Naujausios
Atgal į Sibirą
Garsus Šiaulių keliautojas Petras Turskis 60-ojo gimtadienio proga sėdo į traukinį ir iškeliavo Sibirą. Aplankyti krašto, kuriame gimė. Ta pačia kryptimi, tik su „Forduku“ ir dviem “Jawa“ motociklais, į tremties vietas patraukė ir trys jo bendraminčiai.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Išvyko skirtingu transportu
P. Turskis pasirinko kelionę traukiniu, o bendražygius išlydėjo prie Šiaulių riboženklio.
Trijulės vadovas, buvęs tremtinys iš Krasnojarsko krašto, Petras Misevičius sėdo ant „Jawa“ 634. Dar senesne “Jawa“ 3600 pajudėjo profesionalus vairuotojas Jurgis Mačiūnas.
„Žygeiviai juokavo, kad trūko laiko tinkamai pripratinti “Jawa“ prie europietiško benzino. Bet raminosi, kad gavę tarybinio benzino, motociklai nebečiaudės. Juk laukė suplanuota 14 tūkstančių kilometrų kelionė“, — pasakoja P. Turskis.
Visgi kelionėje „Jawa“ 634 du kartus teko rimtai remontuoti. Senesnysis automobilis irgi ožiuodavosi, reikėjo dažnai stumti. Bet, gavęs pigaus, 21 rublį kainuojančio benzino, pasitaisė.
Buvęs mototurizmo pedagogas Ričardas Ramonas sėdo prie „Ford“ vairo. Automobilis sunkiai ištvėrė duobėtus Sibiro kelius. Po “slalomo“ mašiną teko statyti ant kaladžių, dėl karščio kaito variklis. Galiausiai nuo mašinos gaisro keliautojus išgelbėjo gera reakcija ir gesintuvas.
Ieškojo praeities
Turskių šeimos kelias į Sibirą prasidėjo 1949 metų balandžio 25-osios naktį, kai į Rietavo valsčiuje, Spraudės kaime, stovėjusius namus pabeldė čekistai. Ešelonas Nr. 97370 Turskius gabeno į Krasnojarsko krašto Dzeržinsko rajono Kedrovkos kaimą. Tų pačių metų birželį pasaulį išvydo Petras.
Prabėgus šešiems dešimtmečiams, P. Turskis į Sibirą susirengė pakurstytas draugų. Kol leidžia jėgos ir kol tebėra galimybė sutikti tuos, kurie liko Sibire.
„Važiuodamas jau ne gyvuliniame vagone, bandžiau įsivaizduoti alkanas, sušalusias, suvargusias, nerimo pilnas tremiamųjų akis, — sako P. Turskis. — Vaikščiodamas po sibirietiškų stočių peronus, ieškojau kranų, prie kurių būriuodavosi tremtiniai, norėdami gauti vandens“.
Šiaulietis nusišypso: šiandien niekas su ginklais nesaugo stočių, keleivių. Perone nebesiūlo karštų bulvių su lupenomis ir druska. Jas pakeitė šokoladas, apelsinai ir pepsi kolos. Nebematyti ruselių su šimtasiūlėmis.
Kad pasikeitė ir Sibiro miestai, buvęs tremtinys įsitikino kelias dienas praleidęs Krasnojarske. Po miestą lydėjo vienas iš lietuvių bendruomenės vadovų, geologas Saulius Sidaras, skersai ir išilgai išmaišęs Krasnojarsko kraštą.
P. Turskiui buvo sunku patikėti, kad miestas taip išaugo, tapo modernus: nauji namai, prabangūs automobiliai. Carinių pastatų beveik nebėra, senamiesčiu tapo ketvirto dešimtmečio statiniai.
„Greit bus 60 metų, kai nebedunda ešelonai su tremtiniais. Bet Sibiras liko Sibiru. Dabar į Krasnojarsko kraštą plūsta emigrantai iš Kinijos, Vietnamo, Vidurinės Azijos. Kinai nuomoja didelius plotus šiltnamiams, augina daržoves. Vidurinės Azijos emigrantai daugiausia dirba statybose, tiesia kelius. Vienas iš sutiktųjų sakė: visada Sibiro kraštą maitino kiti žmonės...“ — pasakoja šiaulietis.
Krasnojarske prie P. Turskio prisijungė bendražygiai. Jie jau buvo įveikę 5 tūkstančius kilometrų.
Pamiršta kalbą
Kelionėje P. Turskis, stengdamasis aplankyti kuo daugiau Sibiro lietuvių, papildė tremtinio Vladislovo Joniko sudarytą Kedrovkos kaimo tremtinių sąrašą. Jame — 90 tremtinių ir 6 buvusių kalinių, atitremtų iš lagerių, likimai.
