Naujausios
Represijų liudijimai
Į Tremties ir rezistencijos muziejų Tauragėje užsukame grįždami iš Vandos Valiūtės, buvusios politinės kalinės, po 74 metų grįžusios iš Sibiro į Lietuvą ir dabar gyvenančios Pagramančio bendruomenės centro „Gramančia“ socialiniuose globos namuose Tauragės rajone („Kai gyvenimas verkia ir juokiasi“, „Šiaulių kraštas“, 2021 12 30). Muziejui yra perduota nedidelė savamokslės dailininkės V. Valiūtės archyvo dalis: nuotraukos, laiškai, garbės raštai, straipsniai spaudoje, perfotografuoti paveikslai.
Į ekskursiją po Prezidento gatvėje įsikūrusį muziejų pakviečia muziejaus vedėjas Raimondas Matemaitis ir muziejininkė Aušra Norvilienė.
Represijų metams atminti skirtos dvi pirmojo aukšto salės, dar viena pasakoja Sąjūdžio metų istoriją. Ekspozicija tęsiasi rūsyje.
R. Matemaitis sako, kad politiniai kaliniai ir tremtiniai prieš beveik tris dešimtmečius pradėjo rinkti eksponatus savo iniciatyva – buvo kuriamas visuomeninis muziejus.
„Tauragiškiai pastatą vadina Šubertine. Pastatytas 1936 metais vokiečių tautybės staliaus-baldininko Otto Šuberto. Anksčiau ši gatvė vadinosi Vokiečių, nuo 1934 metų – Antano Smetonos. Tai – dviejų su puse aukšto pastatas su rūsiais. Rūsyje buvo baldų dirbtuvės, name O. Šubertas planavo gyventi, bet pagyveno nedaug, nes 1941 metų sausį apie 50 tūkstančių vokiečių iš Lietuvos repatrijavo į Vokietiją, tarp jų ir O. Šubertas su šeima“, – sako R. Matemaitis. Namas buvo nacionalizuotas 1940 metais.
1944–1954 metais pastate įsikuria sovietinio saugumo būstinė.
„Būdavo toks anekdotas: koks aukščiausias pastatas Kaune? KGB būstinė, nes iš jos matosi Sibiras. Taip ir čia, ko gero, aukščiausias Tauragės pastatas. Čia veikė apskrities skyrius, sėdėjo tardytojai, buvo ir vidaus kalėjimas rūsyje. Ten, kur buvo tardytojų kabinetai, dabar – muziejinė ekspozicija“, – sako R. Matemaitis.
Stenduose fotografijos pasakoja apie tremtinių ir politinių kalinių gyvenimą – kasdienybę ir šventes, darbus, susibūrimus, laidotuves... Tremties pabaigą žymi nuotraukos, darytos stotyse, prieš išvykstant namo – į Lietuvą. Muziejuje sukaupta ir lagaminų, grįžusių kartu su šeimininkais, ekspozicija.
Kiekvienas eksponatas – skausmo, tikėjimo ir vilties ženklas. Servetėlė ir adata, pasidaryta iš žuvies ašakos, smilkalinė iš konservų dėžutės, rankų darbo tabernakulis, kalinio numeriai, rankdarbiai su ilgesio Tėvynei žodžiais, savadarbiai įrankiai, skulptūrėlės, maldaknygės, albumai, laiškai, dokumentai – skaudūs represijų metų liudininkai.
R. Matemaitis kviečia prie didelio tremties ir įkalinimo vietų žemėlapio. Iš viešai prieinamų šaltinių jis surinko statistiką: „Yra duomenys apie 3 394 represuotus asmenis iš dabartinio Tauragės rajono. Duomenys nėra tikslūs, nes dalis žmonių iš Tauragės, vengdami tremties, buvo pasitraukę, pavyzdžiui, į Klaipėdos kraštą, kaip ir mano močiutės sesuo – ir jau iš ten buvo ištremta į Tomsko sritį“, – sako R. Matemaitis.
Iš minėtų 3 394 asmenų 2 242 buvo ištremti, suimti ir įkalinti – 1 112.
Per 1940 metų pusmetį Tauragės rajone buvo represuoti 69 žmonės, 1941 metais – 341. Didžiausias represuotųjų skaičius fiksuojamas 1948 metais – 824, 1949 metais – 608, 1951 metais – 559. Šie metai žymi didžiąsias tremtis – operacijas „Vesna“, „Priboj“, „Osen“.
Daugiausia asmenų iš Tauragės rajono buvo išvežta į Irkutsko sritį (1 291), Komiją (469), Krasnojarską (427), Tomską (206), Kazachstaną (132), Sverdlovską (130).
