Apie humorą rimtai? Neišdegs!

Apie hu­mo­rą rim­tai? Neiš­degs!

Radviliškio rajono Še­du­vos hu­mo­ro gru­pė „Spran­dži­na“ su pa­si­ro­dy­mais po ša­lį ke­liau­ja jau 25-erius me­tus. Op­ti­miz­mu nuo­lat trykš­tan­ti gru­pės įkū­rė­ja Izo­li­na Sta­nu­lie­nė įsi­ti­ki­nu­si – pa­sau­lis iš­liks tol, kol juok­sis.

Lai­ma AGA­NAUS­KIE­NĖ

alaima@skrastas.lt

Si­dab­ri­nis ju­bi­lie­jus

Va­kar Še­du­vos kul­tū­ros ir ama­tų cent­ro sa­lė lū­žo nuo juo­kais leips­tan­čių žmo­nių gau­sos. Čia juos vi­sus su­kvie­tė vie­tos hu­mo­ro gru­pės „Spran­dži­na“ ju­bi­lie­ji­nis va­ka­ras.

„Su­si­kū­rėm dėl špo­sų, o „Spran­dži­na“ pa­si­va­di­nom dėl to, kad kaž­kas pa­ste­bė­jo, jog nuo­lat šo­ki­nė­jam ir spy­ruok­liuo­jam kaip spran­dži­nos“, – še­du­vie­tiš­ka tar­me pa­sa­ko­ja gru­pės va­do­vė Izo­li­na, pri­si­min­da­ma ir pir­muo­sius gru­pės gy­va­vi­mo me­tus, kai ji va­di­no­si „Šluo­ta“.

Hu­mo­ro gru­pę Še­du­vo­je Izo­li­na įkū­rė po to, kai iš Rau­dond­va­rio, kur vai­di­no ge­rai tuo­met ži­no­mo­je gru­pė­je „Asor­ti“ (vė­liau pa­si­va­di­nu­sio­je „Po­no Kont­ri­mo šou"), per­si­kė­lė dirb­ti į Še­du­vą ir, kaip pa­ti sa­ko, pa­ju­to nos­tal­gi­ją links­my­bėms.

Kaip gy­vas auk­si­nių jos gru­pės me­tų įro­dy­mas – ant Kul­tū­ros cent­ro sa­lės sie­nos ka­ban­tys pa­dė­kos raš­tai. Įvai­riau­sių pa­dė­kų tiek daug, kad Izo­li­na pa­var­go jas be­ka­bin­da­ma, tad iš­ka­bi­no tik da­lį.

Šian­dien gru­pė­je kon­cer­tuo­ja tik du jos iš­ta­kas me­nan­tys žmo­nės – Izo­li­na ir jos vy­ras Re­das. Jis pa­sta­ruo­ju me­tu vai­di­na tik ta­da, kai grįž­ta iš už­sie­nių. Sen­bu­ve jau va­di­na­ma ir 15 me­tų „Spran­dži­no­je“ kar­tu su vy­ru To­mu vai­di­nan­ti Li­vi­ta Tva­re­vi­čie­nė.

O iš vi­so per ket­vir­tį am­žiaus gru­pė­je pa­bu­vo apie 60 ar­tis­tų.

„La­biau­siai gai­la žmo­nių, ku­rie iš­vy­ko į už­sie­nį. Ir kaip įprasta, iš­vyks­ta ga­biau­sie­ji. Tuos, ku­rie stu­di­juo­ja ar dir­ba Lie­tu­vo­je, kar­tas nuo kar­to pri­si­kvie­čiam pa­kon­cer­tuo­ti“, – pa­sa­ko­ja Izo­li­na, be­si­džiau­gian­ti, kad ko­lek­ty­ve nuo­lat yra jau­ni­mo.

Pa­sak Izo­li­nos, jau­ni žmo­nės pa­gy­vi­na pa­si­ro­dy­mus, su jais ga­li­ma paį­vai­rin­ti ir suak­tua­lin­ti pa­si­ro­dy­mų te­ma­ti­ką.

„Žmo­nių, ku­rie ne­bū­tų pri­ta­pę gru­pė­je, ku­rie ne­sup­ras­tų hu­mo­ro, „Spran­dži­no­je“ ne­bu­vo. Ir gy­ve­ni­me ma­ne su­pa tik po­zi­ty­vūs žmo­nės. Tarp ma­no drau­gų nė­ra sa­kan­čių, kad Lie­tu­voj blo­gai gy­vent. Ir man čia taip ge­ra, aš taip džiau­giuo­si, kad gy­ve­nu Še­du­voj“, – lyg vai­kas džiau­gia­si Izo­li­na.

