Naujausios
Šiaulių požemiai... Kam iš mūsų nesuvirpėjo avantiūristinė gyslelė išgirdus apie juos? Kas negirdėjo apie išmūrytą ilgiausią urvą, einantį nuo Salduvės iki pat katedros, kas senajame Didždvario parke nežiūrėjo į apgriuvusią skliautuotą požemių angą?.. Taigi: ar yra po mūsų Šiauliais požemių urvų?
Beveik visų pasakotojų žvilgsniai krypsta Didždvario parko link. Išties išsamiau pasidomėjus Didždvario požemynu, norisi tikėti, kad čia prasidėjo trys paslaptingi mūro urvai.
Šalia betono laiptukų
Miesto legendos sako, jog šioje vietoje kaip tik ir prasidėjo požeminis urvas, kurio viena šaka vedė Talšos linkui (Nejau pro Sakalnyčią? – aut. klausimas) į kapines, o kita baigdavosi šv. Petro ir Povilo bažnyčios požemiuose. Miesto legendos, pasirodo, sakė tiesą.
„Ten, iš senojo rūsio, esančio ant kalnelio po taku, Dvaro gatvės pusėn, miesto linkui eina požeminis urvas, kuriuo anksčiau buvo galima puikiausiai landžioti”,– pasakoja solidūs, pagyvenę dėdės. O landžioję jie jaunystėje.
“Urvas po Dvaro gatve šakodavosi. Viena jo atšaka, kiek siauresnė, ėjo bažnyčios linkui, o kitas urvas buvo gana platus, kaip koks garažas, aukštis apie 2,5 m, plotis – apie 3. Skliautas buvo sumūrytas iš raudonų plytų, šonuose – nišos. Grindys gana lygios, leisdavosi gilyn St. Lukausko ir Dvaro gatvių kampo pusėn. Urvu galėdavai gana toli nueiti – kol užtekdavo drąsos. Kai kuriose nišose matėsi užmūrijimų pėdsakų. Nuo dabartinio Ūkio banko pastato pusės – užversta. Galo neprieidavome – gilumoje praėjimas buvo užverstas visokiais griozdais, draikėsi voratinkliai”,– pasakojo Česlovas Vaidila, dirbęs Šiaulių eksperimentinėje įrengimų gamykloje.
Apie 1957 m. tas įėjimas į urvą buvo užmūrytas. Mat čia buvo įpratę rinktis visokie miesto pašlemėkai, kurie girtaudavo, užkabinėdavo praeivius...
Leningrado ekspedicija. Išliko atsiminimų, kad šis požemis apie 1957 m. išties buvo rimtai tyrinėtas. Tuometinis Žvejų skersgatvio vaikas Povilas Adomaitis mena, jog po filmo išėjęs iš medinio paviljono, kur buvo įsikūręs vasaros kino teatras „Pionierius“, matė jaunų tyrinėtojų studentų grupę. Jai vadovavo pagyvenęs vyriškis su barzdele. Įėjimas į požemius buvo saugomas milicininkų. „Tai – svečiai iš Leningrado“ („gosti iz Leningrada“)”, – rusiškai paaiškino milicininkai.
„Svečiai iš Leningrado“ dirbo visą dieną, turėjo dujokaukes, akvalangus. Vaikigaliai praleido šalia įėjimo ištisą pusdienį, kol tyrinėtojai išlipo paviršiun. Girdėjo pasakojant, kad urvas pakankamai gerai išlikęs. Buvo nusigauta labai toli, pagal kompasą ir brėžinius – iki pat ežero, tačiau ten jis apsemtas vandens, gal bomba pataikė … Sunku dabar pasakyti, kuria atšaka buvo eita, kur guli tyrinėjimų ataskaitos.
Mūro pusarkė. Giedrius Matiukas, senas šiaulietis, mena, jog vaikystėje, irgi apie 1957 m., jam teko matyti atkastą vieną to požemio atšaką. Toje vietoje, kur Dvaro gatvėn nusileidžia betono laiptai, apačioje buvo atidengta mūro pusarkė, keistokas skliautas, mūrytas iš geltonų (!?) plytų, gana platus, apie tris metrus. Po žeme glūdėjo negiliau kaip pusmetrį. Požemis ėjo šlaitu aukštyn, apleisto rūsio link. Toje pusėje irgi žiojėjo skylė, išmušta akmenų mūre. Kiton pusėn, po gatve, tunelis vedė į privataus namuko daržą.
