Apkabinusi savąją lemtį

Kad siela nevirstų žvėrimi

– Ką daro aktorius, kai negali išeiti į sceną? Rašo eiles?

– Ėjimas į sceną su niekuo nesulyginimas. Aš labai noriu dirbti. Dabar daug kas to trokšta – visa Lietuva normalaus darbo ištroškusi.

Ką darysi, kad atėjo toks sunkmetis, prie to reikia priprasti. Aš savo sielą stengiuosi eilėmis nuraminti, kad ji nepavargtų ir nepavirstų žvėrimi. Baisu, kiek žmonių dabar reikia psichologinės pagalbos. Jeigu man kas iš kolegų skambina, stengiuosi kažką gero pasakyti. Teatro žmonės ypatingi – jautrūs.

O kokie laimingi aktoriai buvome prieš tą antrąją koronos bangą, repetuodami Oskaro Koršunovo statomą spektaklį „Remyga“, dirbdami su režisieriaus jaunuoju asistentu Jokūbu Braziu.

Visas teatras dirbom išsijuosę, o prieš premjerą, kuri turėjo įvykti rugsėjo 23 dieną, – net iki dvyliktos nakties. Surepetavom su Oskaru Koršunovu net nusilenkimą. Oskaras sakė: „Žiūrovą reikia gerbti.“ O rytą išgirdom, jog dėl koronos premjera atidedama. Kokie buvome nusiminę.

„Remygos“ premjera įvyko Anykščiuose, teatrų nacionalinės dramaturgijos festivalyje galėjome suvaidinti žiūrovui. Atvažiavo ir Jokūbas Brazys – koks buvo laimingas. „Remyga“ buvo pripažintas ryškiausiu festivalio spektakliu.

Po to spektaklio mes ir Šiaulius kitaip pradėjome jausti – kiek daug sielai duoda spektaklio medžiaga ( R. Kmitos pjesės „Remyga“ veiksmas vyksta Šiauliuose pirmaisiais nepriklausomybės atgavimo metais – realijos persipina su fantazija). Pavyzdžiui, žinojau, kad per Šiaulius teka upė Kulpė, bet nė dėmesio nekreipdavau į tą užterštą vargšelę, o dabar su ja net pasikalbu, kai pamatau važiuodama link Joniškio.

Džiaugiuosi, kad tą spektaklį pastatė. Šiauliams, manau, jis labai svarbus.

– Kaip kilo idėja išleisti eilėraščių knygą?

– Aš savo eilėraščių knygą noriu išleisti kaip padėką Joniškio kraštui ir žmonėms. Kadangi pati esu iš Joniškio. Nuo penkerių metų ten augau, kai grįžome su mama ir močiute iš Komijos.

Šiemet man suėjo 65-eri, mano saulelė jau vakarop. Mano gimtadienį labai gražiai minėjo Joniškio rajono savivaldybės Jono Avyžiaus viešoji biblioteka, pakvietė eilių skaityti per miesto šventę, surengė man skirtą parodą. O aš savo knyga noriu padėkoti Joniškio žmonėms.

Noriu padėkoti tai moteriai, kuri mane fotografavo šventosios Komunijos dieną. Toje nuotraukoje – tokia balta graži mergytė. Noriu prisiminti savo vaikystės gatvę, kuria eini eini pro daugybę paprastų namukų ir pamatai gražų keistą namą, kuris atrodo iš visai kito pasaulio, ir imi svajoti.

Noriu padėkoti savo vaikystei, jaunystei, tam gražiam žmogaus gyvenimo laikotarpiui. Turėjau tokią madą per kiekvieną gimtadienį eiti į fotoatelje fotografuotis, nors kainuodavo nemažai – net 2 rublius. Bus knygoje ir nuotraukų.

Noriu padėkoti šokių mokytojai, kuri labai mylėjo mūsų su Antanu porą. Antanas dabar mano vyras. Sakydavo, jeigu visi taip šoktumėt kaip Silva su Antanu, tai mes nežinia, kur nuvažiuotumėm. O kai reikėjo važiuoti į Dainų šventę, tai ir neišvažiavom – neišsirinko mūsų (kvatojasi).

Iki šiol bendraujame su lietuvių kalbos mokytoja Elena Vaitiekaitiene, kuriai jau 90 metų. Jos toks šviesus protas. Jos indėlis nepaprastas – ji mokė pažinti literatūrą ir menines vertybes. Mano mylima mokytoja mokėsi universitete kartu su Justinu Marcinkevičiumi, Algimantu Baltakiu.