Tu­ri bū­ti juo­kin­ga pa­čiam

Kaip pa­vy­ko gru­pei iš­si­lai­ky­ti tiek me­tų, iš kur „Spran­dži­na“ se­mia­si idė­jų pa­si­ro­dy­mams?

„Ga­na daž­nai su­sap­nuo­ju ko­kią ne­są­mo­nę ir kad jos ne­pa­mirš­čiau (nes ry­tą nie­ko ne­beat­si­me­nu), ke­liuo­si už­si­ra­šy­ti“, – ne­be­sup­ra­si, rim­tai ar juo­kais pa­sa­ko­ja va­do­vė.

Sce­ni­nius dra­bu­žius „Spran­dži­na“ vi­sa­da siū­di­no­si pa­ti. „Ačiū Die­vui, at­si­ra­do „lab­da­ry­nai“, tai daug ką pri­si­tai­ky­da­vom iš te­nykš­čių dra­pa­nų“, – me­na Izo­li­na.

Pa­sak I. Sta­nu­lie­nės, gru­pė nie­ka­da ne­prit­rūks­ta idė­jų nau­jam sce­na­ri­jui: gy­ve­ni­me yra tiek daug pe­no juo­kin­giems siu­že­tams, kad ga­li vai­din­ti ir vai­din­ti. Svar­bu pa­gau­ti gy­ve­ni­miš­ką ak­tua­li­ją ir ją pa­vers­ti juo­kin­gu vaiz­de­liu. Kar­tais pa­mo­kan­čiu, kar­tais pri­ver­čian­čiu su­si­mąs­ty­ti, kar­tais – tie­siog pa­si­juok­ti iš sa­vęs ir ki­tų.

„Mes dau­giau­sia ima­mės bui­ti­nių sce­nų, gvil­de­na­me so­cia­li­nes ak­tua­li­jas. Į po­li­ti­ką re­tai ka­da ve­lia­mės – tai toks daik­tas, ku­ris pa­ts sa­vai­me daž­nai tam­pa ko­ne anek­do­tu. „Spran­dži­nos“ ar­tis­tai – tai žmo­nės, ne­bi­jan­tys jo­kio vaid­mens. Tu jį ga­li da­ry­ti ko­kiu tik no­ri – no­ri sto­ru­liu, no­ri – plo­nu­liu. Eis ir vai­dins“, – gru­pės na­rius gi­ria re­ži­sie­rė.

I. Sta­nu­lie­nė me­na ir pir­mą­jį gru­pės pa­si­ro­dy­mą pir­ma­ja­me „Juo­kio“ fes­ti­va­ly­je, kur jie pa­te­ko tarp lau­rea­tų ir kon­cer­ta­vo Vil­niaus na­cio­na­li­nia­me dra­mos teat­re ("Iki šiol jo už­ku­li­sių kva­pą at­si­me­nu: įsi­vaiz­duo­jat – to­kiam teat­re fruk­tai iš Še­du­vos vai­di­na!“, – ne­nus­tygs­ta Izo­li­na).

Re­ži­sie­rė ne­pyks­ta dėl to, kad iš pa­ra­šy­to sce­na­ri­jaus daž­nai te­lie­ka pu­sė teks­to, nes kiek­vie­nas sa­vo vaid­me­nį pa­gal sa­ve pri­si­tai­ko, sa­vo žo­de­lių, po­sa­kių įde­da.

„Jei tau pa­čiam įdo­mu ir juo­kin­ga, tik ta­da ga­li bū­ti juo­kin­ga ir ki­tiems. Ne­ vel­tui per pa­si­ro­dy­mus taip įsi­jau­ti, kad kar­tais ne­be­jau­ti, kad ta­vo smū­gis per stip­rus, kad žo­džiai gal per gar­sūs“, – įsi­ter­pia Li­vi­ta.

„Tik­rai, tik­rai. Kar­tą, vai­din­da­ma ka­lė­ji­mo pri­žiū­rė­to­ją, taip už­vo­žiau Re­dui po­li­ci­nin­ko ba­na­nu per nu­ga­rą, kad šis žy­mę dar il­go­kai ne­šio­jo“, – pri­ta­ria gru­pės sen­bu­vė, šiuo me­tu jo­je ne­be­vai­di­nan­ti Vi­ta­li­ja Puo­džiū­nie­nė.