Pasikeitė Kedrovka. Turskių šeimos namas neišliko. Nebėra kontoros, barako, kuriame veikė mokykla, klubo. Liko „vodokačka“ (vandens kolonėlė) ir perstatyta lentpjūvė. Kaimo viduryje pastatyti nauji kultūros namai su palydovine antena.
Nebėra ir fermų. Tik purve tebesimaudo kiaulės. „Kiaulės gražios, tai ne tos perkarusios, kurios lakstydavo žviegdamos po kaimą. Čia pat ganosi pulkas žąsų, kurios nuskabo žolę. Visur kitur — aukšta sibirietiška žolė“, — pasakoja P. Turskis.
Nuostabą ir nerimą širdyje paliko susitikimas su tremtinių Girų vaikais, kurių šeimoje buvo septynetas. Gyvendami ne per toliausiai vienas nuo kito, jie pamiršo lietuvių kalbą.
P. Turskis prisimena: kai 1980 metais pirmą kartą buvo grįžęs į tremties vietas, susitiko su motina Stase Giriene, kuri puikiai kalbėjo žemaitiškai. O šiandien jos vaikai beveik nieko nežino apie ankstesnį gyvenimą Lietuvoje, apie tėvo likimą. Tik pradžiugino, kad klausinėjo apie Lietuvoje gyvenusį brolį.
Kedrovkos kapuose uždegė žvakutę ant S. Girienės kapo. Sūnus Algimantas pasisakė, kad mamą laidojo pagal rusiškus papročius.
„Tikriausiai čia laidosis ir kiti jos vaikai. Taip ir liks ilgam lietuviškos giminės palikuonys. Dabartiniai anūkai neturėtų užmiršti, kad jų šeima buvo iš Lietuvos. Sutikome keletą iš jų — su visais kalbėjome tik rusiškai. Bet žino, kad jų šaknys — Lietuvoje“, — sako P. Turskis.
Kaimas sunkiai atpažįstamas
Žygeiviai lankė ir P. Misevičius tremties vietą. Keliautojus pasitiko mediniai rusiškos statybos namai, plačiai išrikiuoti paupiu. Yra ir namų, kuriuos naujieji rusai nusipirko kaip poilsiavietes.
Gatvės plačios su daržais iš kiemo pusės. Kiekvieno gyventojo darže daugiausia auginama bulvių, beveik visi turi šiltnamį. Kas netingi, augina salotų, morkų, krapų, burokėlių. Daržai aptverti lentgaliais. Keletas net darželį turi.
„Nebėra kam dirbti, visi pasenom. O kiek čia buvo pjaunama plukdoma medienos!“ — keliautojams porino vietinis.
Sunkiai beatpažįstamos ir tremtinius amžinam poilsiui priglaudusios kapinės, kuriose P. Misevičius neberado tetos kauburėlio.
Lietuviai įkopė į Belogorijė kalną, kur tremtiniai eidavo uogauti, grybauti, šienauti. Nuo kalno atsivėrė Minos panorama — buvusi tremtinių Golgota.
P. Turskis sako, kad ši jo kelionė į Sibirą buvo paskutinė. Nes tikslą pasiekė: aplankė lietuvius, dovanojo jiems leidinių, įrašų apie gimtąjį kraštą. Pinigus, kuriuos išleistų dar vienai kelionei, P. Turskis yra nutaręs skirti lietuvybei tremties vietose puoselėti.
PRAEITIS: Petras Misevičius (kairėje) nusifotografavo prie namo, kuriame gyveno jo šeima. Šalia — Jurgis Mačiūnas.
PEIZAŽAS: Už žydinčių usnių lauko — sibirietiško kaimo sodybos.
ATOKVĖPIS: Trumpas stabtelėjimas, iki Krasnojarsko likus 167 kilometrams.
KASDIENYBĖ: Medinė Sibiro buitis.
SUSITIKIMAS: Keliautojai stengėsi kuo daugiau aplankyti Sibire likusių lietuvių.
KEDRAS: Vienintelis kedras Kedrovkos kaime, P. Turskio šeimos tremties vietoje.
KIAULĖS: Sibiro kiaulės iki šiol nevaromos į gardus.
BERŽAI: Sibiro puošmena — baltakamieniai beržai.
PALYDĖTUVĖS: Skirtingomis transporto priemonės keliavę bendražygiai trumpą atsisveikinimą surengė prie Šiaulių riboženklio. Petras Turskis — pirmas iš kairės.
Nuotraukos iš Petro TURSKIO archyvo
MISIJA: Tremtyje gimęs žinomas keliautojas Petras Turskis 60-ojo jubiliejaus proga keliavo po Sibirą, lankė tolimame krašte likusius gyventi lietuvius, priminė jiems apie savo šaknis.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.