Labai daug gerų mokytojų turėjau. Mokytojas Čiupkovas, muzikos mokyklos direktorius, man vis sakė: „Šypsokis šypsokis – tau labai tinka“.

Noriu spėti padėkoti tiems, kurie dar neišėjo, ir jau išėjusiems. Aš netikiu, kad, kai žmogus išeina anapilin, nieko nebelieka. Jeigu juos prisimenu, apie juos kalbu – jie yra čia.

Tą knygą taip ir pavadinsiu „Senoji atminų gatvė. Padėka Joniškio žmonėms.“

Lemtingoji Balta Rožė

– Jūsų eilėraščiuose daug baltos spalvos metaforų ir pati puošiatės baltai. Ką balta spalva Jums reiškia?

– Nežinau. Negaliu paaiškinti. Bandau pereiti prie juodos, kuri tokia elegantiška. Atėjo branda, reikia būti solidžiai, o ir mano figūra – nebe smuiko, o violončelės – su balta spalvą reikia pagarbiai elgtis. Nusipirkau gražų juodą paltą, juodą kepuraitę su tinkleliu, kaip Anos Kareninos. Išeinu į teatrą, o pareinu namo ir kuo greičiau turiu iš juodos spalvos išsinerti. Su juodu atrodau kaip koks juodas vabalas (juokiasi). Turiu dar baltus kailinukus, atgaivinsiu, išbalinsiu.

Man labai balta spalva patinka. Gal dėl to, kad suvaidinau Baltą rožę? Nuo to laiko, kai Nijolė Mirončikaitė davė man tą vaidmenį prieš 27 metus, tai ir „vargstu“ su balta spalva.

Toje pasakoje pagal Belos Junger pjesę yra tokie žodžiai, kuriuos berniukas sako priėjęs raganos namus: „Čia nėra gėlių – Rožė čia negyvena.“

Tai aš, gyvendama daugiabučio penktame aukšte, prie savo durų pastačiau baltą kėdę, ant kurios visada vazoje yra gyvos gėlės. Štai kaip teatras mus veikia, kokią įtaką daro. Be jo negalime gyventi – negalime gyventi be prasmės ir be dvasingumo.

– Esate aktorė, režisierė, poetė. Kuri kūrybos sritis širdžiai mieliausia?

– Nesakykite poetė – tik literatė.

– Bet sieloje – poetė?

– Sieloje taip. Ir daug poetų mane mylėjo. Brandaus amžiaus sulaukusi galiu prisipažinti, kad vyrai daug eilėraščių man yra paskyrę. Šviesaus atminimo Juozas Sabaliauskas mane yra sulyginęs su Rože, kurios „grožis viską gožia“.

Bet man pačiai kūryboje svarbiausia yra vaidmuo. Tik vaidmuo.

Aš dabar tokia laiminga, kad Oskaras Koršunovas man davė Jaučio – Šiaulių vieno iš simbolių – vaidmenį. Oskaras myli aktorių. Jis leido mums įterpti ir savo interpretaciją. Amžinatilsį poeto Juozo Ruzgio eilėraštyje ir mokytojos, poetės Bronės Budrevičienės eilėse, kurias skaitau, įėjusi į sceną, talpinu ir visų tuometinių Šiaulių poetų ir poečių simbolį.

Tas vaidmuo man didelė dovana. Jo prieš istorija tokia. Tame spektaklyje vaidmenų tokioms senoms boboms, atsiprašau, kad taip sakau, nėra. Tik masinėse scenose. Ateinam abi su Irena Liutikaite ir sakom: „Mums vaidmenų nėra, tai pasėdėsim.“ O režisieriaus asistentas Jokūbas sako: „Skaitykit Jaučio vaidmenį.“ Šalia sėdėjo Dalius Jančiauskas, maniau, kad į jį kreipiasi. „Ne, – sako, – jūs skaitykite.“

Skaičiau drąsiai, ir jiems labai patiko. Aš labai norėjau dirbti ir ta energija, kuri sklido iš manęs, tiko Oskarui. Labai esu dėkinga

Kas keleri metai likimas man duoda didelių dovanų. Prieš tai dovana laikiau Gražuolę širdžių damą „Gražuolėse“.

„Esu Saulės gabaliukas“

– Jums koks yra aktoriaus kelias: gėlėmis klotas ar duobėtas?

– Duobėtas. Gėlių glėbius aš gaudavau tik per jubiliejus. Tada pilna scena gėlių, nežinai, nė kur jas dėti. Važiavau į Joniškį ir dėjau ant brangių man žmonių kapų.