Kon­cer­ti­niai gru­pės nuo­ty­kiai

Šian­dien, nuė­jus 25-erių me­tų kū­ry­bos ke­lią, „Spran­dži­nos“ na­riams tik­rai yra ką pri­si­min­ti ir iš ko pa­si­juok­ti.

Mo­te­rys krykš­tau­ja pri­si­mi­nu­sios gru­pės ke­lio­nes, nuo­ty­kius ir nu­ti­ki­mus per kon­cer­tus.

„Tur­būt, ne­be­li­ko jau drau­gų ir pa­žįs­ta­mų, ku­rie ne­bū­tų ve­žę mū­sų į kon­cer­tus. Ir kuo tik ne­sa­me va­žia­vę. Pa­me­nu, kaip spau­džiant apie 30 laips­nių šal­čiui, va­žia­vo­me į Že­mai­ti­ją li­go­ni­nės duo­tu UAZ'iku – ko­jos pri­ša­lo prie me­ta­lo, o grįž­da­mi ap­si­vil­ko­me vi­sus sce­ni­nius rū­bus ko­kius tik tu­rė­jo­me.

Kar­tą ma­ši­ną da­vė pa­mink­lų dirb­tu­vių va­das – tuo­met sė­dė­jom tarp šiau­dų, ant ku­rių de­da pa­mink­lus, o iš­li­pę šiau­dus pur­tė­mės lyg ko­kios ka­liau­sės.

O kai ka­ri­nis da­li­nys vie­toj au­to­bu­so at­siun­tė ka­ri­nę ma­ši­ną deng­tu kė­bu­lu, iš pa­skos va­žiuo­jan­tys vai­ruo­to­jai juo­kė­si ir py­pi­no, pa­ma­tę mū­sų gru­pę“, – kva­to­ja mo­te­rys, už­val­dy­tos pri­si­mi­ni­mų.

Kar­tą gru­pė, ve­da­ma na­vi­ga­ci­jos, pa­si­kly­do ir pa­vė­la­vo į kon­cer­tą.

Per kon­cer­tus ir­gi yra bu­vę įvai­riau­sių nu­ti­ki­mų. Izo­li­na sa­ko ne­bei­man­ti į gal­vą, jei kas pa­mirš­ta sce­ni­nius rū­bus – „iš­si­var­to“ ir be jų. O kai ku­ris nors įkren­ta į už­mar­šu­mo duo­bę ir pa­mirš­ta žo­džius, ten­ka ko­le­gą gel­bė­ti ki­tiems.

Yra bu­vę, kai apa­ra­tū­ra ne­pers­kai­tė įra­šų, ku­riuo­se – ir mu­zi­ki­nis fo­nas, ir ki­ti gar­sai. Tuo­met pa­tys vai­ko verks­mą ir jo­jan­čio ark­lio gar­sus imi­ta­vo.

Kai ne­bu­vo kur per­si­reng­ti, už­lįs­da­vo tie­siog už sce­no­je sto­vin­čio for­te­pi­jo­no ir per­si­reng­da­vo. O kai Li­vi­ta ne­ga­lė­jo pa­lik­ti ke­tu­rių mė­ne­sių sū­ne­lio Ug­niaus, ve­žė­si jį kar­tu – kū­di­kis la­bai pri­ti­ko vai­di­nant dau­gia­vai­kės šei­mos sce­ną. Sce­no­je ant ma­mos ran­kų yra mie­go­ju­si ir Li­vi­tos duk­re­lė.

„Si­dab­ra­ve kon­cer­ta­vom: ope­ra­to­rius sė­di pa­čiam sa­lės ga­le. Už­de­da ne mū­sų „ga­ba­lą“, aš iš­len­du – ne tas. Už­de­da ki­tą, aš vėl – ne tas. O liau­džiai juo­kas, žiū­ro­vai pa­gal­vo­jo, kad taip rei­kia“, – juo­kia­si Izo­li­na.

O V. Puo­džiū­nie­nė pri­si­me­na, kaip ją į pa­si­ro­dy­mą ve­žė ant ne­štu­vų kad ko­jos iš­ties­tos bū­tų. Tie­siai iš li­go­ni­nės, „pri­pum­puo­tą“ vais­tų. Esą kaip ne­va­žiuo­si, kai toks svar­bus ren­gi­nys lau­kė.

„Su hu­mo­ru leng­viau. Man hu­mo­ras ir gy­ve­ni­me pa­de­da – net pas dak­ta­rus už­lei­džia be ei­lės, kai ko­kį juo­ke­lį pa­po­ri­nu“, – ir vėl ne­ži­nia juo­kau­ja ar tei­sy­bę sa­ko Izo­li­na.

