Naujausios
Meilė parodė kelią
Kelius į Angliją dar tuomet, kai nebuvo pažįstamas su būsima žmona Rita, pramynė Gintaras Liulė, kilęs iš Šilalės rajono Šakėnų kaimo, esančio netoli Pajūralio. Dvidešimtmetis vaikinukas, vos baigęs profesinę mokyklą, išskrido į Anglijos pietus. Kaip ir dauguma emigrantų įsidarbino fabrike. Iš pradžių kosmetikos, paskui virtuvės baldų. Galiausiai fabrikus iškeitė į statybų aikštelę. Pradėjo nuo pagalbinio darbininko. Kaupė patirtį, tobulėjo. Pasitaikė proga tapti ir darbų vadovu. Tačiau aukštesnių pareigų negavo, nes emigrantas.
Tai įskaudino jauną lietuvį. Pavargęs nuo kasdienybės pasiėmė darbe atostogas ir trumpam sugrįžo į Lietuvą pailsėti nuo emigranto dalios.
Gal būt kirbėjo ir nuojauta, kad antrą kartą į užsienį vyks ne vienas. Mat, per Facebook paskyrą jau buvo susipažinęs su kelmiške Rita, tuo metu dirbusia Klaipėdos universitetinėje ligoninėje.
Tik jauna, neseniai Klaipėdos valstybinę kolegiją baigusi Rita nenujautė, kad jos gyvenimas gali apsiversti 360 laipsnių. Mergina turėjo atsakingą darbą ligoninės Reanimacijos skyriuje. Gyveno puikiame mieste prie jūros. Atrodė, nieko netrūksta. Gyvenimas vyksta pagal planą. Bet, netikėtai į širdį pasibeldė meilė.
Grįžęs į Lietuvą Gintaras aplankė Ritą. Jaunuoliai vienas kitam patiko, rado bendrą kalbą ir bendrų pomėgių. Kai Gintaras vėl išskrido į Angliją, į nedidelį miestą šalia Braitono, Rita padavė prašymą atleisti iš darbo. Atidirbo Darbo Kodekse numatytą laiką ir išvyko paskui Gintarą. „Meilė parodė kelią“, – šiandien dešimties metų senumo įvykius apibūdina Rita.
Statybininkas ir slaugytoja
Gintaras gavo keltuvo operatoriaus darbo statybų bendrovėje. Ritos diplomo nepripažino. Dirbo specialistės padėjėja psichikos ligonių globos namuose.
Po ilgų žygių pas biurokratus, kelionių į Lietuvą patvirtinimo, jog diplomas tikrai galiojantis, jauna moteris pasiekė, kad Anglija pripažintų jos mokslus Klaipėdos valstybinėje kolegijoje. Tuomet gavo slaugytojos darbo senelių namuose. Ten taip pat darbas ne visuomet buvo rožėmis klotas. Kai kurie seni žmonės – nacionalistai, reiškė nepasitenkinimą, kad juos prižiūri ne britė, o užsienietė. Galiausiai daugelis senukų kentėjo nuo senatvinės dimensijos – juos suvaldyti būdavo sunku.
Sunkumų svetimoje šalyje padaugėjo, kai gimė dukros. Artimųjų, kurie padėtų prižiūrėti mažylę, nėra. Rita negalėjo dirbti dienomis. Turėjo prižiūrėti pirmagimę Emą. Per įdarbinimo agentūrą gavo darbo naktinėje pamainoje.
„Rytą aš grįžtu iš darbo, vyras važiuoja į darbą. Susitinkame pusiaukelėje. Iš jo automobilio į savąjį persikeliu dukrą ir važiuojame namo“, – ne saldžią emigrantės duoną prisimena ponia Rita.
Tik paskutinius pustrečių metų pasisekė. Vakarais ir naktimis, 12 valandų per parą, prižiūrėdavo mažą neįgalų berniuką. Susidraugavo su jo šeima. Jautėsi lyg pati būtų tos šeimos dalis.
Beje, dukros auginimas kiek palengvėjo, kai gavo vietą darželyje – 30 nemokamų valandų per savaitę. Tačiau po kelerių metų gimė antroji dukra Greta.
Planus pakoregavo korona
Nors buvo sunku, lietuvių šeima planavo likti Anglijoje. Gyvenimas čia turėjo nemažai privalumų. Tačiau nuostatas pakeitė COVID –19 pandemija, kai negalėjo parskristi į Lietuvą, pamatyti tėvus, seserį ir kitus artimuosius.
Retėjo ir lietuvių draugų, su kuriais švęsdavo Kalėdas, Velykas, gimtadienius ir kitas šventes, gretos. Jie pradėjo grįžti į Lietuvą. Ypač gaila buvo į Vilnių išvykusių draugų šeimos, su kuria siejo ypač artimas ryšys.
Artėjo laikas, kai vyresnioji dukrelė Ema turės lankyti mokyklą. Į mokyklą vaikai ten eina jau nuo ketverių metų. Tuomet Ritos ir Gintaro galvose ir įvyko galutinis lūžis. Ne tik galvose, ir širdyse. Sukilo sentimentai savo Tėvynei. Tegu dukros mokosi lietuviškoje mokykloje, šneka tėvų gimtąja lietuvių kalba.
Susikrovė lagaminus ir sugrįžo namo gyvenimo vėl pradėti nuo nulio.
Be darbo ir be namų
Keturių asmenų šeima apsistojo kaime, pas Ritos tėvus. Gyvenimą reikėjo pradėti nuo Užimtumo tarnybos, „Sodros“ ir kitų biurokratinių įstaigų.