Aš labai laiminga, kad gyvenu šiame pasaulyje, nes manęs galėjo ir nebūti. Vaikystėje baisiai sirgau, gyvenom tada dar Komi ATSR, kur aš ir gimiau. Mane išgelbėjo viena senulytė. Vartė vartė mane kūdikėlį prieš saulę, o po to mano mamytei pasakė: „Jeigu išgyvens iki rytojaus, tai gyvens.“

Todėl aš taip myliu saulę ir esu pozityvus žmogus. Gavau, matyt, palaiminimą iš tos senutės rankų. Esu toks skraidantis drugelis, Saulės gabaliukas, spindulėlis – nesigiriu, tokia esu. Gali sakyti, jog Silva „pripaistė“ kažkokių palyginimų, bet taip yra. Aš niekam teatre nesakau blogo – stengiuosi visada pasakyti, ką šviesaus ir gero.

– Be šypsenos Jūsų nepamatysi. Kas Jus pažįsta sako: „Silvija Povilaitytė – kvatoklė“. Esate optimistė?

– Taip. Suprantu, kad žmonės yra kitokie ir neturiu teisės jų teisti. Savo laiptinės pirmame aukšte pastačiau etažerytę su knygomis, kad būtų gražiau, jaukiau. Vieniems kaimynams ji nepatinka. Kodėl visiems turėtų patikti? Bet neišmeta tos mano etažerytės.

Visoje laiptinėje gėles prižiūriu. Gal kam ir nereikia tų gėlių? Bet man gražu, kai einu per penkis aukštus į savo dviejų kambarių butelį. Jį jau irgi kone muziejumi paverčiau. Šuns negaliu įsigyti, nes jis visas mano nuotraukas sukramtys. Ir vyras neleidžia. Visą gyvenimą svajojau apie baltą šuniuką arba baltą katę, bet ta mano svajonė matyt neišsipildys.

– Daug ar mažai yra 65 metai?

– Nepasakyčiau, kad daug, nes dar jų nejaučiu savo kūne. Tik formos – violončelės, pereinančios į kontrabosą, bet jos labai gerai atrodo scenoje įvilktos į raudoną suknią.

– Ar šventėte jubiliejų?

– Savo jubiliejaus šį kartą nešvenčiau, nes mes labai smarkiai tuo metu dirbome. Buvo Oskaras Koršunovas į repeticiją atvažiavęs. Kadangi buvo mano gimtadienis, tai teatre mane tik smarkiai pribučiavo, prisveikino. Aš namuose pasidariau labai jaukią šeimyninę šventę su Antanu ir savo mergyte. Ji man irgi likimo dovana.

– Šiauliuose gyvendama ir dirbdama nesijaučiate esanti provincijos teatro aktore?

– Ne. Provinciją mums primeta kiti. O kiek puikių išskirtinių spektaklių Šiaulių dramos teatras yra pastatęs! „Šveiką“ mes pastatėm tokį, kokio nėra buvę nė viename Lietuvos teatre. Reginos Steponavičiūtės pastatyta „Veronika“ pagal Antano Vienuolio „Paskenduolę“ – dar vienas toks pavyzdys. „Remygą“ dabar turim – jo gal nedrįs apšaukti provincijos spektakliu?

Vilnius yra kažkokia terpė, kuri labai nori iš aukšto žvelgti į kitus miestus. Ir ne vien teatrą tai liečia – apima visas visuomenines institucijas. Vilnius truputį pasipūtėlių miestu tampa, te atleidžia man vilniečiai.

Pamenu, man reikėjo gauti leidimą, kad galėčiau stoti į aukštąją mokyklą. Aš buvau baigusi Kultūros mokyklą ir turėjau trejus metus pirmiausia atidirbti. Atvažiavau į Vilnių, nuėjau į Kultūros ministeriją ir jaunas žmogus, mane išklausęs, parašė tą leidimą. Kokia dabar mergytė, nuėjusi į ministeriją iš karto gautų tokį popierių?

Inteligencijos, erudicijos stinga, bet pilna šoumenų. Kai „Be tabu“ laidoje pasirodžiau, tai reakcija buvo tokia, lyg kažkokias meno aukštumas būčiau pasiekusi. Pribėga gatvėje ir šaukia: „O jūs iš tabu!“

Nuvažiavau į Vilnių į doktorantūrą stoti, tai būtumėt matę tų egzaminuojančiųjų akis, kai kalbėjau apie pasakų įtaką vaikų ugdyme. Galėjo mane tomis akimis nutrenkti. Nelemta man buvo tą mokslinį darbą padaryti. Džiaugiuosi, kad mano svarbiausia mokslinis darbas – tai mano mergytė, kurią paėmėme auginti devynerių metų, o dabar ji jau dešimtokė.