Ko­lek­ty­vas – lyg vie­na šei­ma

„Spran­dži­nai“ ten­ka su pa­si­ro­dy­mais va­ži­nė­ti po vi­są Lie­tu­vą – ne tik į ren­gia­mus hu­mo­ro fes­ti­va­lius ir šven­tes. Daž­nai hu­mo­ro gru­pės va­žiuo­ja vie­na pas ki­tą, to­dėl vi­sos ge­rai vie­na ki­tą pa­žįs­ta.

„Spran­dži­nos“ mo­te­rų ver­ti­ni­mu, „Bo­bų ra­di­jas“ iš Sur­vi­liš­kio, Ma­tui­zų hu­mo­ro gru­pė „MTV", Mar­cin­ko­nių „Span­guo­lė“, „Dzy­vų dzy­vai“ iš Laz­di­jų, Jud­rė­nų „Skar­dis“ – stip­rūs ir žiū­ro­vų my­li­mi hu­mo­ro ko­lek­ty­vai. Su šiais ko­lek­ty­vais „Spran­dži­nai“ te­ko ne kar­tą sto­vė­ti vie­no­je sce­no­je.

„Mes tu­rim sa­vo brai­žą, to­dėl mums ne­rei­kia žval­gy­tis į ki­tus“, – ra­miai at­sa­ko va­do­vė, pa­klaus­ta apie kon­ku­ren­ci­ją.

Še­du­vių ko­lek­ty­vas ne­spjau­na nė į vie­ną vyks­tan­tį hu­mo­ro fes­ti­va­lį, var­žy­tu­ves ar ren­gia­mus pro­jek­tus – jei tik ga­li, da­ly­vau­ja vi­sur.

Vie­nas pa­sku­ti­nių­jų pro­jek­tų, ku­ria­me da­ly­va­vo ir vi­sai ne­pras­tai pa­si­ro­dė še­du­viai – te­le­vi­zi­nis pro­jek­tas „Lie­tu­vos hu­mo­ro ly­ga“. Čia „Spran­dži­na“ pa­te­ko į su­per­fi­na­lą ir iš­ko­vo­jo ant­rą­ją vie­tą.

„Kas­sa­vai­ti­niai pa­si­ro­dy­mai te­le­vi­zi­jo­je, ko­mi­si­jos pa­sta­bos, dar­bas su ko­man­dos va­do­vu ak­to­riu­mi Da­riu­mi Pet­ke­vi­čiu­mi, pa­ga­liau te­le­vi­zi­nės vir­tu­vės ste­bė­ji­mas iš ar­ti – mums bu­vo ne­men­kas iš­šū­kis bei įdo­mi pa­tir­tis“, – apie pro­jek­tą pa­sa­ko­ja I. Sta­nu­lie­nė.

Ir to­kių įdo­mių pa­tir­čių „Spran­dži­nos“ gy­ve­ni­me – dau­gy­bė.

„Mes jau kaip vie­na, nuo­lat iš juo­ko kvak­sin­ti šei­ma“, – apie ko­lek­ty­vą sa­ko va­do­vė.

Au­to­rės nuo­tr.

„Spran­dži­nos“ įkū­rė­ja Izo­li­na Sta­nu­lie­nė: „Mū­sų ko­lek­ty­vas jau – lyg vie­na šei­ma“.

Bu­vu­si ko­lek­ty­vo na­rė Vi­ta­li­ja Puo­džiū­nie­nė „Su „Spran­dži­na“ sie­ju tik pa­čius gra­žiau­sius ir links­miau­sius pri­si­mi­ni­mus“.

15 me­tų „Spran­dži­no­je“ vai­di­nan­ti Li­vi­ta Tva­re­vi­čie­nė: „Gru­pė­je vai­di­na­me ne tik mes su vy­ru. Pa­si­ro­dy­muo­se „vai­di­no“ ir vos ke­lių mė­ne­sių mū­sų vai­kai“.

Pa­dė­ko­mis „Spran­dži­nai“ nu­ka­bin­ta vi­sa Kul­tū­ros ir ama­tų sa­lės sie­na, ro­do Izo­li­na Sta­nu­lie­nė.

„Spran­dži­nos“ nuo­tr.

„Spran­dži­nos“ ko­lek­ty­vas da­ly­va­vo ne vie­na­me te­le­vi­zi­nia­me pro­jek­te.

Hu­mo­ro gru­pės ar­tis­tai ga­li per­si­kū­ny­ti į bet ko­kį vaidmenį.