Naujausios
Renka praeities akimirkas
Cea Cea Barbara Moller dabar gyvena Vilniuje ir mokosi lietuvių kalbos. Gegužės pradžioje moteris buvo atvykusi į Šiaulius susitikti su giminaičiais – čia gyvena jos antros kartos pusbrolio Dariaus Urlakio šeima. Cea Cea Barbaros močiutė ir Dariaus močiutė buvo seserys. Urlakiai viešniai surengė kelionę į vietas, susijusias su šeimos šaknimis, keliavo po Žemaitiją. Kartu aplankė Bazilionus, užsuko į bažnyčią, kurioje tuokėsi seneliai, ant prosenelių kapų uždegė žvakes. Cea Cea Barbarą užplūdo daugybė jausmų. „Manau, močiutė būtų buvusi labai laiminga...“
Kalbėdama apie šeimos praeitį, moteris graudinasi. „Esu jautri kaip vaikas“, – pasiteisina. Daug emocijų kelia ir senelių patirti išgyvenimai, ir dabarties patyrimai – aplankyti kapai, mamos vaikystės vietos. Lyg viskas buvo tolima laike ir erdvėje, o dabar – šalia ir taip sava.
„Jaučiuosi kaip detektyvė“, – apie tyrinėjamą šeimos istoriją sako Cea Cea Barbara. Kai kurias mįsles, neatitikimus nelengva išnarplioti: keitėsi pavardžių rašyba, apgauna prisiminimai. „Dėdė galvojo, kad jo tėvas turėjo keturis brolius, archyvai, senosios nuotraukos rodytų, jog iš tiesų turėjo dvi seseris ir vieną ar du brolius“, – nusijuokia.
Senelis Vladas Piontekas (Piontakas, Pentakas) gimė 1916 metais Voroneže, Rusijoje. Jo jaunesnis brolis ir sesuo pasaulį išvydo jau Lietuvoje, netoli Bazilionų – šeima greičiausiai į Rusiją buvo pasitraukusi dėl karo. V. Piontekas turėjo pasą, išduotą 1935 metais Želvoje, Ukmergėje.
1909 metais gimusios močiutės Bronės Pleskūnaitės gimtinė – Padeglių kaimas netoli Bubių.
Pora susituokė 1938 metais Bazilionų bažnyčioje. Po metų gimė vyresnėlis Romualdas, 1940 metų pabaigoje – Leokadija.
Cea Cea Barbara gailisi, kad apie praeitį neišsiklausinėjo, kol seneliai buvo gyvi. „Aš jų nieko nepaklausiau! Ir dabar man gėda!“ – sako moteris, dabar visa siela pasinėrusi į praeities tyrimą.
Senelis Vladas buvo devyndarbis, močiutė, ko gero, rūpinosi buitimi.
Šeima iš Lietuvos bėgo su dviem mažais vaikais – Leokadija ir Romualdu. Dabar dėdei Romualdui (Rom) 84-eri, jis gyvena Horshame, Viktorijos valstijoje, ir su malonumu išklauso dukterėčios žinias iš Lietuvos. Dėdės prisiminimai apie Lietuvą – tik vaikystės dienų akimirksniai: žvejyba, pasiplaukiojimas, atmintyje išliko Dubysos upės pavadinimas.
Šeimos kelionė į Australiją buvo ilga. 1944 metais pabėgėliai atsidūrė Vokietijoje, dipukų stovykloje, vėliau gyveno Italijoje, kol galiausiai gavo leidimą vykti į Australiją.
Australijoje iš pradžių vėl teko apsistoti pabėgėlių stovykloje. Įsikūrė Viktorijoje. Cea Cea Barbara svarsto, kad seneliai, ko gero, pirmuosius metus turėjo atidirbti Australijos vyriausybei. Vėliau dirbo gamyklose Melburne, turėjo nedidelį ūkį. Apsipratęs senelis turėjo savo verslų. Buvo verslus ir, dėdės prisiminimais, puikus tiekėjas-aprūpintojas. Kai šeima dar gyveno Vokietijoje, dipukų stovykloje, visuomet atrasdavo galimybių gauti maisto, net sugebėjo auginti paršiuką, išsinuomojo iš ūkininko vyšnių sodą.
Močiutė ir Australijoje visuomet turėjo didelį daržą, o kartais augindavo paršelį – australams tai buvo labai neįprasta. „Manau, ji jautėsi vieniša, ilgėjosi namiškių“, – susigraudina Cea Cea Barbara. Svarbiu namų prisiminimu išliko lietuviškas maistas – ji buvo puiki virėja.
Sovietmečiu šioks toks, nors ir trapus, ryšys su Lietuva išliko – į Australiją atkeliaudavo reti laiškai iš močiutės seserų Zofijos ir Stasės.
Senelis mirė 1980 metais, močiutė anapilin išėjo 1987 metais.
Cea Cea Barbara mano, kad močiutė visą laikė norėjo grįžti į Lietuvą. Senelis, lengviau apsipratęs Australijoje, išmokęs kalbą, sakė, kad ne – negali grįžti, kol Lietuvoje komunistai.
