Naujausios
Bažnyčią kuria gyvieji akmenys
„Švęsti — tai nereiškia sėdėti prie stalo. Švęsti turi širdis. Šventė yra susitaikymas, atsinaujinimas, rami sąžinė ir džiūgaujanti siela,“ — Velykų išvakarėse “Šiaulių kraštui“ sakė Kelmės Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčios vikaras Donatas Klimašauskas. Dvidešimt penkerių metų Donatas yra jauniausias kunigas Šiaulių Vyskupijoje.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Įkvėpė mamos pasiaukojimas
Pernai birželio mėnesį į kunigus įšventintas Donatas Klimašauskas dar siekia bioteisės magistro diplomo. Mokslas apie gyvybės teisę — Donato nuomone, kunigui labai svarbus. Visuomet labai domėjosi biologija, skynė laurus olimpiadose ir kartais pagalvodavo apie gydytojo profesiją.
Baigęs Šaukėnų vidurinę mokyklą vaikinas drauge su tikybos mokytoja Zofija Blažiene nuėjo pas tuometinį Šaukėnų parapijos kleboną Remigijų Jurevičių paprašyti leidimo stoti į kunigų seminariją.
„Už tokį apsisprendimą esu labiausiai dėkingas Dievui, — sako kunigas Donatas. — Tačiau mane įkvėpė ir teigiami kunigų pavyzdžiai, ir tikybos mokytojos, o labiausiai — mamos pasiaukojimas sergančiam tėveliui.“
„Šiaulių krašte“ ne kartą rašyta apie Lykšilio kaime gyvenančių Birutės ir Jono Klimašauskų šeimos tragediją. Prieš dešimt metų pjaunant miške medžius ant Jono Klimašausko užgriuvo medis. Jaunam vyrui, vaikų tėvui sunkiai sužalota galva. Kelerius metus vyras buvo komoje. Medikai nedrįso tvirtinti, kad jis išgyvens. Tačiau pasiaukojančios Birutės Klimašauskienės ir jos sūnų meilės dėka vyras gyvena, pats apkabina artimuosius, kad galėtų jį apversti arba pakelti, ranka nulaiko stiklinę ir sugeba atsigerti, yra sąmoningas ir akimis parodo emocijas.
Žmona vežioja jį pas gydytojus, naudoja visą įmanomą medikų pagalbą. Ir pati visus dešimt metų nesitraukia nuo vyro lovos — jį maudo, maitina, nuskuta, sutvarko, aprengia, bučiuoja dešimtis kartų, nors kai kurie žmonės patarė išvežti į invalidų namus.
„Mamos pasiaukojimas mane įkvėpė kunigystei. Supratau, kiek daug gali meilė. Nusprendžiau savo gyvenimą pašvęsti Dievui. Tai nėra lengva. Mylėti Dievą, kurio negali liesti, negali matyti. Nors iš tiesų jis yra arčiau negu tavo paties marškiniai.
Dar sunkiau teisingai atlikti savo misiją — vesti žmones į Kristų. Jaunam kunigui gal ir nesunku patraukti žmones gražiai giedant, sakant gražius pamokslus, laiku jiems padedant ir patariant. Tačiau taip žmones trauki tik į save. O reikia vesti į Kristų.„
Pašaukimų mažėja
Tais metais, kai Donatas pasirinko kunigystę, į Kauno kunigų seminarijos parengiamąjį kursą įstojo 15 vaikinų. Iš jų tik keturi baigė studijas ir buvo įšventinti į kunigus. Beje, Donato kurse seminariją baigė septyni kunigai. Tačiau jie prisijungė iš kitų kursų ir Vilkaviškio kunigų seminarijos.
Kai Donatas įstojo, kunigų seminarijoje mokėsi 64 klierikai. Dabar, net ir prijungus Vilkaviškio kunigų seminariją, mokosi tik per trisdešimt.
Kodėl taip sparčiai mažėja pašaukimų? Donatas sako, jog pašaukimas prasideda šeimoje. Šeima yra namų bažnyčia. O daugelį šeimų dabar taip pat ištikusi krizė. Kokie prioritetai šeimoje, tokie ir visuomenėje. Kokius vaikus išaugini, tokią turėsi ateitį. Pašaukimas šeimai, ko gero, dar sunkesnis negu pašaukimas kunigystei. Kai žmonės šeimą suvoks kaip pašaukimą, jos bus tvirtos, o puoselėjant maldą ir gyvenant tikėjimu, nekils jokių krizių, ir pašaukimų kunigystei daugės.
