Ankstukams numegztos Kalėdos

Anks­tu­kams nu­megz­tos Ka­lė­dos

Kur­šė­niš­kė tau­to­dai­li­nin­kė teks­ti­lės meist­rė Vir­gi­ni­ja Šim­kie­nė mo­ka nu­si­megz­ti ir ki­tiems nu­megz­ti šven­tę, ku­rio­je tel­pa ir mei­lė, ir at­jau­ta, ir ši­lu­ma, ir bend­rys­tė. Vir­gi­ni­jos pa­ra­gin­tos kur­šė­niš­kės pri­mez­gė ir pa­do­va­no­jo šim­tus šil­tų do­va­nė­lių per anks­ti gi­mu­siems kū­di­kė­liams. O kad do­va­nos at­si­ras­tų, pri­si­dė­jo net ir už­kie­tė­ję Kur­šė­nų pir­ti­nin­kai.

Ri­ta ŽA­DEI­KY­TĖ

rita@skrastas.lt

Nuo 100 ko­ji­ny­čių iki šil­tų Ka­lė­dų

Vir­gi­ni­ja su ge­ros šir­dies ta­len­tin­go­mis mez­gė­jo­mis kur­šė­niš­kė­mis Ele­na Ka­ziu­kai­tie­ne, Re­gi­na Gap­šie­ne, Ire­na Šle­fen­dor­fie­ne, Ro­lan­da Bi­tie­ne, Sta­se­le Bu­di­nie­ne, Bi­ru­tė Ba­niu­lie­ne, As­ta Ro­mai­tie­ne ir dar ke­lio­mis ži­no, kaip sau ir ki­tiems nu­megz­ti šven­tę. Ke­le­rius me­tus tai pa­kai­to­mis da­ro ir dėl to jau­čia­si la­bai lai­min­gos.

Šį pa­va­sa­rį Vir­gi­ni­ja iš siū­lų par­duo­tu­vės „Siū­lų na­mai“ do­va­nai ga­vo pui­kių siū­lų, tin­kan­čių vai­kams. Iš­da­li­jo siū­lus mo­te­rims, ku­rios per va­sa­rą mez­gė ko­ji­nes nau­ja­gi­miams. Dau­giau­sia nu­mez­gė Ele­na Ka­ziu­kai­tie­nė, Re­gi­na Gap­šie­nė ir pa­ti Vir­gi­ni­ja. Kar­tu su Šiau­lių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės et­ni­nės kul­tū­ros ir tra­di­ci­nių ama­tų cent­ro di­rek­to­re Bi­ru­te Poš­kie­ne nu­ve­žė į Šiau­lių mo­ters ir vai­ko kli­ni­kos Nau­ja­gi­mių ir nau­ja­gi­mių in­ten­sy­vio­sios te­ra­pi­jos sky­rių.

Sky­riaus ve­dė­ja Vir­gi­ni­ja Ged­vi­lie­nė pa­dė­ko­jo už do­va­nas ir už­si­mi­nė, kad ma­žy­liams rei­kia ke­pu­ry­čių. Vir­gi­ni­ja vėl ėmė­si or­ga­ni­zuo­ti. Et­ni­nės kul­tū­ros ir tra­di­ci­nių ama­tų cent­ras nu­pir­ko siū­lų ir ke­lias rug­sė­jo die­nas mo­te­rys mez­gė šil­tu­kus per anks­ti gi­mu­siems kū­di­kė­liams. Vir­gi­ni­ja drau­ge su R. Gap­šie­ne, I. Šle­fen­dor­fie­ne, R. Bi­tie­ne, S. Bu­di­nie­ne, B. Ba­niu­lie­ne nu­mez­gė 63 ke­pu­ry­tes, o E. Ka­ziu­kai­tie­nė iš sa­vo siū­lų nu­mez­gė 100 po­rų ko­ji­ny­čių.

