
Naujausios
„Aš prisimenu visus ir viską...“
Sulamit Fromanaitė-Lev į Šiaulių getą pateko būdama vos kelių savaičių: į vieną geto dalį nuvarė Sulamit su mama Polina ir močiute Eta Gavronskiene, į kitą – tėvą Nataną.
„Visą gyvenimą gyvenu nuojauta, kad prisimenu tai, kas su manimi įvyko, nors suprantu, jog negaliu šito atsiminti“, – sako iš geto išgelbėta moteris. Kai jos paprašė užrašyti prisiminimus, ji ilgai negalėjo prisiliesti prie savo istorijos. „Rašiau dvi dienas apsipylusi ašaromis... Ir kaip mano mama viską ištvėrė?“ Gete ji išgyveno dvejus metus ir penkis mėnesius.
Gyvybė arba pieno lašelis
Paskambinus Sulamit Lev į Vilnių, ji labai apsidžiaugė skambučiu iš Šiaulių: „Man viskas brangu, kas iš Šiaulių, nes aš ten gimiau.“
Sulamit gimė 1941 metų birželio 7 dieną.
„Vaikų gydytojas mamai pasakė: „Jei sekmadienį (birželio 22 dieną) bus geras oras, kūdikį bus galima išnešti į lauką“. Bet tą sekmadienį prasidėjo karas ir mes jau sėdėjome rūsyje,“ – pasakoja moteris.
„Kai mus atvežė į getą ir rūšiavo – kam į dešinę, kam – į kairę, mano močiutė ir tėvas buvo pasiųsti į vieną getą, o mes su mama – į kitą. Bet mama turėjo žiedą ant rankos ir jį iš karto padavė policininkui. Jis paliko močiutę su mama. Ten kiekviena sekundė buvo mirties ar gyvenimo“.
Jos mamą, kaip ir visus darbingus žmones, kiekvieną rytą iš geto varė į darbus, o močiutė likdavo su ja, bejėgiu alkanu kūdikiu.
„Suaugusi klausiau mamos, ką ji turėjo su savimi? Kažkokių kruopų, vaistų... Namie aplinkui lovytę buvo apsupta medžiaga, ją nusiplėšė, kad turėtų vystyklų...“
Mama dirbo geležinkelyje sunkius vyriškus darbus. Vieną kartą nuvarė į darbą skerdykloje. Pamačiusi, kad ten yra karvių, ji pasiimdavo buteliuką ir kiekvieną akimirką, kai tik galėdavo prieiti, bandydavo į jį įsilašinti pieno.
„Mama specialiai vilkėjo ilgas kelnes su gumute apačioje, – pasakoja Sulamit Lev. – Kai prieidavo prie karvutės, įsilašindavo po lašelį pieno, nes laukė mažas vaikas, kurio nėra kuo maitinti... Ji pririšdavo buteliuką prie kojos. Bet jį dar reikėjo įnešti! Jeigu ras, iš karto – arba pakars, arba sušaudys.
Pasakojo, kad buvo vienas ypač žiaurus aukštas sargybinis. Jeigu jis stovėdavo prie vartų, dauguma ką turėdavo, tą išmesdavo. O mama rizikuodavo – ir kaip tik papuolė, rado buteliuką.“
Suimta moteris buvo nuvesta į ten įsikūrusią nuovadą. Žydas Izaokas Šeras, tuo metu buvęs nuovadoje ir pamatęs suimtą motiną, kažkur surado mažą butelį degtinės, tabako ir kažko dar, tiksliai jau nepamena, ir ją išpirko. „Mama sakydavo, kad tik tiek buvo verta jos gyvybė“, – prisimena dukra.
„Vaikų akcija“
Sulamit mama Polina prieš karą studijavo Vytauto Didžiojo universitete vokiečių kalbą, prieš tai baigė lietuvių gimnaziją. Buvo išsilavinusi ir, dukros žodžiais, stengėsi neprarasti žmogiškos išvaizdos.
Prie geležinkelio, kur dirbo Sulamit mama, dirbo ir vokiečių inžinieriai. Jie gaudavo maisto siuntinių iš Vokietijos, kartais maistu šelpdavo ir mažą dukrytę auginančią mamą, su kuria bendraudavo vokiškai.
