Naujausios
Pas barsukus į Kurtuvėnų Naisius
Kurtuvėnų regioninio parko vyriausiasis specialistas specialistas Darius Ramančionis pusiaužiemyje žygius pažiūrėti barsukų uolų organizuoja jau daug metų. Kai nekaustė karantino gniaužtai, po 300 žmonių būrius veždavosi į Pageluvį, prie Barsukyno ežero.
Šįmet D. Ramančionis kartu su buvusiu ilgamečiu Kurtuvėnų girininkijos girininku Kazimieru Augiu patraukė aplankyti arčiau įsikūrusių barsukų kolonijų. Naisių kaime, Kurtuvėnų regioninio parko Vainagių kraštovaizdžio draustinyje, ant kalvos yra vienintelis toks Lietuvoje, savivaldybės saugomas zoologinis gamtos paveldo objektas – Naisių barsukų kolonija. Įveikti tenka dvi kupolines iki 25 metrų aukščio kalvas.
„Sausio 25 dieną kalendoriuje pažymėtas pusiaužiemis. Šią dieną žmonės stebėjo gamtos ženklus ir spėjo, ar greitai ateis pavasaris ir kokie bus metai. Žmonės tikėjo, kad tą dieną pabunda meška ir barsukas bei išlenda apsidairyti. Meškų urvo šiandien Lietuvos miškuose nerasime. Bet barsukų (opšraus) urvus galime surasti“, – pasakojo D. Ramančionis.
Šimtametė Naisių pušis
Keliaudami prieiname Naisių pušį. K. Augys pasakojo, kad šiam medžiui gali būti 250 ir daugiau metų, o jo apimtis – apie 3 metrus. Gamtininkas pasakojo, kad pirmosios šalies nepriklausomybės pradžioje į mišką suvaryti kaimo žmonės su rankiniais pjūklais pjaudavo medžius. Į minėtą pušį buvo įkelta koplytėlė su Dievo „mūka“. Dėl to niekas nedrįso tos pušies pjauti. Nors pirkliai siūlydavo gerą kainą, šio medžio mediena buvo vertinga, tačiau kaimo žmonės bijojo pjauti tą pušį, taip ji sulaukė ir šių dienų. Koplytėlė jau seniai sutriušo ir nukrito, o ant pušies, tik kaip praeities ženklas, liko surūdijusios vielos, kurios laikė Dievo garbei sukurtą kolpytėlę.
Šalia stovinti 90 metų pušis atrodo liaunas medis šalia ilgaamžės Naisių pušies.
Vietinis Kurtuvėnų gyventojas ir puikus miško žinovas K. Augys pasakoja, kad prižiūrint miškus, klaidingai manyta, jog būtina išvalyti visas išlaužas. Dabar jau aiškėja, kad medžių, šakų ir kitų gamtinių atliekų puvėsiai reikalingi miško augmenijai, kaip trąša.
„Dviračių take iš Kurtuvėnų į Bubius yra Raudos upelis prie tako. Vienoje jo pusėje yra paprastas miškas, o kitoje – kertinė buveinė, joje nieko negalima judinti. Kiek mes, miškininkai, gaudavome „velnių“, kodėl ten nesutvarkome – prilūžę, praeiti negalima. O ten viskas turėjo būti natūraliai“, – prisimena gamtininkas.
Pakeliui – bebrų užtvanka
K. Augys pasiūlo pirmiausiai leistis į netoli Naisių pušies eglyne paslėptą nesenai jo paties atrastą barsukų koloniją.
Prieiname upelį. D. Ramačionis paaiškina, kad iš vienos pelkės išteka Šventinis, iš kitos – Smirdėlės upelis. Upeliukai suteka į vieną, kuris pavadintas Šonienos pavadinimu. Šio upelio pavadinimas daug metų buvo žinomas tik vietiniams gyventojams ar gamtosaugininkams. Į hidrografinį tinklą įtrauktas visai neseniai. Upelis įteka į Kurtuvą. Tarp upelių įsiterpusi kalva – lyg piliakalnis.
Prie upelio įsikūrę bebrai. K. Augys aiškina, kad jie „nupjauna“ spygliuočius medžius, kad vietoje jų užaugtų jų maistui tinkamai lapuočiai.
Siaurame upelyje suręsta tvirta užtvanka, už kurios apie porą metrų pakilęs vanduo išsiliejo visu ežeriuku. Stovi nudžiūvę apsemti medžiai.
„Bebrai labiausiai mėgsta drebules, karklus, bet kartis įkimba ir į ąžuolus. Prie Jautmalkės kirtome drebules, darbininkai traktoriais išardydavo bebrų užtvanką, o rytą ir vėl ją rasdavo suneštą. Kokią savaitę taip kovojome, bet taip jų ir neįveikėme“, – prisiminė K. Augys.
Jis pasakojo, kad bebrai savo užtvankas suprojektuoja taip, kad pačios jos nesuyra. Konstruojama taip, kad vanduo upeliuke turi pratekėti, tačiau užtvankos – neišnešti.
