Naujausios
Vaikystės sodyboje – tarp gėlių
Sodyba, kurioje gyvena Stasės šeima, kadaise priklausė jos tėvams – stovėjo senas dviejų galų namas, ūkio pastatai, aplinkui – bemaž hektaras dirbamos žemės. Dabar senąją sodybą primena tik moliu drėbtas 1953 metais statytas tvartas, o visa kita jau atnaujinta, perstatyta. Vis dar žaliuoja išlikusi dalis S. Laurušienės tėvelio, buvusio vietinio Lašmenpamūšio kolūkio brigadininko, sodinto sodo – jis labai mylėjo augalus.
Greičiausiai meilę augalams, kaimo ramybei, žemei sodybos šeimininkė, ilgametė Šiaulių teritorinės darbo biržos Pakruojo skyriaus vadovė S. Laurušienė, iš savo tėvų ir paveldėjo.
„Žmonės dažnai manęs klausdavo, kodėl nevažiuoju gyventi į miestą. Bet mano gyvenimas yra gamtoje. Be to, sentimentai tėvų sodybai, kurioje praėjo mano vaikystė“, – sako pašnekovė.
Bet yra dar ir kitas reikalas: ponia Stasė čia, kuklioje kaimo sodyboje, netikėtai atrado sau mielą užsiėmimą – gėlininkystę.
Taigi prieš trejus metus palikusi „valdišką“ darbą ir išėjusi į pensiją sugalvojo pasodinti levandų, išplėsti sodyboje turėtą rožyną. Nedelsdama ėmė ieškoti tokių rožių veislių, kurios nebūtinai savo žiedų gražumu vilioja, o labiau kvapumu.
„Turkai, bulgarai viską daro iš rožių. Pagalvojau, kodėl aš negaliu pamėginti“, – šypsosi S. Laurušienė, išsitardama, kad jau tada galvojusi apie galimybę pasigaminti kažko natūralaus ir kvapaus.
Kaip tarė, taip padarė – dalyvavo ne vienuose mokymuose apie augalus ir ką bei kaip naudingo ir kvapaus galima būtų iš jų pasigaminti. Kitas žinių šaltinis, padėjęs susigaudyti nepažįstamuose augalininkystės labirintuose, buvo ir tebėra internetas.
Sužinojo, kaip kvepiančius rožių žiedlapius naudoti gaminant įvairius kvapius užpilus – pasigaminti kvapųjį aliejų (fitolį), skirtą odai prižiūrėti, arba natūralių kvepaliukų, arba vandeninį augalų ekstraktą (hidrolatą), naudojamą kaip toniką ar prausiklį veido odai. Ilgai nelaukusi įsigijo varinį alembiką, skirtą hidrolatams bei eteriniams aliejams išgauti.
Pirmieji bandymai, juokiasi pašnekovė, nebuvo labai vykę – nors ir įsigijo minėtą prietaisą, praktikuotis, mokytis ir konsultuotis, norint pasiekti tinkamą kokybę, teko tikrai ne kartą ir ne du.
O dabar moteris, prisiminusi prieš trejus metus vykusius eksperimentus, valiūkiškai šypsosi: „ Oi, oi, oi, ir ko tik nebuvo! Ir perkaitinta, ir nepakankamai pakaitinta...“
Tarp gėlių
Šiemet Laurušų sodyboje jau auga ne pavieniai rožių krūmai, o pačių įvairiausių veislių, neišskiriant ir su valgomaisiais žiedlapiais – citrusų, aviečių, braškių, kitokių skonio, kuriuos pasodino pernai. Dalis rožių žiedlapių tapę gamybos medžiaga sodybos pusrūsyje įrengtoje S. Laurušienės laboratorijoje.
Daugelis žino, koks aštrus yra levandų kvapas. Šių augalų Pamūšio kaimo sodyboje auga, kiek tik akys mato – tiksliau, ne auga, o tiesiog tyvuliuoja lyg melsvas debesėlis: iš viso pusantro šimto kelmų, susodintų į lyg styga tiesias vagas. Levandas, žino šeimininkė, reikia skinti per patį jų žydėjimą, tai yra liepos pradžioje – tada jų žiedai nepamainomi gaminant kvapųjį vandenį arba aliejų.