Kai nu­ve­žė mez­gi­nius, ve­dė­ja V. Ged­vi­lie­nė pa­dė­ko­jo už do­va­nas ir mez­gė­joms pa­ro­dė megz­tą lie­me­nę – to­kių rei­kė­tų sky­riu­je gims­tan­tiems kū­di­kė­liams. Jau grįž­tant į Kur­šė­nus Vir­gi­ni­ja svars­tė, kur kuo grei­čiau gau­ti siū­lų. Vir­gi­ni­ja su drau­gė­mis jau įtei­kė ir šil­tų lie­me­nių anks­tu­kams – joms Ka­lė­dos jau įvy­ko ir pa­vy­ko.

Įsip­ra­šė į darbš­čių­jų ran­kų bū­re­lį

Vir­gi­ni­ja megz­ti iš­mo­ko dar bū­da­ma pra­di­nu­kė. Pa­ma­tė, ko­kius ste­buk­lus mo­ka megz­ti drau­gės ma­ma Eu­ge­ni­ja Ra­dec­kie­nė. Vir­gi­ni­jai, pa­sa­ko­jo, net „sei­lės tįs­da­vo iš gra­žu­mo – ko­kios ko­ji­nės, pirš­ti­nės!“.

„Pri­ža­dė­jau sau: užaug­siu – vis tiek meg­siu!“ – juo­kė­si Vir­gi­ni­ja iš vai­kiš­kų prie­sai­kų, ku­rios ir iš­si­pil­dė.

Ant­ro­kė Vir­gi­ni­ja sa­va­ran­kiš­kai nuė­jo į tuo­me­ti­nius Kur­šė­nų pio­nie­rių na­mus, kur vai­kams bū­da­vo or­ga­ni­zuo­ja­mi įvai­rūs už­siė­mi­mai, vyk­da­vo darbš­čių­jų ran­kų bū­re­liai.

„Esi spa­liu­kė – per ma­ža ir nie­kas ta­vęs čia ne­priims!“ – iš­gir­do ka­te­go­riš­ką „ne“.

Ant­ro­kė Vir­gi­ni­ja neat­ly­žo – juk ji aukš­čiau­sia iš kla­sės! At­kak­lu­mas nu­ga­lė­jo ir ji bu­vo priim­ta į darbš­čių­jų ran­kų bū­re­lį.

Megz­ti, ner­ti Vir­gi­ni­ją dar pa­mo­ky­da­vo ir jos pra­di­nių kla­sių mo­ky­to­ja Liud­vi­ka Bi­ru­tė Bla­žie­nė.

„Tiek man pa­tik­da­vo ir megz­ti, ir ner­ti, kad vi­siems kla­sės drau­gams nu­megz­da­vau pa­mo­kų at­si­skai­ty­mui dar­be­lių. Ki­tiems nei­šei­da­vo gė­ly­čių nu­megz­ti, o man tre­čio­je kla­sė­je jau ne­bū­da­vo leng­viau. Vė­liau bu­vo kal­nie­riu­kai, ser­ve­tė­lės“, – pa­sa­ko­jo Vir­gi­ni­ja.

„Ma­ma, nu­pirk siū­tą švar­ke­lį“

Mez­gi­mas įsi­bė­gė­jo, kai Šim­kai su­si­lau­kė vai­kų – vy­res­nė­lio Ar­tū­ro ir po­rą me­tų jau­nes­nės Lau­ros.

No­ri­si vai­kus puoš­ti, o tuo­met, dau­giau nei prieš 30 me­tų, par­duo­tu­vė­se nie­ko įdo­maus ne­nu­pirk­si. Vir­gi­ni­ja pra­dė­jo megz­ti vai­kiš­kus dra­bu­žė­lius. Megz­tu­kai, su­kne­lės, kos­tiu­mė­liai su or­na­men­tais – spal­vo­to­mis ma­ši­ny­tė­mis, gė­lė­mis ir vai­siais.

„Vai­kams jau net bu­vo at­si­bo­dę ma­no po­mi­do­rai ir ma­ši­ny­tės. Sū­nus net pra­šė, kad nu­pirk­čiau džin­si­nį siū­tą švar­ke­lį, nes vi­si ber­niu­kai su siū­tais švar­kais vaikš­to, o jis su ma­no megz­tais megz­ti­niais“, – šyp­so­da­ma­si pri­si­mi­nė Vir­gi­ni­ja.