Trijų liudytojų parodymai skiriasi detalėmis, bet vieta ir kryptis sutampa.
Skersai parką
Šiaulietis, dailės veteranas, Gerardas Bagdonavičius prisimindavo, kad jo vaikystėje, prieš Pirmąjį pasaulinį karą, lyg iš to paties rūsio po parku ėjo dar vienas urvas, lygiagretus ar sudarąs nedidelį kampą su Dvaro gatve. Jis jungėsi su grafo Zubovo rūmais. Urvo atšakoje buvo laikomos daržovės. Apie tai pasakodavę dvaro tarnai ir landūs miesto vaikigaliai, vienaip ir kitaip prasiskverbdavę už parką juosusios tvoros, kuri vietomis buvo metalinė, vietomis medinė. Dailininkas G. Bagdonavičius jau buvo subrendęs jaunikaitis, kai matė, kaip tas požemis buvo užmūrytas lyg apie 1921 metus.
Iš parko katedros link
Senojoje Šiaulių spaudoje (1932 m.) taip pat minimas požeminis urvas. Prieraše nurodoma, jog miesto valdžios iniciatyva įėjimas į jį parke prieš keletą metų buvo užverstas. Kai per anuometinę Šiaulių “Raudonąją vėliavą” pakviečiau susirinkti žinovus (“Ką žinote apie Šiaulių požemius?“, “RV”, 1988 10 07, p. 3), išaiškėjo, kad jie žinojo kitą urvą, kurio anga užversta irgi labai seniai.
Pagal jų pasakojimus, jis prasidėjo kitoje vietoje negu aprašytieji, apie 30 metrų paėjėjus taku parko vidun. Pokaryje virš to įėjimo buvo išbetonuotas pamatas atrakcionui – sūpuoklėms. Į šį urvą trečiojo dešimtmečio pabaigoje dar buvo atviras įėjimas, būtent apie jį rašė 1934 m. “Įdomus mūsų momentas”. Drąsesnieji to laikotarpio vaikai, dabar jau senukai, mena landžioję juo. Vienbalsiai prisimena jį buvusį raudono mūro skliauto viršumi, neplatų, bet gana aukštą, apie 2,5 metro. Tunelis palengva gilėjo dabartinio “Telekomo” pastato linkui, t.y. politechnikumo ir bažnyčios kryptimi. Nulįsdavę 30–50 metrų. Giliau požemis buvo nepraeinamas, baugus. Užkimštas gličiomis, apipelijusiomis lentomis, griuvenomis. Pašiurpę iš baimės vaikai prisiminė, kad ten buvo rastas naujagimio lavonėlis. Iš baimės pakirto kojas, ėmė trūkti oro. Spruko atgal.
Bazilisko buveinė? Vaikai net neįsivaizdavo, kokiame pavojuje buvo atsidūrę. Mažai kas žino, jog aprašas atitinka tipinę bazilisko irštvą. Viduramžiais šių padarų buvo gausu daugelyje Vakarų ir Vidurio Europos miestų.
Apie 1587 m. Varšuvoje toks baziliskas žvilgsniu užmušė trylikametę mergaitę ir jos motiną, kai toji puolė pagalbon. Kalėjimas rekomendavo piktadarį Joną Taurerį, nuteistą mirčiai, kad pasmerktasis nugalabytų siaubūną. Užsidengęs veidrodžiais, net akis stiklais prisidengęs, jis nusileido rūsin. Net dvi žvakes sudegino, kol tarp šiukšlių rado nebegyvą pabaisą. Ji pati prisibaigė pamačiusi veidrodyje savo žvilgsnį.
O Lietuvoje? Išliko aprašas, kad Vilniuje, Žygimanto Augusto laikais, viename rūsyje taip pat buvo apsigyvenęs baziliskas, kuris praeivius užmušinėdavo žvilgsniu. Jam nugalabyti rūsin vieną po kito nuleido keturias rūtų puokšteles. Pirmoji iškart pabalo ir sudžiūvo, antroji ir trečioji – tik nuvyto. Kadangi ketvirtoji liko žalia, suprato, jog baziliskas nusibaigė. Tuomet virve nuleido žmogų, šis ir rado tą šlykštynę nusprogusią. Padaras buvo panašus į gaidį, turėjo šikšnosparnio sparnus, kalakuto galvą, kaklą ir rupūžės akis. Ypač šlykšti buvo uodega, kuri vilkosi paskui ir rangėsi.
