Naujausios
Vaikystės prisiminimai gyvi
Šiaulių rajono Žaliūkių kaimo gyventojai, šeimininkei ir kiaušinių marginimo vašku edukacinių užsiėmimų organizatorei Laimai Elzbergaitei, kilusiai nuo Kelmės, Velykų šventė nuo pat vaikystės asocijavosi su saulės parėjimu. Neįkainojami ponios Laimos močiutės, šeimoje vadintos tiesiog baba, velykiniai pamokymai ir užduotys, kurias šeimos mažiausieji – Laima ir jos jaunesnis brolis – turėdavo nuveikti. L. Elzbergaitė šypsosi: darbų prieš Velykas būdavo tiek, kad visi būtų netilpę ir ant jaučio odos surašyti.
„Baba prigalvodavo darbų, kad mes, vaikai, netrukdytume jai dirbti“, – sako pašnekovė.
Kiaušinių dažymo tradicijos, kokias dabar demonstruoja per edukacinius užsiėmimus, anot moters, atėjusios iš jos vaikystės namų.
„Baba kiaušinius dažė vašku – aplinkui Kelmę toks marginimo būdas buvo pats dažniausias ir populiariausias. Tėtis irgi mėgo vašką, bet kartais išsijudindavo kiaušinius dar ir paskutinėti“, – apie dešimtmečius menančias velykines savo šeimos tradicijas sako L. Elzbergaitė.
Ji prisimena, kaip senolė juodu su broliu pasodindavo prie krosnies, paduodavo po mažą adatėlę ir liepdavo ant kiaušinių dėlioti vaškinius taškiukus. Nedaug laiko tas darbas užimdavo, o šitaip piešti būdavo didelis malonumas.
Kai visus taškiukus sudėliodavo, baba anūkams liepdavo nueiti į miškelį ir parnešti alksnio. Iš jo virdavo gelžuonį: užplikydavo alksnio žievės, pridėdavo visokių gelžgalių, šiek tiek kokios nors rūgštelės ir, viską gerai išmaišius, palaikyti porą savaičių – kuo stipresnis raugas išeidavo, tuo smarkiau kiaušinis nusidažydavo. Vašku nutaškuoti kiaušiniai, pamirkę gelžuonyje, įgaudavo sodriai tamsią spalvą.
Ponia Laima iš vaikystės prisimena ir avinėlius. Vieni garbanoti, iš eglės kankorėžio, kiti sviestiniai.
Pririnkti kankorėžių nuo pamiškėje augusios eglės irgi būdavo vaikų užduotis. Prisimena, bėgdavusi su krepšeliu – darbas nesunkus ir nevarginantis.
Parnešus kankorėžius į namus, baba iš visos pintinėlės išsirinkdavo daugiausiai aštuonetą, sudėdavo ant krosnies krašto išdžiūti. Gavę šilumos, kankorėžiai smagiai atlošdavo savo žvynelius. Iš išdžiūvusio aštuoneto baba išsirinkdavo du gražiausius kankorėžius ir prilipdydavo abiem molines galvytes bei po keturias kojeles. Išeidavo du velykiniai avinėliai. Visi kiti vaikų surinkti kankorėžiai keliaudavo tiesiai į krosnį.
Prisimena L. Elzbergaitė ir velykinius avinėlius iš sviesto. Tam reikėdavo išmušti sviestą, o tada baba jį išplaudavo ir parodydavo, kaip reikia lipdyti. Avinėlis, prisimena, vaikams dažniausiai neišeidavo, todėl sudėdavo sviestą į indelį ir pakrapštę šaukštu pasidarydavo po gėlę. O senolė sulipdydavo visai dailiai garbanotą aviną, vaikams pristatydama jį velykiniu Dievo avinėliu.
Dabar populiarūs zuikiai, kaip Velykų simbolis, pasak pašnekovės, senais laikais atlikdavo dažniau tik žaidimo funkciją. Kai didesniame kaime šeimininkės pasidalydavo kiaušinius, kiekviena parnešdavo juos namo būtinai pasakydama, kad tai Velykė boba su zuikiais kiaušinių padovanojo.
„O jei kitaip pažiūrėjus, tai pavasarį, per Velykas, zuikės jau pirmų zuikiukų turi, o zuikiai zuikes po laukus gainiojasi – vat tau ir Velykos, va ir pavasaris“, – juokiasi L. Elzbergaitė.
Dabar ruošimasis Velykoms, sako šeimininkė, kur kas paprastesnis, negu buvo jos vaikystėje, dabar jis dažnai susijęs su vaišių pirkimu. Vis dėlto pastebėjusi, kad žmonės po truputį atsisuka į senąsias lietuviškas Velykų tradicijas ir papročius.
