Naujausios
Ryškiaspalviai angeliukai ir kiti
Jei prieš daugiau negu penkiolika metų E. Varnelienei kas nors būtų pasakęs, kad kažkada ji turės kūrybos studiją ir joje mokys kurti interjero lėlės, greičiausiai būtų tik nusišypsojusi.
Bet Telšių taikomosios dailės technikume juvelyrės specialybę įgijusios moters gyvenime nutiko taip, kad, paaugus sūnui, vieną dieną visa savo esybe tiesiog pajuto keistą tuštumą: o kur laikas sau, kodėl pamiršau save?
Pabandė tapyti. Bet, šypsosi, kažkaip nelabai sekėsi, gal trūko įgūdžių, o gal įkvėpimo. Sugalvojo kurti seges, neprigijo. O tada akys nukrypo į lėles – kilo nuojauta, kad šioje veikloje galėtų save realizuoti labiausiai.
Edita įsigijo ore stingstančio modelino. Deja, medžiaga, sako, buvo padėta į stalčių – nesiryžo pradėti tol, kol nenuėjo į studiją „Menoja“ ir nesusipažino su technologijomis.
O tada, žingsnelis po žingsnelio, prasidėjo pirmieji rimti interjero lėlių kūrimo bandymai.
Pradžių pradžia – lėlytės. E. Varnelienė prisimena, kaip atrodė jos pirma lėlė, ir pajuokauja, kad vien mintis apie „pirmagimę“ iki šiol verčia ją šiek tiek parausti. Tačiau akivaizdu, kad ta pirma lėlė buvo atspirties taškas ir kūrybinis įkvėpimas kitiems šiaulietės rankdarbiams.
Taip gimė gražuolės kabareto šokėjėlės. Atsirado mergaitė su mamos bateliais – klasika, juk visos mergaitės nori būti panašios į savo mamas! Raudonus mamos batelius E. Varnelienė apipavidalino papjė mašė (popieriaus skiautelės, sumaišytos su klijais).
Sparčiai dailėjančias lėles keitė ir kiti Editos sugalvoti herojai. Lakios fantazijos vaisius – ryškiaspalviai angeliukai su sparneliais, kuriuos kūrėja švelniai vadina „mylimukais“. Kiek jų sukūrė, jau net ir nebesuskaičiuotų.
„Jie yra angeliukai, tik ne balti, kaip įprasta. Reikalas tas, kad labai mėgstu ryškias spalvas. Jei būtų balti, man būtų neįdomu. Todėl padariau spalvotus ir pavadinau angeliukais-mylimukais“, – žaismingai pasakoja lėlių kūrėja.
Mylimuką, tikina, nesudėtinga sukurti, dėl to rekomenduoja tiems, kurie dar tik jaukinasi lėlininkystę.
„Veidukas iš modelino, polistirolio bumbuliukas, naudota papjė mašė technologija, marlės faktūra, mylimukas „aprengtas“ popierine servetėle, kuri sukietinta lipalu. Nesudėtinga ir įveikiama kiekvienam“, – aiškina kūrėja.
Toliau į Editos kūrybinį gyvenimą atkeliavo zuikiai. Didelių, mažų, kreivaakių, didžiapėdžių stačiaausių sukūrė visą pulką. Bet ryškiausiai atsimena pirmąjį, tą su geltona liemene.
„Pirmą zuikį, kai padariau, jis man pasirodė ne toks, koks mano vaizduotėje. Galvoju, kas ne taip? Supratau, kad problema yra kojos, jos išėjo per stambios, žodžiu, ne tokios, kokios turi būti. Nebuvau patenkinta. Internete ėmiau studijuoti, žiūrėti į tikrą zuikį. Kitas išėjo jau kur kas stilingesnis“, – juokiasi E. Varnelienė, rodydama savo didžiakojį ir kitus zuikius, kurių pėdos jau kone perpus smulkesnės.
Editos sukurtų zuikių ūsai sukurti ne iš ko kito, o iš juodų šepečio šerių – idėja gimė apsidairius namų virtuvėje.