Gamtininkas primena, kad prieškaryje dėl vertingo kailio bebrai buvo išmedžioti. 1949 metais jie buvo įveisti iš naujo, parvežus šių gyvūnų iš Voronežo.
Pirmojoje barsukų kolonijoje
Dar šiek tiek pabridę pamatome sniege įdubusius urvus. Jų čia devyni. Gamtininkai atidžiai apžiūri sniegą aplink urvus. Keletą barsuko pėdsakų pavyksta atrasti, bet išmintų takų nėra.
„Barsukų pėdsakas, su ryškiomis nagų žymėmis, labai panašus į meškos, tik gerokai mažesnis. Ne veltui barsukas vadinamas mažąja meška“, – primena D. Ramančionis.
Jis pasakoja, kad barsukai savo „daugiabutį“ įsikuria 4 metrų gylyje. Jų urvai susijungia požeminiais tuneliukais ir sukuria ištisą labirintą. Viename urve gali įsikurti iki 20 barsukų šeimyna. Barsukai yra sėslūs ir savo kolonijoje gyvena dešimtmečius.
K. Augys spėja, kad šioje patogioje kalvoje įsikūrę senosios kolonijos jaunikliai. Jis pastebi, kad saulėtą dieną barsuko nėra matęs. Ūkanotą dieną ar sutemus kartais pavyksta su šiuo gyvūnu susitikti. Barsukai yra medžiojami, tačiau jie dieną retai išlenda iš savo urvų, juos sumedžioti sunku, todėl jų populiacija didėja. Jie priešų daug neturi. Natūralioje gamtoje į barsuką gali įkibti vilkas arba lūšis. Suaugusio barsuko lapė neįveiktų.
Zoologijos draustinyje
Žengiame toliau. Prieiname sniego svorio neišlaikiusius arkos forma nusvirusius beržus.
„Tai vadinasi Vilkolakio vartais“, – sako D. Ramančionis.
K. Augys rodo apgriaužtas prilenktas beržų šakeles: žemai pasimaitino zuikiai, kiek aukščiau – stirnos. Miške – stirnų, elnių pėdomis išminti takeliai.
Įveikę dvi nemenkas kalvas, užeiname į ant skardžio įsikūrusią senąją barsukų koloniją. Šalia landų – per laiką sukrauta nemažai kalniukų, todėl apsnigtas reljefas atrodo kalvotas. Ne visi urvai sniege matosi, tik šviežesni. Tačiau barsukų pėdsakų nėra, gyvūnėliai kietai miega žiemos miegu. K. Augys juokauja, kad čia gyvena senesni barsukai, todėl kiečiau įmigę.
„Kuo skiriasi barsuko ir lapės urvai? Kur gyvena barsukai, yra takelis į urvą. Jie yra švarūs, viską, ko jiems nereikia, suneša į vieną kokią duobę ir gyvena tvarkingai. O lapės viską išmėto aplink savo urvą. Kadangi lapės nemiega žiemą, aplink urvą daug pripėduota“, – skirtumą pabrėžia K. Augys.
Kurtuvėnų regioninio parko ekologo Vidmanto Lopetos iniciatyva ši barsukų kolonija paskelbta vieninteliu šalyje zoologiniu draustiniu. Daugiau Lietuvoje niekas tokio neįsteigė.
Gamtininkai atkreipė dėmesį, kad čia įsikūrusių barsukų neišgąsdino nei uragano nuniokota įkalnė, kur buvo išguldyta dauguma medžių, nei po to dirbančių elektrinių pjūklų gausmas, kai buvo valomos vėjovartos.
Pavasario pranašai
Aplankius barsukų gyvenvietes, D. Ramančionis pasakojo, kad liaudies tikėjimuose prieštaringai vertinamas greito pavasario spėjimas pagal barsuko elgesį. Dažniausiai minima, kad barsukas, išlindęs iš urvo saulėtą dieną, išsigąsta savo šešėlio ir greitai lenda atgal, tada pavasaris bus ankstyvas.
Jei barsukas išlindęs vaikštinėja ir pripėduoja palikdamas takus, tai jis sugrįžęs į urvą verčiasi ant kito šono ir vėl užmiega. Tada pavasaris bus vėlyvas ir šaltas.
Jau ne pirmą dešimtmeti gamtininkas stebi pusiaužiemyje barsukų urvus ir dažniausiai šis spėjimas pasitvirtina. D. Ramančionis prisiminė, kad vienais metais, kai tokiu metu aptiko barsukų išmintus takelius, tai snigo net balandžio mėnesį.
„Vienoje kolonijoje barsukai nebuvo išlindę. Kitoje kolonijoje pripėduota mažai, nors ir apsiniaukusios dienos. Spėtina, kad barsukas ilgai nebemiegos ir pavasaris bus gana ankstyvas. Sulauksim kovo mėnesio ir pažiūrėsim ar barsukai tiesą pranašauja“, – apibendrino D. Ramančionis.