Gražiausios Velykos – su artimaisiais
Šiaulių technologijų mokymo centro Prekybos ir verslo skyriaus profesijos mokytojos Birutės Prišmantienės, kilusios iš Šiluvos, vaikystės prisiminimai taip pat ryškūs. Jos šeimoje krikščioniškos tradicijos buvo labai gajos.
Ponia Birutė vaikystėje iš tėvų gautas kiaušinių marginimo žinias dabar perduoda savo anūkėliams.
„Anūkai nekantrauja, kada kiaušinius dažysime. Kiekvienam išeina kaip išeina – čia kitas reikalas, bet kiekvienas savo margutį turi, pažįsta, žino, kad čia būtent jo padarytas, giriasi ir saugo nuo sudužimo“, – šypsosi B. Prišmantienė.
Sako, kad aplinkui Šiluvą be raižymo ir skutinėjimo marginimas vašku buvo labai populiarus.
„Kiekvienas dažome kiaušinius savaip. Bet marginimas vašku – tai saviraiškos būdas, kūryba. O jau paskui kiaušinis merkiamas į svogūno lukštų arba geležies nuovirą. Antro lygiai tokio rašto margučio neįmanoma padaryti“, – sako šiaulietė.
Kai vaškas numarginus kiaušinį nuvalomas, būtinai, sako, reikia pablizginti lašinukais, tada spalva tampa dar ryškesnė.
Anot B. Prišmantienės, ko tik šiais laikais nėra parduotuvėse, net lipdukų, kuriems užklijuoti beveik nereikia pastangų. Vis dėlto ji ragina susėsti šeimas prie stalo ir pamėginti marginti kartu.
„Priešvelykinį stebuklą sukuria net tik vaškas, bet ir bendras visos šeimos pabuvimas, pabendravimas. Tokį malonumą sunku apsakyti“, – sako pašnekovė.
Per Velykas vaišes privalu pradėti, žinoma, nuo kiaušinio, būtinai jį sumušant su kito valgytojo kiaušiniu ir taip pasivaržant, kurio tvirtesnis.
Pašnekovė pataria, suspaudus delne, mušėjui būtinai atkišti smailųjį kiaušinio galą, nes trapi tuštuma beveik visada yra bukajame.
Ji mena ir margučių ridenimo varžybas, kurios būdavo itin populiarios jos vaikystės kaime. Narsiausio kiaušinio savininkas būtinai būdavo pagerbiamas ir apdovanojamas. Ši tradicija, pasak ponios Birutės, dabar ne tokia populiari, kaip būdavo prieš daugelį metų, bet vis tiek pasitaiko, ypač jei šeima gyvena ten, kur yra kiemas ir margučius galima ridenti lauke.
Pati gražiausia ir tikriausia velykinė puokštė poniai Laimai – sukurta iš to, kas spėjo išsprogti anksčiau iš lauko į namus parneštas – gal tai kačiukai, gal beržų šakelės, o gal viena kita žibuoklė jau nusišypsojo saulutei.
Birutės mama buvo gera šeimininkė, tad prieš didžiąsias metų šventes namai iš tolo kvepėdavo ne tik švara, bet ir visokiais gardumynais, ne išimtis ir pyragais su įvairiausiais įdarais. Šiaulietė juokiasi, kad šiais laikais tokio šeimininkių lakstymo, koks prieš Velykas būdavo anuomet, prieš kokius 50 metų, nė iš tolo nematyti, nes dabar kulinarija, konditerija – išprususi, viską galima nusipirkti.
„Daug ką galima šiais laikais nusipirkti. Net dažytų kiaušinių. Bet jeigu padaryta pačių, susibūrus šeimoje, ir jeigu tą patirtį dar kažkas perima – tikra laimė“, – sako B. Preišmantienė.
Ji linki gerų švenčių, stiprybės, sveikatos, optimizmo. Aplankyti artimuosius, atsisukti į giminę – bendravimas, įsitikinusi, yra Dievo dovana.
„Šiandien mes sutinkame žmogų ir galime jį apkabinti, o rytoj galime ir nebesusitikti. Visur ir visada labai svarbu bendrauti. Ne paslaptis, per begalinį skubėjimą ir begalines galimybes dabar žmonės tapę šiek tiek atsiskyrusiais – vieni gali per Velykas skristi, pavyzdžiui, į Tailandą, kiti važiuoja atsipūsti į poilsio namus. Bet yra nemažai ir tokių, kurie per Velykas geriausiai jaučiasi su brangiausiais žmonėmis. Užtat sakau – atverkime langus ir širdis“, – sako profesijos mokytoja Birutė.