Jei zuikių ūsai juodi, tai žaviųjų Editos peliukų – baltut baltutėliai – iš to paties šepečio baltų šerių. Tokių graužikų ji sukūrė visą kolekciją. Editos peliukai labai originalūs – su uniformomis, kepurėmis ir išpuoselėtomis uodegomis. Nepaisant to, anot menininkės, jie daromi ne taip dažnai, kaip norėtųsi. Gal dėl to, kad pelių daug kas prisibijo.
Spragtukas iš pasakos
2011 metų rudenį Editos Varnelienės interjero puošybos kūriniai iškeliavo į lėlių-knygų herojų parodą Šiaulių Lieporių bibliotekoje. Ši paroda tapo kasmetiniu projektu, paskatinusiu Editą ir lėlininkus iš visos Lietuvos kurti dar daugiau, dar įvairesnių, dar įdomesnių personažų.
„Reikėjo sugalvoti personažų iš lietuviškos pasakos. Dariau gaidelį su vištyte, o vištytei akytė tai išmušta. Pasaka žiauroka, bet kurdama sugalvojau, kad ta akytė greičiausiai netyčia išmušta – iš karto pasidarė linksmiau“, – sako Edita.
Kaskart kurdama naują personažą, pasakoja atidžiai perskaitanti visą kūrinį, kad lėlė išeitų atitinkamai atrodanti, atitinkamai apsirengusi, su atitinkama veido mimika, žodžiu, kuo tiksliau atspindėtų knygos herojų.
Kasmetinėse Lieporių bibliotekos organizuojamose parodose eksponuotas visas pulkas E. Varnelienės sukurtų literatūrinių herojų: Baronas Miunhauzenas, Princesė su varle, Elenytė iš pasakos „Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių“, Frankas Kruk, Don Kichotas, Džiuljeta, filmo herojus Pianistas.
O šiuo metu vykstančioje parodoje E. Varnelienė pristato personažus iš vokiečių rašytojo E. T. A. Hofmano pasakos „Spragtukas“. Tam reikalui sukūrė ne tik baisuoklę trigalvę karalienę Žiurkę, bet ir Spragtuką ant arkliuko, pulką karingai nusiteikusių pelių – pavieniai herojai, sako, neapima visos pasakos, todėl teko daryti visą būrį.
Kūrėja rankose sukioja „baisiai“ gražų vabalą – tai jos eksponatas iš pernai pavasarį Telšių kultūros namuose vykusios žaislų parodos. Vabalas ne šiaip sau, o su judančiomis detalėmis. Anot Editos, kūrybinė mintis buvo ta, kad šitie žaislai tiktų interjere, pavyzdžiui, kaip laikikliai gėlių vazonuose.
„Padariau kandžių, uodų, dar kažkokių baisuokliukų su aštriais dantimis. Mintyse ir dar daugiau visokių vabalų gyvena, bet kitų metų Velykos artėja, greičiausiai vėl prisėsiu prie zuikių“, – gyvai pasakoja lėlių meistrė.
Neseniai interjero lėlių kūrėjos Editos gyvenime įvyko dar vienas ryškus įvykis – ji „Šiaulių krašto“ redakcijos patalpose atvėrė savo interjero lėlių kūrybos studijos „Meno bitės“ duris ir į studiją pakvietė visus, norinčius kurti lėles.
„Studijos sukūrimas ir vykstantis intensyvus darbas su mokiniais mane verčia tobulėti, nes dabar privalau ieškoti dar daugiau idėjų, kad galėčiau jiems kažką parodyti, kažkuo sudominti“, – sako pašnekovė, dirbanti valstybės tarnautoja, ir kuriai ši kūrybinė veikla yra viso labo mielas hobis.
Švarkas liko be rankovių
Populiariausia E. Varnelienės kūrybinio darbo priemonė nuo pat pradžių – ore stingstantis modelinas. Ši medžiaga, anot kūrėjos, patogi kiekvienam lėlių kūrėjui, nes ją galima šveisti, palyginti, pašlapinus galima uždėti dar vieną sluoksnį.
„Pavyzdžiui, darai lėlės veidelį ir vienas žandukas aiškiai per mažas. Užtenka pašlapinti, ir sudrėkęs molis nesunkiai prikibina kitą sluoksnį“, – aiškina pašnekovė.