“Užimtumo tarnybos specialistai jau per pirmąjį pokalbį pasiūlė kreiptis į statybos bendrovę „Eirta“ Šiauliuose, – pasakoja Gintaras. – Nuvažiavau ten ir tą pačią dieną gavau darbą.“
Ritai buvo kiek sudėtingiau. Tačiau specialistai su slaugytojos profesija ir tokia įvairia patirtimi nesimėto. Pasiūlyta darbo ir jai Kelmės ligoninės Reanimacijos skyriuje.
Važinėti iš kaimo į darbus buvo nepatogu. Šeima išsinuomavo butą Kelmėje. Už santaupas, parsivežtas iš Anglijos nusipirko ir namą Kelmėje. Bet gyventi jame kol kas negali. Reikia didelio remonto. O lėšų nupirkus namą, automobilį ir daugybę kitų įsikūrimui reikalingų daiktų, jau nebeliko.
„Mano atlyginimas Lietuvoje tris kartus mažesnis negu Anglijoje. Solidžiu uždarbiu negali pasigirti ir žmona, – pasakoja Gintaras. – Bet už būsto nuomą čia mokame tik du šimtus, ten mokėjome 1200 svarų. Iš dalies pajamų ir išlaidų balansas išsilygina. Ir pinigų, kuriuos sumokėjome už namą Kelmėje, Anglijoje būtų užtekę tik pirmam banko įnašui. Be trijų šimtų tūkstančių normalesnio namo ten nenupirksi.“
Skolintis namo remontui Liulių šeima nenori. Bankai plėšia dideles palūkanas. Dėl didesnio atlyginimo Rita buvo įsidarbinusi privačiuose senelių namuose Šaukėnuose. Tačiau po poros mėnesių pajuto, kad šis darbas – ne jai. Grįžo į Kelmės ligoninę. Dirba slaugytoja Operacinėje ir kartais Reanimacijos skyriuje. „Intensyvi slauga – mano profesija, – nenuginčijamą motyvą turi Rita. – Po truputį, po vieną kampą tvarkomės namą ir, žinoma, susitvarkysime.“
Dėl savo šalies
Bendrovė, kurioje dirba Gintaras, Šiauliuose renovuoja daugiabučius. Šiuo metu stato naują daugiabutį J. Basanavičiaus gatvėje. „Smagu dirbti savo šaliai, – su pasididžiavimu kalba Gintaras. – Žmonai nereikia dirbti naktimis. Gyvenimas įsivažiuoja. Į Angliją grįžtume nebent prispaustų badas.“
Kartais, kai ilgai užtrunka daugiabučio renovacija, gyventojos priekaištauja statybininkams. Gintaras turi ką atsakyti: „O kodėl jūsų vyrai užsienyje? Dirbtų čia, netrūktų statybininkų, darbai vyktų greičiau.“
Gyvenimu savo šalyje džiaugiasi ir Rita: „Jokie pinigai negali atpirkti artimųjų meilės ir paramos, kurią gali gauti bet kada. Anglijoje buvome vieni. Turėjome draugų. Bet visi pasinėrę į savo gyvenimus. Negalėjo padėti. Svarbiausia, kad gyventi Lietuvoje, patinka ir dukroms. Čia jos jaučiasi geriau negu Anglijoje. Bet kada gali aplankyti senelius, tetą, pusbrolius ir pusseseres”.
Lietuvoje – trumpesni atstumai į darbą. Susitaupo daugiau laiko pomėgiams. Liulių šeima mėgsta muziką. Jaunystėje Gintaras vedė diskotekas Šilalės kultūros namuose. Rita su dukromis taip pat neabejinga muzikai. Namuose daug vakarėliams ir koncertams reikalingos aparatūros. Čia kuriama ir elektroninė muzika.
Rita apskritai linkusi prie meno. Anglijoje, gelbėdamasi nuo depresijos, kartais tapydavo paveikslus. Pomėgio neapleidžia ir Lietuvoje. Tik prie eilėraščių rašymo kaip jaunystėje negrįžta.
Ateities planuose dar ir studijos. Gintaras norėtų studijuoti statybos inžineriją. Rita taip pat, paaugus dukroms, norėtų tobulėti savo profesinėje srityje.
„Iš pradžių kilo visokių minčių. Gal klaidą padarėme, kad grįžome?, – prisipažįsta Rita. – Sunkiau finansiškai. Ir žmonės čia kai kurie pikti, depresiški. Bet dabar apsipratome. Stengiamės įnešti čia tai, ką išmokome Anglijoje. Būti draugiški. Neįžeisti. Mandagiai išsiaiškinti, jeigu kas nepatinka. Negaliu smerkti savo šalies žmonių. Jie – uždaresni, nes nėra laimingi. Nelaimingesni už anglus. Bet ten aš išmokau nenešti blogos nuotaikos į aplinką ar darbo vietą. Visuomet į darbą einu su šypsena. Ir sunku suprasti šeimas, kurios gyvena atskirai, nes vyrai išvykę uždarbiauti į užsienį. Gal neturi kitos išeities? Bet taip sudėtinga būti visaverte šeima. Galiu tik įsivaizduoti, kaip tėvams sunku nematyti augančių vaikų, o vaikams savo tėvelių. Daugelis dėl ilgų išsiskyrimų ir nutraukia santuokas.
Mes susikibome rankomis ir grįžome visi kartu. Nors gal būt finansiškai naudingiau būtų, buvę bent vienam likti Anglijoje, bet mes pasirinkome gyventi tėvynėje, kartu.”