Ar jaunas kunigas niekuomet neabejojo savo pasirinkimu? „Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad niekuomet sau nekėliau jokių klausimų, — sako Donatas. — Manau, jog bet kurios profesijos žmonės kartais suabejoja savo pasirinkimu. Daug kartų apmąsčiau savo santykį su Jėzumi ir santykį su žmonėmis. Kunigas nėra žmogus po Dievo gaubtu. Jis — žmogus tarp žmonių.“
Donatas norėtų dar kartą sugrįžti į seminariją. Klieriko gyvenimas primena šiltnamį. Ten vienminčiai. Ten mokslas. Idealūs kunigų pavyzdžiai ir rinktiniai dėstytojai. Ten tavo maldai nustatytas laikas. Dirbdamas parapijoje lieki vienas. Parapijoje atrandi žmonių gyvenimus. Jie — sunkūs, skaudūs, kartais klaidingi.
„Po sutana išlieka plakanti širdis, — sako Donatas. — Tu išlieki žmogus, vyras, sūnus, brolis, giminaitis. Suvoki, kaip žmonės kenčia. Išmoksti jų nesmerkti už klaidas. Manau, kad daugelis klierikų kunigo gyvenimą įsivaizduoja gražiau negu yra iš tikrųjų.“
Vienintelis sunkumas, kurį Donatas jautė seminarijoje — tai materialūs nepritekliai. Lovoje dienas leidžiantis tėvelis ir jį slauganti mama galėjo paremti kukliai. Seminarijoje maistas ir būstas nekainuoja. Tačiau už mokslą kas mėnesį reikia mokėti po 90 litų. Donato šeimai ir šie pinigai buvo nemaži. Todėl jis skolinosi iš seminarijos. Po penkerių kunigystės metų skolą turės grąžinti.
Pirmosios kunigo Velykos
— Jums kaip kunigui praėjusį savaitgalį buvo pirmasis Verbų sekmadienis. Kokie įspūdžiai?
— Prieš Mišias jaučiausi sumišęs. Džiaugiausi, kad bažnyčioje tiek daug žmonių. Tačiau drauge spaudė širdį, jog eilinį sekmadienį tie žmonės neateina į bažnyčią. Daugelis galbūt į Šv. Mišias ateina kartą per metus. Tada pradedi galvoti, kad Kelmėje gyvena tik trisdešimt močiučių ir keli senukai. O juk būtent žmonės sudaro bažnyčią. Šis žodis Bažnyčia — Eklezija, išvertus iš graikų kalbos, reiškia susirinkimą. Bažnyčia nėra gražios plytos ar šildomos grindys, ištaigingi paveikslai ir kryžiai. Ji statoma iš gyvų akmenų, t. y. iš tikinčiųjų, kurie ir yra tikroji Bažnyčia, Jos akmenys ir paveikslai.
— Dvasininkai kartais sako, jog žmonės per daug linkę į turto kaupimą ir kitus žemiškus malonumus. Ką Jūs manote?
— Dievas neįpareigojo žmogaus atmesti žemiškų dalykų. Jie tam ir duoti, kad žmogus gyventų ir džiaugtųsi. Tačiau kasdienybė kartais persmelkta ne tos dvasios. Kad ir Velykų šventė. Daugeliui — tai šurmulys, akcijos, nuolaidos, margučiai. Kai kurie vyrai jos laukia gerdami, moterys — šokinėdamos apie puodus. Bet iš tikrųjų švęsti turėtų širdis.
Prieš šventes buvau ligoninėje, slaugos skyriuje lankyti ligonių. Graudu žiūrėti į vienišus, artimųjų paliktus žmones. Jiems Velykos bus dar skausmingesnės negu eilinė diena, nes dar labiau pajaus savo nereikalingumą ir vienatvę. O per šventes ir prieš jas reikėtų labai nedaug — tik meilės artimui.
— Kartais artimo meilė tiesiog perkama...
— Būna ir taip. Žmonės kartais ir bažnyčią, ir kunigą įsivaizduoja kaip kokį UAB-ą. Reikalauja, kad bažnyčia būtų kuo gražiau išpuošta, kad degtų daug žvakių ir panašiai. O kur vieta Kristui...? Sako: „Kiek reikės, tiek sumokėsim.“ Bet juk svarbiausia bažnyčioje teikiamas Sakramentas, o ne butaforija.
Pirkta meilė — labai neskalsi.
citata: „Bažnyčia nėra gražios plytos ar šildomos grindys, ištaigingi paveikslai ir kryžiai. Ji statoma iš gyvų akmenų, t. y. iš tikinčiųjų.
KASDIENYBĖ: Jauniausias Šiaulių vyskupijos kunigas Kelmės parapijos vikaras Donatas Klimašauskas sako, jog šventes švęsti lengva, bet prieš tai ir po to yra sunki kasdienybė, kurią palengvina tik šalia esantis Kristus ir mylintys artimieji.
Autorės nuotr.