Putų polistirolio bumbuliukas naudojamas kūneliui sukurti. Toliau papjė mašė, viela, folija – technologiniame procese dažniausios priemonės.
Edita pasakoja, lėlių niekada nedaranti po vieną, iškart kelias, nes yra džiūvimo procesas – kol džiūsta, pavyzdžiui, vieno gyvūnėlio kailiuką imituojanti popierinė servetėlė, spėja kažką reikalingo sukurti kitai lėlei.
„Pradedama nuo putų polistirolio, burnytė išpjaunama, akytėms – karoliukai, modeliuojamas veidukas, atskirai – ausytės iš popierinės servetėlės. Pelių, vabaliukų kojytėms – vielutė, truputis folijos, marlė ir juostelės, kuriomis apvyniojama vielutė. Paskui lipalas. Kūrybinis procesas nėra trumpas – trunka ne vieną užsiėmimą. Bet atskiros detalės po truputį virsta zuikiais, pelėmis ir kitais personažais, – šypsosi kūrėja. – Tada prasideda puošyba – reikia sagas sudėti, garbanėles priklijuoti ir t.t.“
Kad darbai turėtų stilių, E. Varnelienė kartą net savo švarkelio rankoves nukarpė – labai jos mylimiems klounams trūko gražios mėlynos spalvos.
Lėlininkė sutinka, kad kai kurie jos personažai toli gražu ne geriečiai angeliško grožio veidukais. O taip įvyksta esą dėl to, kad „darai darai geriečius ir norisi baisuokliuką kokį padaryti“.
Kasmet prieškalėdiniu laikotarpiu Edita atgaivina savo seną idėją – kalėdiniais akcentais padabina Sosnovskio barštį. Mintis gimė prieš daugelį metų, kai kažką panašaus į šiuos augalus, tik papuoštus kalėdinėmis lemputėmis, išvydo vienos baldų parduotuvės vitrinoje. Sosnovskio barštį vienais metais surado miške – buvo jau sudžiūvęs.
„Pasijutau kaip Alisa stebuklų šalyje. Jie buvo beveik trijų metrų aukštumo. Kasmet, kai jau visai sudžiūsta, keletą parsivežu, išimu sėklytes, išvalau, iš abiejų pusių nudažau ir papuošiu kalėdiniais žaisliukais – jau daug metų jie tampa mano kalėdiniu rankdarbiu“, – sako kūrėja.
Kai Angelas bus baltas
Interjero lėlių kūrybos procese, akcentuoja Edita, ypač svarbus – kruopštumas, viskas turi būti atlikta nuo–iki, nes menkutė klaidelė gali tapti dideliu ir aiškiai matomu broku, kai darbas bus laikomas užbaigtu.
„Išbaigtumas, detalės, įpakavimo dėžutė – viskas turi būti atlikta iki smulkiausių detalių, iki galo“, – akcentuoja lėlininkė.
Anot jos, lėlininkystė – tai savotiška meditacija.
„Užmiršti viską aplinkui. Manau, užsimiršimas mus gelbėja. Man labai gera girdėti, kai mano mokinės pasako, kad po būrelio jos labai gerai miegojo, arba kad visa šeima sukurta lėle džiaugėsi. Kiekvienas gali išmokti susikurti savo lėlę, net ir tas, kuris neturi, kaip sakoma, gyslelės. O gal kiti, kol nepabandė, net ir nežino, kad tokią gyslelę turi. Čia ir yra kūrybos esmė.“
Edita sako, kad norėtų sukurti Angelą, bet šįkart ne tą ryškuolį „mylimuką“, o tikrą, baltą. Galvoje, kur minčių knibždėte knibžda, ir zuikis ant dviratuko. Reikės pratęsti ir šachmatų mintį – kol kas spėjo padaryti tik arklio figūrą. Ne bet koks tas arklys, o smarkiai išsiviepęs, atkištais priekiniais dantimis.
Truputį juokingi, truputį ironiški, pikti, šmaikštūs, bet vis tiek be galo skoningi ir dailūs – tokie lėlininkės Editos Varnelienės darbai, toks jos stilius.
