Baltieji Romualdos angelai

Gintarės DAKNYTĖS nuotr.
Romualda Vaičiūnienė sako, kad kurdama angelus jaučia nusiraminimą ir prasmę įdėti į juos savo meilę bei rankų šilumą.
Šiaulių rajono Bubių kaimo gyventojų Romualdos ir Adolfo Vaičiūnų namuose apsigyveno it sniegas balti angelai. Siūlas prie siūlo, mazgelis, vėl siūlas, nedidelis lankelis, plastiko bumbuliukas – gabiose šeimininkės rankose pavieniai daiktai greitai virsta dar viena nežemiška būtybe.
Angelo, sako auksarankė, nesuriši ir nesupinsi bet kaip ir bet kada – reikia išjausti, įdėti širdies. Baigusi darbą visada paglosto, papurena išsiplaiksčiusius sijonėlio siūlus – baltasparnis tarsi atgyja. „Mes visi turime angelus, ir juos reikia glostyti“, – nusišypso kūrėja.

Brangiausi angelai – anūkai

Dabar, kai į langus, duris ir širdis beldžiasi Kalėdos, ponios Romualdos rankdarbiai įgauna dar gilesnę prasmę. Juk angelas – tai šviesos, ramybės, apsaugos ir dvasinio pakylėjimo simbolis.

Jaukių namų savininkė sako, kad kaskart sėsdama prie kūrybinio darbo stalo net ir negali pasakyti, koks šįkart išeis jos angelas – gal šypsosis, o gal liūdės. Jei angelas liūdnas, ponia Romualda būtinai pertvarko vieną kitą detalę, kad tik kūrinio nuotaika pasikeistų.

R. Vaičiūnienė pasakoja, kad angelai jų namuose apsigyveno prieš kokius tris mėnesius. Iki tol ji labai ilgai ieškojo kūrybinių idėjų. Neslepia, ne kartą galvojusi ir apie angelus, tačiau rasti kažką, kas tikrai liptų prie širdies, nesisekė. Bandė angelus nerti vąšeliu, tačiau greitai suprato – ne tai. Tuo tarpu atradusi siūlų rišimo techniką, kūrėja sako iš karto pajutusi sunkiai paaiškinamą galią. O kaip malonu dovanoti angelą, koks tai gražus simbolis!

Medvilnės makrame siūlų angeliukus bubiškė atsitiktinai pamatė naršydama „Youtube“ platformoje. Idėja taip užkabino, kad, kaip sakoma, neprisvilo net pirmas blynas – moters rankose užgimė gražuolis angelas, patikęs ne tik Romualdos sutuoktiniui Adolfui, bet ir Šiauliuose gyvenančioms dukroms. Pirmą rankdarbį moteris padovanojo kaimynui. Kodėl kaimynui – nepaaiškina, tik nuspėti galima, kad šeima su kaimynu puikiai sutaria.

Paskui „pirmagimį“ angelą Vaičiūnų namuose greitai apsigyveno ir dar keli – skirtingo dydžio ir skirtingų nuotaikų.

Idėjos tiesiog užvaldytos Romualdos fantazijai nebuvo ribų – prie kūrybinio darbo stalo, sako, galėdavusi sėdėti valandų valandas. Juolab kad veikti tikrai yra ką – reikia griežtai laikytis siūlų surišimo eiliškumo. Kad angelas, bėgant laikui, neiširtų, svarbu teisingai ir tvirtai užveržti mazgą, laiku pritvirtinti galvą, papuošimus.

Kūrybinis procesas prasideda nuo žiedo, ant kurio rišama būsimo angelo galva, ir ji užtvirtinama mazgu. Tolesnė užduotis – ant žiedo dėti vienodu ilgiu sukarpytus ir stropiai iššukuotus medvilninius siūlus – būsiantis sijonėlis. Ant žiedo sudėtas sijonėlis būtinai užtvirtinamas siūlu. Tada eilė sparnams – jie pritvirtinami specialiu pynimu. Iššukuoti siūlus, anot kūrėjos, labai svarbu tam, kad angelo sijonėlis ir sparnai taptų minkšti lyg pūkas.

Angelai jai, sako, niekada neišeina vienodi – tai sijonėlis trumpas, tai ilgas, vienas – platesniais sparnais, kitas – siaurais.

Kad įsivyrautų harmonija – angeliuką, anot gražiadarbės, būtina apipurkšti laku, sukietinant judančias jo detales ir taip išlaikant pakeltus sparnelius bei papūstą sijonėlį.

„Baigdama rankdarbį būtinai paglostau, perduodu jam savo šilumos – sako kūrėja. – Kartais mano angelas nuliūdęs – tada papurenu, ir abiem nuotaika pasitaiso. Pas angelus, kaip ir žmonių gyvenime – švelnumas, atidavimas meilės ir jos gavimas – patys svarbiausi dalykai“, – šypsosi kūrėja.

