Naujausios
Apsnigtas Kalėdų ilgesys
Kūtė su šuniukais ir ėriukais. Marija ir Juozapas stovi šalia šiene gulinčio kūdikėlio. Viršuje sklando angelas ir balandis. Gimimo stebuklas! Raudonai apsirengę Kalėdų seniai, braidantys pusnis po sodą. Vienas saugo pakelę. Kitas jau beldžiasi į duris. Atrodo, jog sodyboje dar tebekrykštauja vaikystė. Tik viena Aksavera, prieš kiekvienas Kalėdas šitaip išpuošdama savo sodybą, žino kam ir kodėl tai daro.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Prisiminimui...
Į Vaišviliškės kaimą Kelmės rajone kelias — klaidus ir kalnuotas. Regis, nė nebesutiksi žmogaus. Nepamatysi šviečiant žiburio. Tik už vingių šoktelėjęs į kalnelį vieškelis atveda į Valčiukų sodybą. Ant kalnelio pasilypėjusi troba. Kieme papuoštas Betliejus. Po didžiulį sodą stoviniuojantys Kalėdų seniai. Ant namo sienų nupiešti miško žvėreliai. Visa dvelkia begaliniu Kalėdų ilgesiu.
Aksavera Valčiukienė su vyru Vincentu kieme taiso užšalusį vandentiekį. Moteris pučia sustirusius pirštus ir skuba į trobą.
Kražių seniūnas Vaclovas Andrulis sako, jog Aksavera ir Vincentas iš visų seniūnijos gyventojų labiausiai laukia Kalėdų. Išsipusto savo sodybą — smagu važiuoti pro šalį. Tvarkingi žmonės ir kasdienybėje nesikrato atsakomybės, nešykšti pagalbos saviems ir svetimiems.
Aksavera atsisėda į kamputį: „Kam tų žodžių? Dirbu dėl savęs. Ne dėl garbės. Kaimynai ir taip mane durnina. Sako, jog prisistatau baidyklių...“
Nuo kada Valčiukai šitaip išsipuošę sodybą laukia Kalėdų? Aksavera tyli. Tik Vincentas prasitaria: „Nuo tada, kai sudegė mūsų namai. Pastatėm naują trobą. Ir puošiamės kasmet. Prisiminimui.“
Ugnies istorija
„Man svarbiausia — vaikai,“ — tarsi pratęsdama vyro mintį kalba Aksavera. — Džiaugiuos, kad užaugo geri žmonės. O kuriu iš savo galvos. Laiko turėdama siuvu, piešiu...“
Kalbant apie vaikus Aksaveros akyse atsiranda ypatinga šviesa. Tačiau po akimirkos lyg prigesusi švieselė akyse įsitaiso liūdesys. Tik žinodamas Aksaveros istoriją gali įspėti, iš kur jis.
Prieš tris dešimtmečius Aksavera prarado du savo mažylius.
Buvo pavasaris. Keturis vaikus auginančiai moteriai po širdimi spurdėjo penktasis. Ji rengėsi į ligoninę. Vyras buvo darbe. Vyresnieji berniukai lakstė po lauką.
Aksaverai reikėjo nueiti pas tėvus paprašyti, kad prižiūrėtų vaikus, kol bus ligoninėje. Suguldė savo trejų metukų dukrelę, pusantrų metukų sūnelį ir aštuonių mėnesių giminaičių berniuką. Užmigdė vaikus ir išskubėjo. Užtruko gal valandą. Atsiradusi prie savo namų slenksčio pajuto dūmus. Tamsa. Dūmų tumulai. Moteris įpuolė į virtuvę. Sugriebė mažiausiąjį giminaitės berniuką. Išnešė lauk ir grįžo gelbėti savo vaikų. Tačiau įkrito lubos. Negalėjo prieiti. Lėkė į lauką. Daužė kumščiu langą. Bet krito be sąmonės. Atsitokėjo tik ligoninėje.
Tada brolis pasakė kraupią tiesą. Žuvo jos sūnelis ir vienintelė dukrytė...
Namo Aksavera grįžo su naujagimiu ant rankų. Apsivilkusi kažkieno paaukotu paltu. Seno namo nuodėguliai buvo nuvalyti. Vietoj namų plytėjo tuščia plynė. Ir širdyje driekėsi skaudi dykuma.
Tada Valčiukų šeima patyrė išskirtinį kaimynų ir bendradarbių gerumą. Plati Aksaveros ir Vincento giminė, bendradarbiai, kaimynai suaukojo pinigų. Padėjo pastatyti naują trobą toje pačioje vietoje.
Freska su vaikais
Po tragedijos praėjo penkeri metai. Artėjant kovo mėnesiui, Aksavera, užmiršusi valgį, nuo ryto iki vakaro nepaleisdavo iš rankų teptuko. Ant naujojo namo sienos piešė freskas. Vienoje jų pavaizdavo geltonkasę mergytę su gėlių vainiku ant galvos ir šiaudine skrybėle pasipuošusį berniuką. Jie šypsosi ir tarsi eina į šiuos namus.
Valčiukų vaikai juose atpažino savo broliuką ir sesutę. Taip mama išreiškė savo ilgesį ir meilę žuvusiems mažyliams.
Po tragedijos Aksavera pagimdė dar du berniukus. Vienas jų tapo kunigu. Visi jau užaugę, išskridę iš tėvų namų. Tik Augutei ir Vinceliui nebuvo lemta užaugti. Jie tėvų atmintyje taip ir liko maži.
Gal norėdama užsimiršti, o gal išlieti ilgesį neužaugusiems savo vaikams Aksavera rėdo Kalėdų senius, siuva lėles ir šventuosius, savo darbais puošia namus, kiemą ir bažnyčias. „Man tai patinka,“— žemaitiškai skalsindama žodį sako moteris, kuriai į Kalėdų stebuklą sutelpa gimimas, gyvenimas, mirtis ir kiekvieną šių įvykių lydintis skausmas.
KŪRYBA: Aksavera Valčiukienė siuva lėles, piešia paveikslus, tapo freskas. Taip praskaidrina kaimo darbų slegiamą savo kasdienybę, nuveja ilgesį ir lūdesį.
BETLIEJUS: Aksaveros sukurtas Betliejus simbolizuoja gimimą, gyvenimą ir mirtį.
LAUKIMAS: Kalėdų laukimas Valčiukų sodyboje prasideda nuo gruodžio vidurio.
KELIONĖ: Kalėdų senio kelionė — tai mūsų ėjimas stebuklo link.
PASISVEIKINIMAS: Beldžiasi Kalėdos...
Autorės nuotr.