„Dar viena tremties vieta – Tadžikija – įdomi tuo, kad čia 1941 metais buvo tremiami vokiečių tautybės žmonės. Pas mus daug evangelikų liuteronų, dalis jų buvo priskirti vokiečiams, nors nė vokiečių kalbos nemokėjo“, – sako R. Matemaitis.
Išskirtiniai gyvenimai
Dalis ekspozicijos skirta žymiam partizanui Leonui Laurinskui-Liūtui (1926–2013), gimusiam Tauragės apskrities Batakių valsčiaus Graužų kaime. „Unikalus žmogus, ne tik Tauragės masto“, – apie L. Laurinską sako R. Matemaitis.
L. Laurinskas partizanauti išėjo 1945 metais. Nuo 1947 metų sausio tapo Batakių būrio vadu.1948 metais buvo sunkiai sužeistas, bet išgyveno. Suimtas 1953 metais, apnuodijus saldainiu su „Neptun-12“ (migdomaisiais ir nervus paralyžiuojančiomis medžiagomis).
L. Laurinskas buvo nuteistas dvidešimt penkeriems metams ypatingojo režimo lagerio ir penkeriems metams tremties. Nors dauguma politinių kalinių buvo paleisti 1956–1958 metais, jis buvo įkalintas iki 1968 metų.
Grįžęs liko nesutaikomu okupacijos priešininku, platino pogrindinę spaudą, nuolat buvo sekamas, surinkta medžiaga liko saugumo atskaitose.
Pasirašė garsųjį 1979 metų rugpjūčio 23 dienos „45-ių pabaltijiečių memorandumą“, dalyvavo Lietuvos laisvės lygos veikloje, 1987 metų rugpjūčio 23 dienos mitinge prie poeto Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje. 1988 metų birželio 14 dieną mitinge dabartinėje Katedros aikštėje Vilniuje viešai iškėlė Lietuvos trispalvę – šis momentas įamžintas KGB darytoje nuotraukoje.
1991 metų sausį buvo tarp Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo gynėjų, kūrė Lietuvos krašto apsaugą. Nuo 1991 metų tapo dimisijos pulkininku. Mirė 2013 metais, R. Matemaičio žodžiais, visą laiką išlikęs tiesus, kariškas.
Muziejuje saugomi asmeniniai L. Laurinsko daiktai, nuotraukos, apdovanojimai, uniforminės kepurės, vardinis ginklas.
Iš didelės fotografijos šypsosi jaunavedžiai Šimaičiai Centriniame Chazane. Jaunoji Genovaitė Tverijonaitė-Šimaitienė pasipuošusi tautiniais rūbais – jie eksponuojami šalia nuotraukos. Vestuvinis rūbas pasiūtas iš skudurų vagonams valyti siūlų, vadintų „garažiniais“. Juos reikėjo dažyti, suvyti – išpainioti ir suvyti padėjo broliai Jonas ir Vytautas. Iš tokių siūlų Genovaitė su mama Natalija Tverijoniene kūrė įvairius rankdarbius, tarp jų – ir ypatingąjį tautinį kostiumą.
Pragaro vartai
R. Matemaitis kviečia leistis rūsin. Pirmoji patalpa po laiptais – buvęs karceris. Ant sienos linguoja žmogaus šešėlis – skausmo dienų ženklas.
Rūsyje buvo devynios kameros bei kamera – izoliatorius-karceris. Į Tauragę buvo vežami sulaikytieji iš visos tuometinės apskrities.
„Tardydavo naktimis, dieną neleisdavo miegoti. Nors pagal sovietų teisę asmenys turėjo būti sulaikomi ne ilgiau kaip dviem paroms, realybėje žmonės čia praleisdavo 4–6 mėnesius ir daugiau, tol, kol sukurpdavo bylas. Ši vieta pasižymėjo ypatingu žiaurumu. Plačiai apašomas kankinimų būdas – už plaukų daužyti galvą į sieną. Dabar gerai žinomas, tuomet septyniolikmetis Algimantas Kentra irgi pakliuvo čia. Jis puikiai atsimena, kas buvo iki suėmimo. Čia praleido penkis mėnesius ir nieko iš šio laikotarpio neatsimena. Paskui atmintis vėl atsinaujina, – sako R. Matemaitis. – Čia buvo pragaro vartai.“
Šis kalėjimas mena ir didelį kalinių pabėgimą – 1946 metų birželio 13 dieną ištrūko 23 kaliniai.
Pagal R. Matemaičio papasakotą versiją, kalėjimo prižiūrėtojas Andrej Gorbačiov „susikūkavo“ su kaline, partizanų ryšininke. Prižiūrėtojas naktį atrakino kamerų, nuo kurių turėjo raktus, duris ir paleido kalinius. Kaliniai perbėgo kiemą, įveikė tvorą – ten jau laukė įspėti partizanai.