Vė­liau pra­dė­jo megz­ti sti­lin­gus megz­ti­nius vy­rui, ser­ve­tė­les na­mams pa­puoš­ti.

Sau megz­ti Vir­gi­ni­ja iš­drį­so vė­liau­siai: pir­mą­jį kos­tiu­mė­lį nu­si­mez­gė prieš 16 me­tų. Ta­da ir pra­si­dė­jo rū­bų mo­te­rims ko­lek­ci­jos. Ner­tos ir megz­tos su­kne­lės, kos­tiu­mė­liai, rū­bai nuo­ta­koms.

Kai kai­my­nė Ro­lan­da pa­ra­gi­no Vir­gi­ni­ją ne­šti sa­vo rank­dar­bius į pa­ro­dą, Vir­gi­ni­ja ne iš kar­to pa­ti­kė­jo, kad jau atė­jo lai­kas.

Pir­miau­sia rank­dar­bius nu­ne­šė į Et­ni­nės kul­tū­ros ir tra­di­ci­nių ama­tų cent­rą Kur­šė­nuo­se, pra­dė­jo da­ly­vau­ti pa­ro­do­se.

2004 me­tais Vir­gi­ni­ja ta­po tau­to­dai­li­nin­ke.

Ne­bu­vo me­tų, kad jos dar­bai ne­bū­tų at­rink­ti į me­ti­nes Lie­tu­vos tau­to­dai­li­nin­kų są­jun­gos Šiau­lių bend­ri­jos pa­ro­das.

Pir­mo­ji au­to­ri­nė Vir­gi­ni­jos pa­ro­da su­reng­ta 2013 me­tais, kai Vir­gi­ni­ja šven­tė 45-erių me­tų ju­bi­lie­jų. Eks­po­na­tai – nuo ser­ve­tė­lių iki rū­bų. Rū­bų ko­lek­ci­ją su­da­rė mo­te­riš­ki – nuo krikš­to su­kne­lės iki nuo­ta­kos su­kne­lės – iš vi­so per 30 mo­de­li­nių rū­bų komp­lek­tų.

Rau­do­nu ki­li­mu ėjo ma­ne­ke­nai – Vir­gi­ni­jos šei­ma, drau­gai, gi­mi­nės, kai­my­nai.

2016 me­tais Vir­gi­ni­ja Šim­kie­nė įver­tin­ta kaip ge­riau­sia ir no­mi­nuo­ta Šiau­lių ra­jo­no me­tų tau­to­dai­li­nin­ke.

Iš­te­kin­tos įvo­rės

Vir­gi­ni­jos gy­ve­ni­miš­ka kar­je­ra tu­rė­jo klos­ty­tis vi­sai ki­taip: be švel­nių ažū­ri­nių mez­gi­nių ir įmant­rių raš­tų bei si­lue­tų.

Bai­gu­si aš­tuo­nias kla­ses, Vir­gi­ni­ja įsto­jo į tuo­me­tį Klai­pė­dos po­li­tech­ni­ku­mą. Spe­cia­ly­bė – me­ta­lo ap­dir­bi­mas pjo­vi­mu.

„Te­kin­to­ja! Ką da­bar da­rau su to­kiu dip­lo­mu? Nie­ko!“, – juo­kia­si Vir­gi­ni­ja.

Bet ta­da Vir­gi­ni­jai te­kin­ti me­ta­lą la­bai pa­ti­ko. Ma­ma bu­vo pa­ta­ru­si sto­ti į mais­to pra­mo­nės tech­ni­ku­mą Kal­va­ri­jo­je, bet ap­lin­ky­bės taip su­si­klos­tė, kad ten Vir­gi­ni­ja neįs­to­jo. Ji ne­pa­si­me­tė ir nuė­jo tė­vu­ko pė­do­mis. Vir­gi­ni­jos tė­tis dir­bo tuo­me­tė­je Šiau­lių me­cha­ni­nė­je ga­myk­lo­je ne­to­li Kur­šė­nų. Vi­są pro­ce­są bu­vo ma­čiu­si, nes į ga­myk­lą pas tė­tį la­bai daž­nai nu­lėk­da­vo.

