jaunuolis su bendražygiais nesėkmingai bandė trauktis — po dviejų dienų devyniolikmetis pakliuvo į nelaisvę Latvijoje, vėliau buvo pervežtas į laikiną belaisvių stovyklą Telšiuose.
V. Adleris prisimena: Telšiuose sargybiniai vokiečius vaikė aštuonias dienas. Po varginančios kelionės kariai buvo taip nusilpę, kad griuvo ant žemės. Paaiškėjo, kad jie grįžo į tą pačią vietą, nes visą laiką ėjo ratu aplink Telšius, kad nuvargtų ir nesugalvotų bėgti.
Birželio pabaigoje belaisvius atvarė į Šiaulius. Čia, atsimena V. Adleris, buvo apie 3,5 tūkstančio vargdienių, dirbusių žemės ūkyje, plytinėje, stalių dirbtuvėse, aerodrome. 1946 metų vasarį rusai išrikiavo belaisvius ir paklausė, kas moka lieti. Vilhelmas šūktelėjo: „Aš!“ Belaisvis Vokietijoje buvo baigęs amatų mokyklą, metalo liejimo ir formavimo specialybę.
Rusų kalba buvo trumpa: reikia pastatyti paminklą. Kaip jį pastatyti, kokias priemones naudoti — belaisvių reikalas.
Prieš imantis darbo, V. Adleris turėjo įrodyti, ar iš tiesų išmano darbą. Išliejo pelenines. Pirmoji nepavyko — susidarė oro burbuliukas. Perdarė formą ir išliejo naują.
Paminklo skulptorius Aleksandras Penkovas vaikščiojo po stovyklą rodydamas peleninę: gyrė, kad vokietis gerai atliko darbą. Nors iki tol Vilhelmas buvo išliejęs tik zodiako ženklą Liūtą. Šį kartą dvidešimtmečio jaunuolio laukė sudėtingas išbandymas — paminklas.
Prisimena rusiškus pokalbius
V. Adleris prisimena: postamentą akmentašiai jau buvo paruošę, atėjo metas lieti paminklą. Darbas užtruko pusantrų metų — nuo 1946 metų vasario iki 1947 metų spalio.
Kariui išlieti buvo supjaustyti septyni ar aštuoni lėktuvai — atrinktos tik aliuminės dalys. Belaisviai ardė ir kruopščiai rūšiavo reikiamas detales. Tinkamiausi pasirodė esą lėktuvų degalų bakai. Liejimo procesą vokietis atsimena smulkmeniškai — tarsi viskas būtų vykę vakar.
Sudėtingą darbą tekę atlikti plikomis rankomis. A. Penkovui bandė paaiškinti, kad formavimui reikia kvarcinio smėlio. Šis nustebo — kokio dar smėlio?!
Dirbtuvė buvo įkurta apgriuvusiame pastate prieš statomą paminklą. Čia dirbo du kalviai ir liejikas-formuotojas su dviem pagalbininkais. V. Adleris šypsosi: abu jo pagalbininkai neturėjo nieko bendro su liejimo technika. Vienas — prekeivis, kitas — menininkas. Pasiėmė, nes pagalbininkai prašė padėti išgyventi.
Paminklą belaisviai rinko iš sudėtinių dalių, jų V. Adlerio atmintyje iškyla dešimt. Sudėtingiausia buvo išlieti skulptūros galvą, ją perdarė tris kartus: tai atsirasdavo oro pūslių, tai ne visi veido bruožai tiksliai atsispindėjo. Paaiškėjo, kad per maža degimo temperatūra.
„Jei būtų nepavykę, sunku ir galvoti, kas būtų buvę. Gal būčiau išvažiavęs į Sibirą?“ — svarsto liejikas.
Tąkart dirbo negalvodamas apie paminklo ilgaamžiškumą. Džiaugėsi, kad turi užsakymą ir nebuvo vaikomas kaip šuo. Kruopščiai darbavęsis V. Adleris neblogai sutarė su A. Penkovu. 52-iejų skulptorius sakydavo: „Vilhelmai, tu galėtum būti mano sūnus“.
Jų rusiškus pokalbius V. Adleris puikiai atkartoja ir prabėgus šešiems dešimtmečiams.
„Kak dela?“ (“Kaip reikalai?“), — rusiškai teiraudavosi A. Penkovas. “Nu nečevo, ja v plenu“ (“Nieko, aš nelaisvėje“), — atsakydavęs V. Adleris.