Šiaulių gete žydai vis išgirsdavo, kad kitur jau vyksta „vaikų akcijos“ – vaikų žudymo akcijos. Buvo 1943 metų lapkričio 5 dienos išvakarės.
„Gete šalia mūsų gyveno vokietė. Jos vyras buvo žydas, todėl kai varė į getą, ji galėjo neiti, bet ji pasakė: man vyras buvo geras prieš karą, aš su juo eisiu iki galo, – pasakoja Sulamit Lev. – Vakare mama atkreipė dėmesį, kad laiptukais pas ją kažkas atėjo, gal iš vokiečių. Kai išėjo, mama spėjo koją pastatyti į tarpdurį, kad neuždarytų, ir klausė: jūs – motina ir aš – motina, ką jis jums pasakė? Moteris buvo balta kaip sniegas: „Jeigu galite, kur nors vaiką paslėpkite ar išneškite...“
Namukas, kuriame gyveno mažoji Sulamit su mama ir močiute, buvo su palėpe. Mama atsitempė stalą, užsikėlė kėdę. Močiutė užlipo į palėpę, o mažąją Sulamit užmigdė migdomaisiais vaistais ir perdavė močiutei. Mažylė dažnai gaudavo migdomųjų, kad neverktų.
„Dar mama nubėgo pas vieną šeimą, kur augo mergaitė Aviva, truputį vyresnė, šviesių garbanotų plaukų, mėlynų akių. Atėjo jos močiutė su Aviva. Mergaitę taip pat užmigdė ir abi pasislėpė palėpėje“.
Iš ryto visus išvarė į darbus, o kai vakare jie grįžo į getą, ten netilo klyksmai ir raudos: vaikų nėra!
„Mama ėjo lyg sapne. Vienas senukas, tarsi išprotėjęs nuo to siaubo, mamai sako: ponia Fromaniene, aš mačiau, kaip jūsų vaiką ir motiną paėmė!.. Mama kišenėje turėjo mano vaikišką kepuraitę. Ji suprato, kad tik tiek liko iš jos vaiko, – pasakoja motinos išgyventą siaubą. – Eidama susidūrė su policininku, kuris grojo lūpine armonikėle. Mama sako: „Niekše, kaip tu gali groti, kai aplinkui kraujas? Tavo rankos suteptos krauju!“ Ji norėjo, kad jis ją užmuštų, nebeturėjo jėgų gyventi. Bet jis net netrenkė, tik pasakė: „Tu dar jauna, važiuosi į Vokietiją dirbti.“
Kai mama pasiekė gete buvusį namuką, pastogėje pasislėpusi močiutė išgirdo žingsnius, atidarė pastogės liuką ir pakvietė: „Polia, Polia...“
Mama neatsiliepė, buvo suakmenėjusi, rodos, nieko negirdėjo. Ilgai užtruko ją prisišaukti. Močiutė bandė ją net gnaibyti, kad atsigautų, bet ji skausmo nebejautė.
Vėliau močiutė papasakojo, kas įvyko.
Kai atėję sargybiniai pradėjo daužyti pastogės liuką su ginklais, šaukdami: „Išeikit!“, Avivos močiutei neišlaikė nervai. Ji pasakė: „Aš turiu deimantų, mes atsipirksim“. Bet mano močiutė parodė – ne! Bet ji nusileido su Aviva, ir jas paėmė...“ – ašaros užspaudžia Sulamit Lev balsą.
Po „vaikų akcijos“ gete liko keli vaikai, „ant vienos rankos“, bet jų ten neturėjo būti.
Išgyventi padėjo gelbėtojai
„Mama nuo pirmos dienos ieškojo, kaip ištrūkti iš geto. Reikėjo surasti žmones, kurie norėtų ir galėtų priimti, nes jeigu pas juos ras, juos sušaudys. Galima lengvai pasakoti, bet įsivaizduojate, ką reiškia atsidurti tų žmonių vietoje, kurie priglaudė? Jie taip pat rizikavo“, – pasakoja Sulamit Lev.
„Pirmas mums pagalbos ranką ištiesė Šiaulių gimnazijos mokytojas Antanas Margaitis. Buvo sutarta: tam tikrą dieną, sutartoje vietoje, pagal tą maršrutą, kuriuo varydavo į darbus, jis lauks kieme su vežimu.