Yra lemtis, kurią laikau apkabinusi. Galėjau kone tris kartus Amerikoje pasilikti, bet kas tuomet Šiauliuose vaidins Jautį?

Aš labai dėkinga likimui, kuris gražiai suklosto mano gyvenimą. Vienintelė šventė, kurios dabar laukiu, – kad suvaidintume Šiauliuose „Remygą“, kad įvyktų premjera. Nuėjau į teatrą, nyku, tuščia. Nusilenkiau salėje tai tuščiai erdvei. Kad tik Dievulis taip padarytų, kad galėtume greičiau išeiti į sceną. Teatras yra gyvas menas.

Sil­vi­ja PO­VI­LAI­TY­TĖ

Mo­to

Dviems Va­le­ri­joms – 
ma­mai ir mo­čiu­tei

Ei­nu gy­ve­ni­mo ke­liu
Bal­ta spal­va pa­si­da­bi­nus.
Ir mė­gau­juos bū­ties sko­niu
Sa­vą­ją lem­tį ap­ka­bi­nus.

Kai bal­tas įkvė­pi­mo žie­das
Gė­riu, gro­žiu, pa­lai­ma virs­ta –
Bal­ta sva­ja pa­si­puo­šia šir­dis
Ir lai­mi­na gy­vy­bės virs­mą.

Bū­tie, Gy­ve­ni­me, Li­ki­me, Mel­po­me­ne,
Priim­ki ši­tą ma­no bal­tą au­ką
Su kas­die­ny­bės at­na­šom, vil­tim, go­do­nėm
Ir bal­tą ro­žę, kaip ste­buk­lą šven­tą.

Ak­ros­ti­chas mo­ky­to­jai

Ei­ni žvirgž­dė­tuo­ju gy­ve­ni­mo ke­liu,
Lau­kais pa­skli­du­sių bū­ties gė­lių,
Eže­rų, upokš­nių per­lais ir sa­fy­rais nu­sags­ty­tu…
Ne­ši tuo tė­viš­kės ta­ku pun­de­lį kny­gų
An­ta­nui, Vik­to­rui, Re­gi­nai, Vy­tui…

Var­som švie­sos su­spin­di at­skleis­ta kny­ga.
Aki­mirks­niu nu­sčiū­va kla­sės er­ze­lis ir triukš­mas.
Ir ai­di mo­ky­to­jos ta­ria­mas tas am­ži­na­sis ŽO­DIS,
Tie­sa pa­virs­da­mas, gė­riu ir to­bu­ly­be…
Ir taip kiek­vie­ną pa­mo­ką juo­doj len­toj pra­by­la
Ei­lė­raš­čiai, ele­gi­jos, me­ta­mor­fo­zės, odės ir me­ta­fo­ros…
Kaip prie­sai­ką mes at­me­nam tą pra­šy­mą:
„At­ras­kit gel­mę žmo­giš­ko­jo dva­sin­gu­mo, eg­zis­ten­ci­jos pra­smės
Ir me­ni­nės ver­ty­bės ne­pap­ras­tą­jį gro­žį!..
Te­bū­na Ge­tės „Faus­tas“ jums ta neį­kai­no­ja­ma at­ra­ma...
Ir man bus gė­da, jei ku­ris ne­pers­kai­ty­sit jo...“
Ei­goj pra­bė­gu­sių­jų me­tų mes su­vo­kiam vie­na:
Nė­ra už tuos žo­džius svar­bes­nio pa­li­ki­mo
Ėduo­nio lai­ko do­va­no­ta­me gy­ve­ni­mo ke­ly...

Bal­ti pa­lin­kė­ji­mai
Se­se­rims Ve­rai ir Je­le­nai

Gy­ve­ni­mo me­tus skai­čiuo­ja be­mie­gė lai­ko ma­ši­na...
Trum­pai aki­mir­kai su­sto­kit, at­gal pa­žvel­kit:
„O dan­gau!
Sva­jo­nės, lai­mė ir troš­ki­mai pra­žys­ta vien bal­ta spal­va!..“
Sus­to­kit ties pu­siau­ke­liu, pa­lies­kit bal­tą lai­ko ra­tą
Ir vėl Li­ki­mui ir Gy­ve­ni­mui su­šu­kit:
„Mes su ta­vim!.. Mes su ta­vim!..”
Ir skris­kit pa­skui bal­tą Rea­ly­bės paukš­tę, dė­ko­da­mos
Vai­kys­tei,
Bū­čiai,
Kas­die­ny­bei,
Mei­lei!

2020 me­tai