Vilhelmo draugas pamokė, kad kitąkart sakytų „plocho“ (“blogai“). Išgirdęs tokį atsakymą, skulptorius sukluso. Belaisvis pasiguodė: darbo daug, o valgyti — mažai. Liejikui ir pagalbininkams A. Penkovas atnešė kepalą duonos.
Vokietis prisimena ir šiaulietį karstadirbį, kuris prašydavo išlieti kojeles ir nukryžiuotąjį karstams. Vokietis kelis kartus išliejo ir užsidirbo porą rublių. Susitaręs su tokiu pat alkanu stovyklos sargybiniu, rizikuodamas po apylinkes nubėgdavo po 20 kilometrų — ieškojo maisto.
Glostė paminklą
Kam pirmam kilo mintis surašyti pavardes ir sudėti į butelį, V. Adleriui dabar sunku prisiminti. Bet puikiai mena: butelį įmūrijo dešinėje postamento pusėje, po kareivio koja. Sumanymas buvo rizikingas — bet koks savavališkas rašymas tuo metu reiškė nuosprendį. Baimės jausmas persekiojo ir vėliau. Galbūt kas nors išsiduos, prakalbės?
Paminklo atidengimo V. Adleris nebematė: likus dviem dienoms iki iškilmių, belaisviai buvo pervežti į Donecką (Ukraina). Išleistas iš nelaisvės, V. Adleris grįžo į savo gimtinę Rytų Vokietijoje. Nors daugelis likimo draugų perbėgo į Vakarų Vokietiją, Vilhelmas pasirinko gyventi ten, kur gimė, augo, iš kur išėjo į kariuomenę. Įsidarbino metalo gamykloje.
1975 metais į gimtąjį V. Adlerio miestą atvyko koncertuoti Lietuvos filharmonijos muzikantai. Vokietis lietuviams papasakojo savo istoriją. Lietuviai jam atsiuntė Šiaulių atviruką, kurį vokietis iki šiol saugo.
Pernai liepą V. Adleris per televiziją pamatė dokumentinį filmą apie Lietuvą. Siužete jis pamatė Grūto parke stovinčią kario skulptūrą bei išgirdo komentarą, jog paminklą statė vokiečių belaisviai. Ši naujiena buvo netikėta. Vokietis per naktį negalėjo sumerkti akių. Kreipėsi į televiziją, prašydamas kontaktų žmonių, kurie galėtų padėti jam vėl išvysti paminklą ir aplankyti miestą, kuriame jam sukako 20 metų.
Tai buvo viso V. Adlerio gyvenimo siekis. Bet anksčiau svajonei išsipildyti neleido sienos, politinės aplinkybės, vokietį varžė ir belaisvio statusas. Net ir dabar vokietis į Lietuvą važiavo baimindamasis, kad jo niekas nesuimtų.
Grūto parke pamatęs skulptūrą, V. Adleris negalėjo patikėti, kad jo rankomis lietas kareivis taip gerai išsilaikė. Vis vaikščiojo aplink. Glostė. O naktį, sako, miegojęs ramiai: troškimas vėl paliesti paminklą išsipildė.
Kai Šiauliuose V. Adleris surado vietą, kur stovėjo svarbiausias jo gyvenimo kūrinys, skruostais ritosi ašaros.
NUOTRAUKA: Sugrįžęs į Šiaulius, Vilhelmas Adleris atsivežė savo jaunystės nuotrauką.
PAGARBA: Buvusiose belaisvių stovyklos kapinėse Šiauliuose V. Adleris su sūnumi nulenkė galvą mirusiems.
STOVYKLA: V. Adleris itin įdėmiai apžiūrėjo vieno iš vokiečių belaisvių sukurtą belaisvių stovyklos maketą.
ATRADIMAS: 1991-ais metais, ardant paminklą, paaiškėjo, kad postamente įmūrytas butelis su statytojų sąrašu.
RADINYS: Šiame butelyje buvo įdėtas sąrašas su paminklo statytojų pavardėmis ir dvi reichsmarkės.
EMOCIJOS: Grūto parke V. Adleris glostė savo svarbiausią gyvenimo kūrinį.
PINIGAI: Į butelį vokiečiai belaisviai buvo įdėję ir du reichsmarkių banknotus.
PRADŽIAMOKLIS: Prieš liedamas monumentalų kūrinį — kario skulptūrą, V. Adleris tebuvo liejęs baigiamąjį mokyklos darbą — savo zodiako ženklą.
PAMINKLAS: Iškilmės prie paminklo sovietų kariams. Vokiečių belaisvių statytas paminklas vaizdavo karį su automatu, žvelgiantį į miestą nuo aukšto postamento.
Jono TAMULIO nuotr. ir repr.