Žinia apie Šiaulių požemius 1988 m. sudominau miesto vadovus. Jie pažadėjo paprašyti tarybinių kariškių, kad tie kelias dienas pasidarbuotų muziejininkų prižiūrimi. Deja, jau pūtė pertvarkos vėjai ir geram sumanymui nebuvo lemta išsipildyti.
1984 m. baigiant Dvaro gatvėje „Telekomo“ pastato statybą, kieme kasant transformatorinės pamatus, ekskavatorininkas atidengė raudonų plytų ilgą rūsį, kurio plotis buvo apie 1 m, aukštis – apie 2,5 m, ėjusį bažnyčios link, lygiagretų Aušros alėjai. Nuo išlaužos į vieną ir į kitą pusę buvo galima lįsti po 7 metrus, toliau užgriuvę. Ties išlauža atsidengė mūro pertvara su durų anga, tačiau durų liekanų nesimatė. Iš sienoje likusio sutrūnijusio lentgalio išsilupau kalvio nukaltą surūdijusią vinį.
Legendinių Šiaulių požemių fragmentas? Dar vienas punktyras tiesėje bažnyčia – Didždvaris? Buvo įdomu, ką pasakys muziejaus specialistai? Jie, deja, tuomet buvo labai užsiėmę: vienos jų vaikas gripavo, pas kitą uošvienė namuose svečiavosi... Muziejininkės telefonu mane nuramino, patikinusios, kad tai greičiausiai buvusio namo ūkinis rūsys.
Po technikumo pastatu?
1952 m. kasdamas katlavaną būsimam politechnikumo pastatui Pergalės aikštėje ekskavatorininkas stebėjosi, iš kur čia atsirado toks nematytai ilgas sklepas? Ekskavatorininkas mena jį buvusį raudonų plytų, siaurą. Kiek žmonės atmena, o ir senuose miesto planuose, čia niekada nestovėjo pastatai, tai buvusi “Bobturgio” teritorija. “Gaila, kad jie nebuvo išmatuoti, ištyrinėti, – ir aš, ir žmonės juk matė požemius, pats juos grioviau, bet… kas galėjo pamanyti?.. Tiesa, nedidelis šio požemio fragmentas tebėra išlikęs giliai po statinio rūsiu, kuriame anksčiau buvo įrengti šildymo katilai, ir ne vienas senesnis šio pastato darbuotojas mena buvęs jame. Vėliau, rekonstruojant pastato šildymo sistemą, katilai buvo iškelti, katilinės grindys gerokai sukeltos, o išlikęs požemio fragmentas palaidotas betone.
Statant Pastoracinį centrą, iškasus katlavaną, lygiame smėlio-molio grunte, kaip tik nupasakotoje vietoje, po Tilžės gatvės sanpyla gerai matėsi juodos spalvos intarpas geltoname grunte. Nufotografavau jį. Muziejininkės jo nepastebėjo, gal matymui požiūris sutrukdė. Kitiems žmonėms, nei statybininkams, nei ūkvedžiams tai irgi netrukdė, nes mokykloje niekas to neaiškino...
Nemoko ir iki šiol. Juk ir jūs, skaitytojau, atsitiktinai apie tai sužinojote tik perskaitęs šį paragrafą.
Šventoriuje?
Šiaulių senosios inteligentijos atstovė O. Lukauskaitė-Poškienė atsiminimuose, spausdintuose “Šiaurės Lietuvos” almanache (Šiauliai, „Titnagas“, 1991), mini kažkokius atsivėrusius požemius bažnyčios šventoriuje pokario metais, tačiau tikslesnės informacijos apie jų vietą ir skerspjūvį nėra. Žinių apie juos turėjo ir a.a. klebonas Liudvikas Mažonavičius.
––
Instrukcija Šiaulių požemių tyrinėtojams: jeigu giliai rūsyje tarp puvenų ir smarvės ima trūkti oro, sprukite atgal! Ten tūno baziliskas. Ieškokite veidrodžio arba rūtų!
Apie juos skaitysime sekančiuose laikraščio numeriuose.