Mama – ypatinga asmenybė
„Mano mama Lietuvos nebeprisiminė, jos prisiminimai daugiau iš dipukų stovyklos. Mama sakydavo, kad tai buvo labai sunkus laikas suaugusiems, o vaikams – smagi vaikystė“, – sako Cea Cea Barbara. Bendruomenė buvo organizuota, veikė skautų būrelis, mokykla, vaikai sportuodavo. Išlikusios nuotraukos liudija, kad gyvenimas tęsėsi – žmonės mylėjo, tuokėsi, rengė vakarones ir vakarienes.
Cea Cea Barbara sako, kad jos mama buvo išskirtinė asmenybė: rafinuota, elegantiška. Dirbo Australijos televizijoje, turėjo savo laidą, organizuodavo konkursus „Mis Australija“, daug dėmesio skyrė labdarai. Vienu metu sugebėjo daryti daugybę veiklų.
Cea Cea Barbara atsimena, kad vaikystėje Velykas, Kalėdas sutikdavo su seneliais, bet jų šeimoje lietuviškų tradicijų jau nebebuvo laikomasi, tėtis buvo australas. Cea Cea Barbara nieko nebuvo girdėjusi apie Kūčias, tik iš močiutės žinojo, kad Velykos yra svarbiau nei Kalėdos. Prisimena, kad mama dažydavo kiaušinius, o vėliau vėl sugrįžo prie lietuviškos virtuvės, gamindavo barščius, kugelį.
Mama dar mokėjo lietuviškai, bet vaikai išmoko labai nedaug. Cea Cea Barbara galėjo pasakyti „ne, ne“, jei maisto būdavo per daug, iš mamos išmoko trumpą eilėraštuką: „Virė, virė košę vaikai atsilošę“. Mokėjo ir lietuviškai atsisveikinti „sudie“.
Džiaugiasi Lietuva
Cea Cea Barbara juokiasi, kad dabar gyvena tarsi studentė – padarė metų pertrauką. Po kelionės vėl grįš į darbą ir toliau dirbs chirurge Adelaidėje.
Vilniuje Australijos lietuvė itin intensyviai mokosi lietuvių kalbos. Net keliauti po Lietuvą nėra laiko, nes užduodama daug namų darbų, pamokos vyksta kasdien. Cea Cea Barbara džiaugiasi: nors kalba labai sunki, bet jau nemažai supranta, išsiplėtė žodynas.
„Man čia taip patinka! Labai gražu! Labai patiko sniegas, o dabar labai patinka pavasaris! Maniau, kad žiema yra fantastiška, bet pavasaris irgi labai gražus!“ Moteris gyvena Užupyje, į universitetą eina pėsčiomis, grožėdamasi senamiesčiu. Didelį įspūdį paliko šventės: Užgavėnės, Velykos, Nepriklausomybės diena, Kaziuko mugė. Viskas nuostabu!
Cea Cea Barbara turi lietuvišką pasą. O ar jaučiasi esanti lietuvė? „Jei geriau mokėčiau kalbą, labiau jausčiausi, gaila, kad dar negaliu kalbėti laisvai. Bet noriu čia grįžti, mane traukia“, – atsako.
Kitąmet moteris planuoja į Lietuvą atvykti su Adelaidės lietuvių choru. Adelaidėje ji priklauso lietuvių bendruomenei, dainuoja, dalyvauja dirbtuvėlėse, kitoje lietuvių veikloje – net kartu grybauja! Bendruomenėje daugiausia yra vyresniosios kartos atstovų, jaunimas ne taip domisi, tad narių skaičius mažėja. Jaunų žmonių tėra keletas – Cea Cea Barbara chore viena iš jauniausių. Visgi savaitgaliais organizuojama mokyklėlė, ją lanko 10–15 vaikų.
Po viešnagės Lietuvoje Cea Cea Barbara su vyru keliaus po Europą, o galiausiai grįš namo, į Australiją. Ši kelionė į Lietuvą jai – ne pirmoji, pirmą kartą čia lankėsi 1993 metais. Prisimena, kad Vilnius tuomet buvo bjaurus, purvinas, tuščiomis parduotuvėmis, daugybe kioskų ir smulkių turgaus prekeivių. Vėliau Lietuvoje viešėjo dar keletą kartų, bet visada – tik trumpam. Apie 2002 metus Vilniuje lankėsi ir jos mama.
O ar norėtų ateityje gyventi ten, kur šaknys? Cea Cea Barbara juokiasi, kad į šį klausimą turėtų atsakyti ir jos vyras. Pasvarsto: galbūt išeitis būtų pusę metų gyventi Lietuvoje ir pusę metų – Australijoje? O gal, jei gerai išmoktų lietuvių kalbą, ir čia galėtų dirbti chirurge? Tik nuogąstauja, kad spaudžia laikas.
„Sprendimas priklauso nuo vyro ir pinigų, bet aš įsivaizduoju save čia gyvenančią. Tik ne viena – bet su šeima“, – apibendrina svarstymus.
Su vyru Cea Cea Barbara užaugino du vaikus. Moteris nusijuokia: vaikai visiškai nesidomi Lietuva – lygiai taip, kaip ji jaunystėje. „Dar nesidomi“, – po akimirkos papildo.