„Levandoms nėra abejingų: vieni jas myli iki beprotybės, kiti iš viso nemėgsta. Bet neabejotinai daugiau pirmųjų“, – juokiasi šeimininkė.
S. Laurušienė komplimentų itin kvapiu aliejumi turtingoms levandoms negaili ir paminėdama šių augalų raminamąsias savybes. Ramina, sako, ne tik arbata, bet ir mėlynuojantis žiedų laukas, kuriame, žydint levandoms, gausu kamanių, dieninių, o vakarėjant – ir naktinių drugelių, kitų vabzdžių.
Išskirtinio kvapo kosmetinio vandens, sako pašnekovė, galima pasigaminti ne tik iš atskirų augalų, bet ir jų mišinių. Vienas sodybos šeimininkei mėgstamiausių – rožių ir levandų žiedų. Tačiau mišiniai gali būti įvairūs – pagal kiekvieno gamintojo skonį.
„Gaminant mišinį su levandomis svarbu įvertinti, kokio stiprumo norima, kad levandų kvapas neužgožtų silpnesnio, pavyzdžiui, rožių aromato“, – atvirauja pamūšiškė.
Pačiai mėgstamiausi yra alyvų kvepaliukai – šio augalo aromatas išskirtinis savo gaivumu.
Bet ne vien alyvos gundo uoslę. Jazminų kvapas, ramunėlių, medetkų, melisų, mėtų, rugiagėlių, vingiorykščių, pelynų užpilai, pluoštinių kanapių sėklų aliejai, įvairios arbatos ir kita taip pat ne mažiau svarbūs, kuriant natūralių kvapų paletę, kurioje nėra vietos cheminiams junginiams.
Lietuviški kvapai
Kiemo rūsyje įrengtoje laboratorijoje ant lentynų ir lentynėlių tvarkingai sustatyti S. Laurušienės pagaminti augaliniai kvapai. Šeimininkė apie kiekvieną galėtų kalbėti labai daug. O ji kartkartėmis taip ir padaro, į savo sodybą pasikviesdama vieną kitą viešnią, panorusią daugiau sužinoti apie iš gamtos išgaunamus kvapus ir augalų savybes.
Vis dėlto apie natūralių priemonių gamybą, kaip apie nuosavą verslą, moteris kol kas negalvoja, vadindama šią veiklą širdžiai artimu užsiėmimu.
„Kai išėjau į pensiją, galvojau, kaip toliau reikės gyventi be veiklos. Per trejus metus mano požiūris visai pasikeitė, nes supratau, kad gyventi galima tiesiog suradus hobį“, – sako pašnekovė.
Iki pusės į žemę įaugęs senasis sodybos rūsys, kuriame sau darbo ir kūrybos vietą įsikūrusi ponia Stasė, tikras lobis kvapiosioms priemonėms gaminti ir laikyti, nes, sako, per karščius čia vėsu, todėl labai patogu laikyti pagamintus hidrolius, fitolius ir ekstraktus. O žiemą medžiagos šiame rūsyje nesušąla.
„Lietuvoje yra visko labai daug, tikra jūra kvapiųjų augalų. Sykį pamačiau vieną parfumerę kalbant, kokie puikūs augalai yra Prancūzijoje, Italijoje... Neištvėriau ir parašiau: o Lietuvoje!? Čia visko tiek daug, kaip niekur kitur“, – sako augalinių kvapų žinovė.
Įsitikinusi, kad pas mus užaugę augalai savo savybėmis yra mums labiausiai tinkantys, nes auga tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir mes gyvename.
Stasė labai patenkinta, kad jos pomėgiu domėtis natūraliais lietuviškų augalų kvapais užsikrėtė ir Vilniuje gyvenanti pedagogė dukra. Vos atvykusi aplankyti tėvų, ji nemažai laiko praleidžia mamos kvapų dirbtuvėlėje, gamindama natūralų muilą ir kitus mielus daikčiukus.
