Naujausios
Daug gana šarvų brangiųjų
Ir šalmai iš aukso buvo
Ir žibėję, kaip tik stiklas,
Ir visa graži šarvuotė
Išveizėjo, kaip sidabras.
Tradiciniai Saulės mūšio ginklai. Net keliose Eiliuotosios Livonijos kronikos vietose dažnai užsimenama apie lietuvių ginklus. Daug sykių pabrėžiamas mūsų ginklų gerumas, kad vokiečiai juos grobstyte grobstė, tai buvo vertingi trofėjai. Minima, jog lietuvių ginklai buvę sidabro spalvos, žibėję kaip veidrodis, kitoje vietoje kronika rašo, kad lietuviai turėję paauksuotų šalmų, lietuvių krūtinės šarvai sidabru spindėję, žibėję kaip stiklas.
Ietigaliai, kalavijai, kovos kirviai, šalmai ir kt., t. y. didesnioji tradicinės ginkluotės dalis buvo vietinės kilmės. To gero, atrodo, turėjome pakankamai. Netgi viena sąlygų Šiauliams tapti miestu, matyt, buvo vietinės metalurgijos buvimas – tas yra užšifruota Rūdės upeliuko hidronime, tą ne kartą minėsime. Skaitytojui pateikiu trijų ginklų nuotrauką, kuriuos ūkininkas Kazys Aliulis dar 1976-aisiais rado Jauniūnų kaime ardamas žemę – kirvį, ietigalį ir peilį, esančius mano kolekcijoje. Tai – XIII a. gaminiai.
Buvome profesionalūs kovotojai. Mokėjome greitai mobilizuotis, puikiai naudojome taktinius pranašumus, todėl tradiciniais ginklais, tiek savais, tiek svetimšaliais (pirktais ir trofėjiniais), naudotis mokėjome, jie užtikrino Saulės mūšio pergalę. Apie juos neišliko legendų, bet įkapėse rastus XIII a. lietuvių ginklus galime pamatyti muziejuose, juos nesunkiai sistemina archeologai, gina mokslo darbus: kalavijai, kovos kirviai, strėlių antgaliai.
O štai dvi jų priešingybės – pagaliai ir artilerija pateko į Saulės mūšio specialiąją literatūrą ir tapo savotiškomis legendomis. Kaip jų nepaminėti?
Nuo pagalių iki artilerijos...
(vok.: “zu lest mit boumen velten tot”, liet.: “pagaliau medžiais juos užmušė”)
Vieni mokslininkai „medelius iš žemės rovė ir jais priešus daužė“, kiti – „medžio rąstukų galais, draugiškai susikibę, kalavijuočius baksnojo“. Pastarąją originalią karinę techniką, neseniai sugalvotą kabinetuose, net keli dailininkai ją įamžino... Vaje, kokia šauni istorikų vaizduotė!
Pagaliu, bumerangu, buože, medžiu ar taranu?
Senovės karyba žinojo ne vieną būdą mūšyje naudotis medžiais, kaip parankiniu ginklu. Apie tokią parankinio ginklo naudojimo tikimybę Saulės mūšyje rašo prof. E. Gudavičius. Jis atkreipė dėmesį, kad Eiliuotoji Livonijos kronika pažymi, jog kalavijuočiai, kritus žirgams, dar kovojo pėsti. Lietuviai juos pribaigė buomais, prieš tai gerokai privarginę.
Ko tik mokslininkai neprifantazavo apie kronikoje minimus medžio boumen, kuriais lietuviai baigė doroti kalavijuočius. Išties eilutė “zu lest mit boumen velten tot” pažodžiui verčiant skamba: “pagaliau medžiais juos užmušė”. Nors ir turėdami gerų ginklų, lietuviai šiose kautynėse galėjo griebtis medinių baslių, strampų, kuokų ar net ką tik išrautų medžių...
Klampynėje įnirtingai kaunantis bei visiško laimėjimo akivaizdoje išnaudojus svaidmenis, sulūžus kardams ir ragotinėms, juk galėjome mušti priešus viskuo, kas tik pakliuvo po ranka.
Dabartiniai mokslininkai taip pat muša kalavijuočius visais įmanomais būdais. Štai keli jų.
Išrauti medžiai. Vieni mokslininkai (J. Voigtas, P. Pakarklis, Z. Ivinskis) spėjo, kad lietuviai mūšio įkarštyje rovė medžius ir jais kūlė bėgantį priešą. Kiti istorikai suabejojo: ar kas nors mėgino išrauti su šaknimis jauną ąžuoliuką ar pušaitę?
Rąstų taranai. Žinant riterių padėtį ir dar klampią mūšio vietovę, kalavijuočiai bandė gelbėtis sudarydami “gyvąją sieną” (pirmoji eilė priklaupia, antroji stovi, abi atstato skydus ir ietis). Keli mokslininkai tvirtina, kad lietuvių boumen reikia suprasti kaip medžių rąstus ar kamienus. Prieš riterių “gyvąją sieną”, kurios jie griebėsi kaip paskutinės išeities, medžių kamienai galėjo būti panaudojami kaip taranai. Šią mokslininkų hipotezę skeptiškai vertina dabartiniai verslininkai, prekiaujantys mediena. Jų manymu, mūšio metu nebuvo galima naudotis elektropjūklais, kadangi tuomet jų dar nebuvo prekyboje.