Dabar R. Vaičiūnienės darbo kambarėlyje gyvena dešimtys angeliukų – kiekvienas paguldytas į dailią dėžutę su langeliu. Dalį jau išdovanojo artimiesiems, dalis spėjo surasti svetimų žmonių namus. Prieškalėdiniu laikotarpiu gražiadarbės spontaniškai sukurtame feisbuko puslapyje „Balti sparnai“ kasdien apsilanko simbolinę angelo prasmę žinantys arba dovanų brangiausiems žmonėms ieškantys pirkėjai. Nepaisant to, verslu savo užsiėmimo R. Vaičiūnienė nevadina, sako, tiesiog besimėgaujanti gyvenimu.

Daryti angelą kaip paprastą dalyką, anot pašnekovės, – čia ne tas variantas, nes tokį rankdarbį reikia išjausti. Dėl tos priežasties kartais per dieną padaro keturis, o kartais ir nė vieno.

Moteris rodo tris išdykėliškai išsidraikiusiais plaukais, bet, žinoma, sparnuotus angeliukus – tai judviejų su vyru Adolfu anūkas ir dvi anūkės.

„Nespėjau sukurti dar vienos anūkės, – sako moteris. – Keturi brangiausi mūsų angelai.“

Vaičiūnų anūkams – 9, 10, 11 ir 12 metų.

Ryšys su medžiu

Romualdos specialybė pagal išsilavinimą – maisto technologė. Tiesa, tokio darbo niekada nedirbo – neprilipo. Visada, anot moters, norėjosi ko nors kūrybinio. Tiesa, to kūrybinio teko palaukti ne vieną dešimtmetį.

Romualda ir Adolfas į Lietuvą iš Airijos, kur gyveno ir dirbo net 18 metų, sugrįžo tik prieš kelerius metus. Iš Tauragės kilę sutuoktiniai nusprendė apsistoti arčiau Šiaulių, kur šeimas sukūrė ir gyvena abi dukros. Sutuoktiniai vienbalsiai nusprendė, kad keliolika kilometrų nuo Šiaulių nutolę Bubiai būsiantys kaip tik, tad pasistatė erdvų namą, išpuoselėjo aplinką.

Kol Romualda, pagauta įkvėpimo, leidžia valandas savo angelų dirbtuvėlėje, auksines rankas turintis vyras Adolfas taip pat randa, kuo užsiimti.

Jo aistra – medžio darbai. A. Vaičiūno rankų, fantazijos ir tekinimo staklių paliesta mediena virsta meno kūriniais, kokius gali sukurti tik labai gerą skonį turintis žmogus.

Medis poną Adolfą prisijaukino dar tuomet, kai juodu su žmona gyveno Airijoje – kiekvienas rastas įdomesnis medgalis, pliauska ar rąstelis, patekęs į kūrybingo lietuvio rankomis valdomas medžio stakles, bematant įgaudavo meninę formą.

Dešimtis darbų iš medžio Vaičiūnai parsivežė į Tėvynę.

„Visi iš užsienio veža ką kita, o aš – malkas. Parsivežiau ir medienos, kuri praktiškai jau relikvija – gal kokių 5 000–6 000 metų senumo, iš tų laikų, kai visa Airija skendėjo durpynuose“, – pasakoja vyriškis.

Nemaža jo kūrinių dalis – būtent iš Airijos durpynuose rastų šimtamečių medžių.

A. Vaičiūnas rodo praskilusį ąžuolinį dubenėlį – praskilimas ne šiaip koks, o vinies paliktas, kuris buvo įkaltas į tą ąžuolinį ganyklos stulpelį. Rado vienoje iš fermų. Stulpelis jau išdžiūvęs buvo, tereikėjo jam padėti ir prikelti naujam gyvenimui.

Kitas dubenėlis – iš minėto durpėse užsikonservavusio ąžuolo. Pasidžiaugia, kad tokia mediena Airijoje itin brangi, o jam pasisekė gauti dovanų.

„Tokia mediena ten valiuta – ten ją perka-parduoda. Reikiamai paruošęs medžio staklėmis tekinu. Visi darbai su istorija. Neparduodu nė vieno, geriau padovanoju, nes antro tokio pasaulyje nebus“, – sako kadaise Airijos medžio tekintojų gildijai priklausęs A. Vaičiūnas, vieną po kito traukdamas iš ąžuolo, buko, vaismedžio medienos sukurtus savo darbus.

Į Lietuvą iš svečios šalies kūrybingas vyras parsibogino ne tik savo kūrinius, bet ir visus medienos apdorojimo įrankius bei įrenginius.