Pabėgusiųjų gyvenimai susiklostė įvairiai – vienų likimas nežinomas, kiti žuvo partizanaudami. Apie A. Gorbačiov pasakojama irgi ne viena versija: kad žuvo partizanų gretose, kita – kad už nedrausmingumą partizanai nubaudė mirties bausme.
Vienas iš pabėgusių 1946 metų birželio 13 dieną – Jonas Nuobaras-Lyras, 1951 metais tapęs Būtigeidžio rinktinės vadu. Po 5 metų partizaninės kovos bunkeryje buvo užmigdytas specialiu preparatu ir paimtas į nelaisvę. Palūžo, tapo agentu smogiku.
Du kartus į Tauragės Šubertinę buvo pakliuvęs pirmasis Jungtinės Kęstučio apygardos vadas, Laisvės kovos karžygio garbės vardu įvertintas Juozas Kasperavičius – gyvas ir po mirties. Balandžio 9 dieną muziejuje planuojama minėti jo žūties 75-metį.
„Inspektuodamas būrius, jis apsimesdavo krosnininku, nešiojosi įrankius. Mokėjo tinkuoti, dar gimnazijoje labai domėjosi krosnių statymu. Kai jį sulaikė, iš pradžių laikė Eržvilke, paskui atvežė į Šubertinę. Jo slapyvardis tuo metu buvo Šilas. „Šilai!“ – šaukia jam. Jis nereaguoja, sako, aš ne žilas, plaukai juodi. Aš krosnininkas. Kodėl rankos baltos? Kalkės nuėda. Galiausiai saugumiečiai pasodino kameros kaimyną-šnipą krosnininką, paskui tas kaimynas sako: „Jis už mane daugiau žino“. Taip Šilas paleidžiamas, tik po kiek laiko saugumiečiai susipranta, kas buvo.“
1947 metų pavasarį J. Kasperavičius su adjutantu apsupti susisprogdino bunkeryje, jų kūnai buvo atvežti į Tauragę ir numesti Šubertinės kieme.
Nuo tardymo iki bunkerio
„Gerai, gerai, sėdam greičiau!“ – staiga pasigirsta balsas. Viena iš rūsio patalpų dabar atkartoja tardymo kabinetą. Prie stalo sėdi griežtas saugumietis (manekenas), vis keliantis balsą. Į akis staiga plyksteli stalinė lempa. Tardymas, rėkimas, užgauliojimas tęsiasi.
R. Matemaitis atidaro kameros duris. Keli gultai, kampe – talpa gamtiniams reikalams. Vienu metu, skaičiuojama, rūsyje galėjo būti laikoma apie 80 žmonių, vienam žmogui skiriant 2,5 kvadratinio metro.
Dar viena ekspozicijos dalis – bunkerio rekonstrukcija. Lankytojams pristatoma skurdus, sunkus gyvenimas po žeme – drėgmės pritvinkusios rąstų sienos, lubos, gultai, stalas, spausdinimo mašinėlė, žibalinė lempa, į sieną atremti ginklai. Krosnelė su granatos sprogimo žyme – originali iš partizanų bunkerio, aptikto dabartinio Viešvilės rezervato terotorijoje. Muziejuje saugomas ir originalus dūmtraukis.
R. Matemaitis įjungia radiją, pasigirsta senas įrašas. Akcentuoja: „Amerikos balso“ pirmoji 15 minučių transliacija lietuvių kalba buvo 1951 metų vasario 16 dieną, kai partizanų kovos jau ėjo į pabaigą.
Ant sienos pakabinta 1949 metų Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracijos kopija. Vienas iš signatarų – Vytautas Gužas-Kardas – žuvo 1949 birželio 11 dieną dabartiniame Tauragės rajone.
Ekspozicijoje pristatoma ir Kęstučio apygardos istorija, rekonstruota partizano apranga, bunkerių tipai.
Iš partizaninės kovos vėl į tremtį nukelia Vytauto Martinaičio paveikslų reprodukcijos – tarsi Dalios Grinkevičiūtės prisiminimų „Lietuviai prie Laptevų jūros“ iliustracija.
Atsisveikinant R. Matemaitis veda į muziejaus vidinį kiemą, kur 1993 metais buvo pastatytas memorialas 1944–1954 metais užkastų žuvusių Tauragės apylinkėse Kęstučio apygardos partizanų ir nužudytų Šubertinės pastate žmonių atminimui – obeliskas ir atminimo sienelė su žuvusiųjų pavardėmis.