Vėzdai-bumerangai. Amerikos lietuvių žurnale “Karys”, ėjusiame XX a. pirmoje pusėje, Z. Raulinaitis spėjo, kad gal metraštininkas turėjo galvoje medines svaidomąsis buožes – vienakrypčius bumerangus, kuriomis pamušdavo arklių kojas. Bet ir toji hipotezė taip pat turėjo trūkumų: pasirodė netikslu, jei ne užgaulu – juk mūsiškiai nebuvo prasčiau ginkluoti už pagrindinę atėjūnų masę. Be to, vėzdą kronika apibrėžia atitinkamu žodžiu klupfel.
Viduramžių karo terminijoje “medžio” sąvoka apibrėžiami ginklai dažniausiai susiję ne vien etimologiškai, bet ir fiziškai. Jauno medžio kotas slavų kalbose ir tapo sunkios ieties (lenk. drzewce, sen. gudiškai drevce) pavadinimu. Kamieninės ieties terminą vartojo bizantiečių istorikas Leonas Dijakonas.
Buožėmis pasiekta pergalė? Kiti manė, jog žodis boumen reiškia medines buožes. Daugelis tyrinėtojų spėjo, kad kronikoje minimi boumen (medžio buomai) – anuomet plačiai naudota priemonė prieš šarvuotus raitelius, kai vienas ar keli kariai tokiu medžio buomu išmušdavo riterį iš balno, o nukritusį nesunkiai sudorodavo. Toks senovės lietuvio, apsigaubusio vilkena, su buože rankoje, stereotipas iškildavo ir XIX–XX šimtmečio pradžios romantikams.
Jiems pritarčiau ir aš – XIX amžiaus pradžios istorikas-diletantas (cinikas, ne romantikas). Pridedu piešinį iš P. Dusburgiečio kronikos, vaizduojantį to laikotarpio prūsų karį su keliais vėzdais (klupfel), ir su viena buože (boumen). Tiesa, jo striukę ir kepurę įsivaizduotume kitaip.
Šiauliečiai – artilerijos išradėjai?
Pristatysiu jums vieną garbingą mokslininką.
Č. Pičelis (Charles L.T. Pichel) per 50 metų buvo nepriklausomo Jeruzalės šv. Jono ordino didžiuoju kancleriu (rektoriumi). Užsienyje plačiai žinomas jo veikalas „Nepriklausomo šv. Jono ordino istorija“, kurio išėjo du leidimai (1957 ir 1970). Jo monografija „Tai, kas nežinoma istorijai“ pelnė autoriui pagarbą visame pasaulyje. Garbusis vyras yra gavęs ne vieną garbingą Prancūzijos valstybinį apdovanojimą.
Viena iš pasaulinės istorijos baltų dėmių – Žemaitijos praeitis, Č Pičelis jai skyrė bene 300 puslapių apimties tyrinėjimą Žemaitija, į lietuvių kalbą išverstą 1991 metais. Knygoje, kaip tikina Č.Pičelis, kas buvo tikrasis Saulės mūšio vadas-nugalėtojas, Vykintas, Rimgaudas ar Mindaugas, svarbu vien mums, žemaičiams ir lietuviams. Europai ir pasauliui svarbu tai, kad mes – artilerijos pradininkai, ką garbusis mokslininkas visam pasauliui paskelbė savo tyrinėjime. Cituoju teiginio esmę.
Artilerija Saulės mūšyje
<…> Livonijos metraštininkas įamžino vieno mūšyje gyvo išlikusio žmogaus posakį. Už patirtą nelaimę jis kaltino Žemaitijos pagonių dievo tarpininkavimą, pareikšdamas … jų dievas Perkūnas spjaudė į mus perkūnija ir žaibais. Mažai kas iš kalavijuočių suprato, kad prieš juos buvo panaudota artilerijos užuomazga. Apie artilerijos egzistavimą jie nieko nebuvo girdėję, tad ir negalėjo suvokti, kaip toks ginklas veikia.
Kerpėmis su actu. Sudėlioję visus negausios informacijos pluoštelius, galime atkurti artilerijos įtaisų vaizdą: <…> Tikriausiai jie kasė apkasus, ten dėjo ilgus, sunkius, tvirtai surištus rąstus, padarytus vamzdžio formos. Manoma, jog parako sprogdinimui jis naudojo smulkiai sutrintas durpines kerpes ir actą. Per atvirąjį galą į vamzdžio vidų būdavo pridedama akmenų, kuriuos uždegtų durpinių kerpių miltelių sprogimas sviesdavo į priešo kariuomenę. Tai padarydavo jai rimtų nuostolių ir sukeldavo sąmyšį. <…>
Taigi, šia teisinga ir drąsia informacija, kol ją pradės spausdinti pasaulio vikipedijos, norėčiau užbaigti vieną iš Saulės mūšio ginkluotės aspektų. Tegu šis mokslinko kūrinys gyvuoja kaip Šiaulių legenda, kurią sukūrė Jeruzalės šv. Jono ordino didysis kancleris tol, kol mokslinė informacija ją patvirtins arba paneigs.
Nes mokslas neklysta, kai mokslininkai klysta.