Man buvo dveji metukai ir penki mėnesiai. Aš buvau labai plona, bet vis tiek vaikas. Mama mane vėl užmigdė, pririšo prie savęs – galvą padėjo ant krūtinės. Buvo vėlyvas ruduo. Mama užsidėjo kažką panašaus į didelį paltą, o ant viršaus kaimišką didelę skarą. Šalia ėjo močiutė. Ji visa drebėjo“.
Kadangi į darbus varė anksti, buvo tamsu. Mama kairę ranką spaudė prie pilvo, kad neišslystų dukrelė, o kita ranka tvirtai laikė drebančią močiutę. Reikėjo iššokti iš kolonos toje vietoje, kur buvo bromas ir jų laukė mokytojas su vežimu. Buvo aišku, kad bus nušautos, bet prarasti nebuvo ko, todėl mama rizikavo..
Prasidėjo jų klajonės iš vieno kaimo į kitą. Ilgai negalėjo niekur užsibūti, jas gelbėję žmonės bijojo net kaimynų, kad neįskųstų, „nes visko buvo“. Sulamit Lev pasakoja, kad iš Šiaulių geto jos tėvui ir keliems vyrams pavyko pabėgti į mišką. Kažkas mamai ir močiutei padarė netikrus pasus, o Sulamit gavo vaikiškus metrikus.
„Metrikai buvo Marytės Kazlauskaitės vardu, juos išdavė kažkurioje bažnyčioje Šiaulių krašte, atrodo, kad mirusios mergaitės. Mano mama tapo Žukauskiene, o močiutė – Stankiene.“
Karo pabaigos jos sulaukė Vaiguvoje. Vienuolė Marija Rusteikaitė dvare buvo įkūrusi Dievo apvaizdos seserų vienuolyną ir prieglaudą našlaičiams. Mamą paskyrė į kanceliariją tvarkyti dokumentacijos, o močiutę perrengė vienuole ir apgyvendino ją tarp vienuolių. Mažąją Sulamit atidavė į našlaičių prieglaudą. Ji prisimena, kad buvo apie 30 vaikų. Vienuolės išmokė mergaitę ir žegnotis, ir melstis. Vienuolė Marija Rusteikaitė išgelbėjo mažiausiai 15 žydų vaikų, keletą perdavė kitiems gelbėtojams.
„Mano mama jokiu būdu negalėjo prieiti prie manęs, pabendrauti, kad niekam nekiltų įtarimų. Aš niekada neištardavau: „Mama“. Tokioje situacijoje ir vaikas pasidaro nebe vaikas... Mama vėliau pasakojo, kad aš vieną kartą, kai buvau netoli jos, paklausiau: „Ponia, dabar nieko nėra, ar aš galiu pasakyti: „Mama“?“ – ir šiandien jos širdį spaudžia šie prisiminimai.
Po karo iškankinta šeima įsikūrė Kaune, vėliau Vilniuje. Bet 1949 metais Sulamit tėvą suėmė NKVD ir ištrėmė į Karagandos šachtas 25-eriems metams. Mergaitei buvo aštuoneri, šeimos gyvenimas vėl subyrėjo...
***
Iš geto išgelbėta Sulamit Lev sako visada jaučianti dėkingumą savo gelbėtojams.
Jos gelbėtojai Marija Rusteikaitė ir Antanas Margaitis su žmona Eleonora apdovanoti Pasaulio Tautų Teisuolio medaliais, Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais.
„Daugelis žmonių padėjo mums išsigelbėti, tarp jų buvo ir kaimo žmonės, ir mokytojas, ir labai išsilavinusi vienuolė, ir vokiečių inžinieriai, kurie duodavo mamai maisto, ir klebonas, kuris išdavė mirusios mergaitės metrikus. Aš prisimenu Avivą, savo pusseseres, kurias nužudė, aš prisimenu mamos seserį, kurią sušaudė IX forte, tetas, kurias nužudė Paneriuose... Aš prisimenu visus ir viską...“
Sulamit su mama.
Lietuvos žydų bendruomenės nuotr.
Sulamit Lev svarsto, kaip jos mama galėjo pakelti geto kančias, ryžtis pabėgimui? „Kai jos paklausiau, ji atsakė: jeigu būčiau tavęs neturėjusi, turbūt to nebūčiau padariusi. Man reikėjo gelbėti vaiką.“
Asmeninės nuotr.
Mažoji Sulamit po karo su močiute Eta Gavronskiene ir mama Polina Fromaniene.