Dar be­si­mo­ky­da­ma iš­si­lai­kė net ant­rą­ją me­ta­lo te­kin­to­jo ka­te­go­ri­ją, mo­kė­jo iš­te­kin­ti įvo­res. Bai­gė moks­lus ir grį­žo dirb­ti į Šiau­lių me­cha­ni­nę ga­myk­lą, tė­tis čia dar dir­bo san­dė­li­nin­ku, ma­ma – val­gyk­lo­je, o Vir­gi­ni­ja – tech­ni­nės kont­ro­lės sky­riu­je.

Vis­kas bū­tų te­be­si­tę­sę iki šiol, jei­gu ga­myk­la ne­bū­tų bank­ru­ta­vu­si. Ki­ta ver­tus, bank­ru­ta­vus ga­myk­lai Vir­gi­ni­jai at­lais­vė­jo ran­kos mez­gi­niams.

Pir­ti­nin­kai ži­no ši­lu­mos ver­tę

Vir­gi­ni­ja pa­sa­ko­ja, kad ne­mez­ga tik la­bai iš­skir­ti­nais at­ve­jais. Vos ke­le­tą kar­tų va­žiuo­da­ma ato­sto­gau­ti ne­pa­siė­mė mez­gi­nio. Ir la­bai pa­si­gai­lė­jo. Bet šiaip jos kas­die­ny­bė­je bent ke­lios va­lan­dos mez­gi­mo – vi­sa­da yra.

Kad tik tu­rė­tų iš ko megz­ti. Ko­ky­biš­ki siū­lai bran­giai kai­nuo­ja. Pa­vyz­džiui, kū­di­kiams mez­gi­niai mez­ga­mi ne iš bet ko­kių, o tik iš vai­kams skir­tų siū­lų rū­šių.

Vir­gi­ni­jos ar­ti­mie­ji, kai­my­nai, pa­žįs­ta­mi ži­no, kad ją pra­džiu­gin­ti ga­li paau­ko­da­mi ke­lis eu­rus siū­lams.

Jau net ir už­kie­tė­ję Dau­gė­lių pir­ties lan­ky­to­jai ži­no, kad Vir­gi­ni­ja, Dau­gė­lių pir­ties pir­ti­nin­kė, yra pri­pa­žin­ta ir ti­tu­luo­ta mez­gė­ja, mez­gan­ti su ki­to­mis kur­šė­niš­kė­mis lab­da­rin­gas do­va­nė­les kū­di­kiams.

Kai per­ka bi­lie­tą į pir­tį, Vir­gi­ni­jai kar­tais iš­tie­sia ir ke­lis pa­pil­do­mus eu­rus – taip sa­va­no­riš­kai pri­si­de­da prie šil­tų do­va­nė­lių kū­di­kiams. Pir­ti­nin­kai tik­rai ži­no ši­lu­mos ver­tę.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

As­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

Tau­to­dai­li­nin­kė Vir­gi­ni­ja Šim­kie­nė su šim­tu ko­ji­ny­čių Šiau­liuo­se gi­mu­siems anks­tu­kams.

Vir­gi­ni­ja Šim­kie­nė šį rug­sė­jį su kur­šė­niš­kė­mis Šiau­lių ra­jo­no et­ni­nės kul­tū­ros ir tra­di­ci­nių ama­tų cent­re nu­mez­gė 63 ke­pu­ry­tes kū­di­kė­liams.

Vir­gi­ni­ja Šim­kie­nė prie sa­vo su­kur­tų su­kne­lių, ku­rios šiuo me­tu yra eks­po­nuo­ja­mos Lie­tu­vos ak­lų­jų bib­lio­te­kos Šiau­lių pa­da­li­ny­je.

Tau­to­dai­li­nin­kės Vir­gi­ni­jos Šim­kie­nės rank­dar­biai puo­šia ne vie­nus na­mus ir ne vie­ną tau­to­dai­li­nin­kų pa­ro­dą.